Dėl to Kremlius, nors ir sutelkęs esminį savo dėmesį į Ukrainą, skiria dėmesį Kaukazo regionui ir visomis priemonėmis siekia įšaldyti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą Karabache pagal Ukrainos Donbaso, Gruzijos Pietų Osetijos ir Moldovos Padniestrės pavyzdžius. Tik taip jis gali išlaikyti savo pozicijas, įskaitant karinį buvimą Pietų Kaukaze ir Rytų Europoje.
Šiuo metu vėl tarptautiniu lygiu iškilo klausimas dėl situacijos Karabache. Ir tai yra neatsitiktinai.
Europos Sąjungai paskelbus, kad atidaromas papildomas kelias, kuriuo į armėnų separatistų iš dalies kontroliuojamą anklavą Azerbaidžano Karabachą bus tiekiama humanitarinė pagalba, prorusiški separatistai užblokavo šį kelią.
Kaip ir kitų posovietinių šalių, kurias Rusija bando kontroliuoti per separatistinius anklavus, atveju, ES ir JAV yra tikrieji tarpininkai Armėnijos ir Azerbaidžano derybų procese, o tai kelia grėsmę Kremliaus įtakai.
Taikos susitarimas atimtų iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino pozicijas Pietų Kaukaze ir prisidėtų prie galutinio Jerevano persiorientavimo į Vakarus. Todėl taikos Maskvai nereikia, jai reikia nuolatinio, skirtingo intensyvumo, bet valdomo konflikto.
Liepos 15 d. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charlesas Michelis po susitikimo su Azerbaidžano ir Armėnijos vadovais Briuselyje paskelbė apie Baku ketinimą per Agdamo miestą pradėti tiekti humanitarinę pagalbą Armėnijos anklavui Azerbaidžano Karabachui.
2020 m. rudenį atkūrus Azerbaidžano suverenitetą Karabache, prorusiškų separatistų armėnų anklavas su Armėnijos respublika sujungtas Rusijos karinio kontingento kontroliuojamu Lačino keliu.
Šis kelias veda į anklavo administracinį centrą – Chankendžio miestą, kurį armėnai vadina Stepanakertu. Nepaisant laisvo transporto ir humanitarinių prekių judėjimo šiuo keliu, separatistų vadovybė nuo 2022 m. gruodžio mėn. tvirtina, kad „Arcache yra badas ir humanitarinė katastrofa“. Reaguodami į Ch. Michelio pareiškimą apie Azerbaidžano pasirengimą atidaryti papildomą maršrutą humanitariniams kroviniams, prorusiško judėjimo „Arcacho saugumo ir plėtros frontas“ atstovai liepos 18 d. betoniniais blokais užblokavo kelią per Agdamą į Chankendį.
Tikro bado sąlygomis neįsivaizduojama, kad „auka“ atsisako maisto ir blokuoja kelią vien todėl, kad pagalba atkeliauja jai nepatinkančiu keliu. Chankendžio separatistų vadovybei naudojimasis Lačino keliu, kurį kontroliuoja Rusijos karinis kontingentas, yra strategiškai svarbus.
Oficialiais Baku duomenimis, šis kelias naudojamas „kariuomenės personalo rotacijai, ginklų ir amunicijos perdavimui bei teroristų infiltracijai“.
Akivaizdus bado nebuvimo Armėnijos anklave įrodymas buvo Ukrainos parlamento nario Volodymyro Kreidenko tyrimas. Jis organizavo mėsos ir žuvies patiekalų, sūrio, pyragų užsakymą keliems įmonių vakarėliams Chankendi mieste ir nesulaukė nė vieno atsisakymo.
„Karabacho regione nėra ne tik „blokados“, bet ir „bado“, kad ir kiek prokremliškojo režimo propaganda teigtų kitaip“, – teigiama vasario mėnesį didžiausio Bulgarijos leidinio „Fakti“ analitinėje apžvalgoje.
Jau birželio pabaigoje tai pripažino Armėnijos valdančiosios partijos deputatas Širakas Torosianas: „Arcache nėra bado, nereikia tirštinti spalvų“. Akivaizdu, kad situacija Chankendi buvo ir tebėra toli gražu ne kritinė.
Pažvelkime, kas stovi už šios „humanitarinės problemos” eskalacijos? Kaip minėta, Agdamas-Khankendi blokavimą organizavo „Arcacho saugumo ir plėtros frontas“, kurio lyderis yra buvęs „Arcacho“ vadovas Rubenas Vardanianas. Šis prorusiškam milijardierius žiniasklaidoje įvardijamas ne kuo kitu, o V. Putino pasiuntiniu Pietų Kaukaze. 2023 m. balandį Ukrainos saugumo tarnybos iniciatyva R.Vardanianas buvo įtrauktas į Rusijos agresijos bendrininkų duomenų bazę „Taikdarys“.
