Ignas Vėgėlė. Apie knygą, karą ir griūvančius tiltus

Žurnalistai parašė knygą apie Prezidentą Gitaną Nausėdą. Jei tiksliau – apie jo Ekscelenciją ir Nausėdienę, slaptą asmens duomenų rinkimą bei Prezidento rinkimų kampanijos finansavimą.

Nuo pat Prezidento pergalės akylam stebėtojui galėjo kilti abejonių dėl jo savarankiškumo. Neretai Prezidentas nedrįso priimti ryžtingų sprendimų. Vieni spėjo, kad tai charakterio bruožai ar nemokėjimas veikti politinėje aplinkoje, kiti įtarė baimę, kad bus paviešinta nepatogi informacija.

Pavyzdžiui, tokia, kuri panaši į pirmosios poros neskelbtą vizitą Pietų Korėjoje aplankant dukrą Seule. Viešumoje paaiškėjus faktams buvo pranešta, kad visas išlaidas Prezidentas padengs iš savo asmeninių lėšų grįžęs. Lietuvoje šis įvykis tyliai padėtas į stalčių. Kodėl politiniai oponentai neeskalavo?

Gal dėl to, kad ir jie patys turi panašių „nutylėjimų“? Štai, meras Šimašius likus mėnesiui iki paskutinės savo kadencijos pabaigos išvyko į Japoniją ir Taivaną semtis miesto tvarkymo patirties. Įdomu, ar jo nelydi garsioji architektė, ir kur jis tą išmintį dės – gal perduos Zuokui?

Šimašiaus partijos bendražygis, kandidatuojantis į merus Vilniuje, žadėjo pasikalbėti su 120 tūkst. vilniečių – išgirsti jų rūpesčius ir ateitį tam, kad „neįtikėtinai atsakingas mero pareigas ateičiau išgirdęs ir pasiruošęs“. Išgirskite p.Raskevičiau: meras Šimašius švaisto savivaldybės lėšas – bendras „paskutinės kelionės“ biudžetas 10.000 Eurų. Panašiose istorijose šmėžuoja ir kiti.

Štai Keliautojai tvirtina, kad užsienio reikalų ministras iš Lietuvos skrenda ekonomine klase, o vėliau persėda į verslo: juk nelygis skristi ekonomine klase pas klimato kaita besirūpinančius ir privačiais lėktuvais suskrendančius Pasaulio ekonomikos forumo dalyvius. O iš Lietuvos skrendant sėdėti verslo klasėje neleidžia solidarumas su ekonomine klase skraidančiais rinkėjais. O gal tuose PEF renginiuose kartu susitikę mūsų valdžios vyrai susitarė, šių istorijų neaštrinti? Smulkūs malonumai valstybės sąskaita.

Galbūt todėl ištrauktos kitos istorijos. Nepriklausomų žurnalistų nepriklausomoje knygoje. Beje, tie patys nepriklausomi žurnalistai prieš kelerius metus parašė kitą knygą. Tuomet – apie premjerą Skvernelį.

Kad knyga išleista likus metams iki Seimo rinkimų – aiškus sutapimas. Lygiai kaip ir naujosios apie Prezidentą – vėlgi likus metams iki Prezidento rinkimų. Vertėtų autorių paklausti, kodėl apie Šimonytę, Landsbergį ar Čmilytę panašios neparašo?

Galėtų pasirinkti tarp ministrų dramų ir komedijų: apie Bilotaitės rūpesčius Policijos generolų lūpdažiais bei aukštakulniais bateliais, energetikos Kreivio paradoksus ar Navicko pieno upes. Jei nepageidauja ministrų, galėtų aprašyti buvusio svarbiausio Seimo komiteto pirmininko, šiuo metu „nepriklausomo kandidato“ Majausko kovą su grynais pinigais ar norą suteikti jautriausius mūsų asmens duomenis bankams. O jei ieško lengvesnio žanro, galėtų rašyti knygą apie kosminį Armonaitės gyvenimą be rūpesčių. Nerašė. Nes nepriklausomi apie savus nepriklausomai nerašo. Ir apie svetimus taip pat.

Intriguojančių detalių kupinas detektyvinis romanas apie Prezidentą (arba pasaka, anot Nausėdos) neplanuotai pasirodo Prezidento rinkiminių metų išvakarėse. Svarbiausioje dalyje aprašo tai, kas jau seniai žinoma ir net nagrinėta Seimo komisijose. Prieš pusantrų ar dvejus metus (tiek paprastai užtrunka parašyti ir publikuoti knygą), 2021-ųjų pavasarį ar vasarą, knygos apie Nausėdą idėja turėjo atrodyti puiki viešųjų ryšių strategija tam, kas planuotų sumenkinti p.Nausėdos ir sustiprinti tuometės valdančiosios koalicijos kandidato šansus.

Tuomet valdančiosios daugumos kandidatais, galinčiais mesti pirštinę Nausėdai, buvo svarstomos Šimonytė, Čmilytė, užsimenama Grybauskaitės pavardė. Šiuo metu dvi iš trijų nebeturi jokių šansų. Gaunasi, knyga vienai kandidatei: valdančioji dauguma nusekusi kaip niekada.

Pasikeitus situacijai – knyga dar ir puikus dėmesio nukreipimas nuo galimo duomenų nutekinimo pedofilijos byloje: naujos komisijos, straipsniai ir reportažai apie Prezidentą gerokai mažins dėmesį tiek skandalingiausiai bylai, tiek ir neįtikėtinai, koalicijos elgesiui ar reakcijai į galimą nusikalstamą ištvirkimą.

Pastarąjį skandalą, kaip ir visą valdančiosios daugumos negebėjimą bei pasimetimą, bjauriausias dvigubų standartų krizes valdantieji kol kas išmintingai gesina karo Ukrainoje tema. Ukrainos žmonių skausmas, mirtys, siaubingas turto naikinimo mastas yra šio amžiaus didžiausia nelaimė Europoje.

Liūdna, bet karas Lietuvos viešoje erdvėje eksploatuojamas viešiesiems ryšiams taip akivaizdžiai, kaip akivaizdžiai už jo slepiamos visos nesprendžiamos Lietuvos bėdos.

Rusiškas sunaikintas tankas sakralinėje Katedros aikštėje savivaldos rinkimų išvakarėse – panašiai kaip pliažas LūkiškiųLukiškių aikštėje prieš 2020-ųjų Seimo rinkimus. (Nedrįstu tikėti, kad Vilniaus Arkivyskupijos kurija sutiko eksponuoti karo ir naikinimo simbolį krikščioniškos ramybės aikštėje). Paradoksalu, bet karo tema valdantiesiems reikalinga kaip oras. Nebus šios temos, liks apnuogintas skandaluose, patyčiose, dosniai dalijamas Lietuvos valdžios skurdas.

Aukščiausių skaidrumo standartų šūkiais suformuota Lietuvos valdžia beviltiškai skęsta melo, dvigubų standartų ir absoliutaus negebėjimo prisiimti atsakomybę jūroje. Nuo elektros kainų iki pieno upių dirvonuose, nuo kalio trąšų iki Kaliningrado blokados, nuo informacijos nutekinimo iki griūvančių tiltų.

Griūvantys tiltai kaip liudijimas sutrūnijusios sąžinės. Išnykusios jungties tarp paprasto žmogaus ir jam turinčios tarnauti valdžios. Plikais viešaisiais ryšiais valdomos Lietuvos. Sugriuvusių tiltų valstybė.