Galbūt dabar jau neverta aiškintis, kas ir dėl ko buvo atsakingas ir prasmingiau kalbėti apie ateitį, tačiau visgi reikėtų pastebėti, kad visos šitos istorijos apie prastą Lietuvos finansų tvarkymą ir strateginį planavimą, kartu yra labai sistemiškas ir simptomiškas pavyzdys to, kas vyksta daugelyje sferų – švietime, sveikatos apsaugoje, policijoje, teismuose ir t.t. Tiesiog biudžeto deficitą labai lengva išmatuoti ir palyginti tarkim su Estijos ar Airijos situacija, kai tuo tarpu Lietuvos vidurinių mokyklų ar universitetų lygį yra sunkiau “išmatuoti” ir palyginti, nors ten situacija tikrai ne geresnė.
“Baudžiauninkas” nesugeba planuoti toli į ateitį ir priimti ryžtingų sprendimų, nes vis tiek niekas nuo jo nepriklauso ir ne jis yra savo ūkio šeimininkas. “Baudžiauninkas” laukia ir dairosi, ir pasijunta labai nejaukiai, kai kas nors jam sako, kad jis pats turi priiminėti sprendimus. Va jei Europos Sąjunga pasakytų, kad biudžetas privalo būti nedeficitinis, tuomet būtų viskas aišku ir paprasta.
Na, o dabar apie Estiją. Užtenka palyginti paskutiniųjų 10 metų biudžeto balansą ir per daug komentarų nereikia („Eurostato“ duomenys):
Dar 1999 m., Rusijos krizės metu, Estijos deficitas buvo didesnis nei Lietuvos. 2000-2001 m. Estija turėjo praktiškai subalansuotą biudžetą, o 2002-2007 stipriai perteklinį – t.y. kiekvienais metais valstybės pajamos viršijo išlaidas ir kasmet Estijos valstybės skola tirpo.
Kad Estijos atvejis nėra unikalus galima matyti ir iš Airijos, Danijos ir Suomijos pavyzdžio, kurios paskutiniuosius 10 metų taip pat turėjo perteklinius biudžetus:
Pagal valstybės skolos mažumą (matuojama proc. nuo BVP ir neturinti nieko bendro su absoliučiu skolos dydžiu, kuris susijęs su pačiu valstybės dydžiu) Estija su 3.5 proc. skola yra valstybė Nr. 1 Europoje ir ko gero pasaulyje. Net nuo pinigų išpampusios Norvegija ar Šveicarija negali su ja lygintis. Turtingasis Liuksemburgas (7 proc.) yra antras, kaimynine Latvija (9 proc.) – trečia, o nesenai nuo Lietuvos atsilikinėjusi Rumunija (13 proc.) – ketvirta. Lietuva (17 proc.BVP dydžio skola arba penkiskart didesne nei Estijos) vis dar yra penktoje vietoje, tačiau ją ko gero netrukus aplenks Bulgarija (18 proc.), o ilgainiui ir Airija (25 proc.) ir Suomija (29 proc.).
Be to nereikėtų guostis, kad Lietuva pagal valstybės skolos mažumą vis dar lenkia Airiją, Suomiją ar Bulgariją. Tiesiog 1990 m., kuomet Lietuva atgavo nepriklausomybę ir startavo su 0 proc. skola, šios valstybės turėjo milžiniškas skolas. Per paskutinį dešimtmetį Airija sumažino savo skolą trigubai (nuo 73 proc. iki 25 proc.), Bulgarija net penkiskart (nuo 100 proc. iki 18 proc.), Estija dvigubai (nuo 7 iki 3,5 proc.), o Lietuva stabiliai didino valstybės skolą (nuo 14 proc. iki 17 proc.), kuri skaičiuojant litais ar eurais padidėjo gerokai daugiau, nes per tą laikotarpį bent dvigubai padidėjo Lietuvos BVP nuo kurio dydžio ir yra matuojama skola.
Tačiau grįžtant prie to, jog verčiau žiūrėti į ateitį nei į praeitį, galima pasakyti, kad dabartinė Lietuvos skola nėra jau tokia baisiai didelė ir jeigu nuo šiol Lietuvos finansai bus tvarkomi atsakingai ir Lietuva su beveik dešimties metų pavėlavimu paseks Estija, tuomet tai netaps esmine valstybės problema.
Kita vertus, “Sodros” ir ateities pensijų problema yra ilgalaikė ir vargu ar čia įmanomas paprastas sprendimas. Ko gero, vienintelis dalykas, ką Lietuva gali finansine prasme padaryti per artimiausią dešimtmetį, tai pasinaudojant paskutiniu geros demografinės situacijos laikotarpiu (kuomet dirbančiųjų dar daug, o pensininkų dar palyginus mažai), bent jau atiduoti visą valstybės skolą (ką Estija praktiškai jau padarė), kad tuomet kai apie 2020 m. “Sodros” biudžetas taps negrįžtamai deficitinis, Lietuvai bent nereikėtų mokėti palūkanų užsienio bankams ir tuos pinigus būtų galima nukreipti “Sodros” deficitui dengti.