Kanados analitinio leidinio „Geopolitical Monitor“ teigimu, „Kremlius pasiuntė R.Vardanianą į Karabachą, nes baiminosi, kad ES pavyks sudaryti taikos sutartį“ tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
Tiksliai situaciją apibūdino „The Washington Times“: „Rusijos režimas manipuliuoja armėnų mažuma Azerbaidžano Karabache, kad pakurstytų etninius konfliktus Pietų Kaukaze. Šis scenarijus primena kitus ginčus, kuriuos Kremlius sufabrikavo Gruzijoje, Moldovoje ar Ukrainoje, kad išlaikytų savo imperinės įtakos sferą”.
Kremliaus politika skatina armėnų separatistus Karabache pasisakyti už neribotą Rusijos karinio kontingento buvimą šioje teritorijoje ir referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos.
„Arcache reikėtų surengti referendumą vienu iš darbotvarkės klausimų, susijusiu su prisijungimu prie Rusijos, kaip prieš aštuonerius metus Kryme“, – dar 2022 m. kovą pareiškė Artašesas Gegamjanas, kuris buvo Armėnijos nacionalinės asamblėjos delegacijos ESBO parlamentinėje asamblėjoje vadovas.
Tuo pat metu 2022 m. balandį Karabache buvo surengtas mitingas, kuriame buvo renkami parašai už prisijungimą prie Rusijos. Jo kulminacija tapo Armėnijos atsargos pulkininko Hayko Naapetyano raginimas kreiptis į Rusijos ambasadą dėl pilietybės suteikimo: „Taigi turime nepripažintą, bet visiškai realią teritoriją, kurioje gyvena Rusijos Federacijos piliečiai. Taigi Rusijai suteikiama ne tik moralinė, bet ir teisinė teisė kištis į šį procesą“.
Tai dar viena priemonė tiesiai iš FSB vadovėlio: su neteisėtu pasų išdavimu susiduria ir nuo Gruzijos, Moldovos, Ukrainos neteisėtai atplėšti regionai, šią tarptautinei teisei prieštaraujančią Rusijos praktiką nekartą pasmerkė europinės ir tarptautinės organizacijos.
Remiantis 2020 m. lapkričio 9 d. trišaliu Rusijos, Azerbaidžano ir Armėnijos vadovų pareiškimu, jei 2025 m. gegužę nė viena iš šalių nepareikalaus išvesti Rusijos karių iš Karabacho, jų buvimas bus pratęstas dar 5 metams.
Todėl daugiau nei akivaizdu, kad artėjant šiam terminui, auga ir Kremliaus suinteresuotumas didinti spaudimą savo statytiniams Karabache ir užkirsti kelią istoriniu galinčiam tapti Baku ir Jerevano taikos susitarimui.
Priešingai nei Maskva, kuri save pozicionuoja kaip „pagrindinę tarpininkę“ Armėnijos ir Azerbaidžano susitarime, tačiau daro viską, kad jį įšaldytų, ES iš tikrųjų suinteresuota pasiekti taiką Pietų Kaukaze. Pirmiausia tai susiję su regioninių transporto kelių, ypač Zangezūro koridoriaus, atvėrimu.
„Jį atidarius, ES turės tiesioginį transporto kelią į Kiniją aplenkiant Rusiją – per Turkiją, Azerbaidžaną, Kaspijos jūrą ir Vidurinę Aziją“, – birželio 1 d. Kišiniove vykusio Europos politinės bendrijos aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse pažymėjo pagrindinis Moldovos televizijos kanalas „Moldova-1“.
„Azerbaidžanas turi potencialo tapti pagrindiniu ES energetikos partneriu, kuris galėtų padėti kompensuoti Rusijos iškastinio kuro praradimą“, – tuo metu pranešė JAV televizijos CNN Čekijos partneris.
ES ir JAV iniciatyvos perėmimas Baku ir Jerevano derybų procese, o po to reali sėkmė atimtų iš V. Putino pozicijas Pietų Kaukaze. Šis procesas ženkliai prisidėtų ir prie galutinio Armėnijos persiorientavimo į Vakarus. Savo ruožtu ankstyva Karabacho armėnų integracija į Azerbaidžaną užblokuotų Kremliaus galimybes manipuliuoti jais savo geopolitiniais tikslais. Būtent to visomis priemonėmis ir siekia išvengti Vladimiras Putinas ir jo saugumo aparatas.