Svarstant L. Bielinio išsakytas mintis, visų pirma, norisi pakalbėti apie patį „lietuviškos politologijos lauką“, jo nacionalines ypatybes ir tradicijas. Mano manymu, L.Bielinis ir nemažai Lietuvos politologų per daug susikoncentruoja ties taktiniu politinių partijų, frakcijų ir grupuočių tarpusavio kovų lygmeniu. Be jokios abejonės, tam, kad politikai būtų išrinkti, išlaikytų trapias koalicijas ar darytų karjerą savo partijos ar kitos struktūros viduje, jie yra privesti žaisti begales politinių žaidimų ir balansuoti tarp nuolat besikeičiančių sąjungininkų ir priešininkų. Tačiau tokie žaidimai nėra vienintelis politikos objektas.
Štai kokius aspektus, anot L.Bielinio, turi terminas „kova“ (ko gero, politinė) – „tai ir realus karas, ir intrigos, ir specifinis požiūris į save bei santykį su aplinka, ir tiesiog kaprizas.“ Tačiau kur tuomet kova už kažkokius principus, tikslus ir kova prieš tiems tikslams pasiekti susidariusius kliūtis?
Kodėl nebūtų galima nors trumpam padaryti prielaidos, kad žmogus, o tuo labiau Lietuvos prezidentė, gali turėti labai emociškai paprastų ir žmogiškai suprantumų tikslų, kaip pavyzdžiui – kad Lietuva būtų klestinti ir laiminga valstybė. Ar taip mąstyti būtų pernelyg naivu ir vaikiška? Ir ar to giliai širdyje netrokšta ir tas pats L.Bielinis, ir jo cituojamas Rimvydas Valatka?
Susidarius tokiai situacijai, kai vadovas mano, kad svarbią dalį vadovaujančių pozicijų yra užėmę tam netinkami žmonės, jis turi keletą pasirinkimų – keisti tuos žmones greitai ir sykiu, keisti juos lėtai ir palengva, arba iš viso jų nekeisti, bandant priversti juos dirbti geriau. Visos šios trys strategijos turi savų privalumų ir trūkumų, o jų naudingumas priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau atskirų institucijų vadovų keitimas nėra vien „triukšmingi judesiai“. Tiesa, ar tai duos rezultatą, dažniausiai paaiškėja bent po kelerių metų.
Bet ar tai, kad prezidentė „stumdo“ Vyriausybę yra būtinai blogai? Kaip ten bebūtų, Lietuva bent jau aukščiausiu lygmeniu yra teisinė valstybė. Tiek Seimas, tiek Vyriausybė yra visiškai pajėgūs atsisipirti prezidentės spaudimui, jeigu tik to norėtų ir galėtų. Algirdo Brazausko prezidentavimas 1997 metais ar Valdo Adamkaus prezidentavimas valdant socialdemokratams parodė, kad iš tiesų pagrindiniai galios svertai yra Vyriausybėje ir Seime ir, kad realiai įtakingiausias žmogus valstybėje yra ministras pirmininkas.
Dabartinė prezidentės galia atsiranda būtent dėl Seimo silpnumo, susiskaldžius į devynias frakcijas ir Vyriausybės silpnumo, susiskaldžius į keturias. Premjeras Andrius Kubilius prarastų savo postą to rimtai panorėjus nors vienam iš koalicijos partnerių. Taigi, prezidentė D.Grybauskaitė yra vienintelė, kuri gali jaustis gana drąsiai kontroliuodama ir (netiesiogiai) atleidinėdama ministrus ar kitų tarnybų vadovus.
Tačiau ir prezidentei reikėtų nepamiršti, kad ir tie patys ministrai ar prokurorai yra tokie patys žmonės, atliekantys jiems patikėtas pareigas. Jie gali turėti savo asmeninę nuomonę ir asmeninį orumą. Kitaip sakant, jie privalo gerbti prezidentę, bet ne drebinti kinkas ir mikčioti vos ją pamatę.
O L.Bielinio frazę „karalius yra nuogas“ būtų galima pakeisti į tai, kad stebuklų nebūna. Dalia Grybauskaitė yra tokia pati lietuvė, ilga laiką buvusi valstybės tarnautoja ir didžiąją laiko dalį praleidusi toje pačioje sistemoje, kurią dabar bando pakeisti. Bet galbūt būtent todėl ji tai gali padaryti gerokai geriau nei labai diplomatiškas Valdas Adamkus?
Autorius yra analitikas ir konsultantas. Studijavo ekonomiką, politologiją ir finansus JAV ir D. Britanijoje. Domisi globalizaciniais procesais,politika, ekonomika, demografija ir švietimu.