Vis dėlto, susidaro įspūdis, kad retas iš kritikuojančių pasistengė suprasti iniciatyvos prasmę ir reikalingumą. „Trys milijonai eurų beverčiams rūbams“ gali tapti ir seniai subrendusiu pokyčiu Lietuvos kultūros srityje, skatinančiu Lietuvos regionų gyventojus labiau įsitraukti į kultūrinį gyvenimą – jei bus protingai įgyvendintas.

„Tautinių kostiumų idėja“ buvo giliai nesuprasta visuomenėje. Priežastis, tikėtina, paprasta: ši iniciatyva pagrinde yra skirta tiems, kas retai reiškiasi viešojoje erdvėje ir valstybės gyvenime – milijonui mažų miestelių ir kaimų gyventojų. Nieko keisto tuomet, kad likusiai visuomenės daliai, kurios kultūrinis gyvenimas visai kitoks – tradicinė kultūra jame nefigūruoja – ši iniciatyva atrodo beprasmiška. Tuo tarpu kaimo gyvenime ji užima daug svarbesnę vietą, nei gali pasirodyti.

Šios „antrosios Lietuvos“ kultūrinis gyvenimas – tai dažniausiai vietinės mokyklos ar „kultūrnamio“ vykdoma (savi)veikla, kuriai verkiant reikia naujo įkvėpimo, atsinaujinimo ir kokybės. Šiuo laiku vienintelė estrada dar sugeba užpildyti tuščias auditorijas, tačiau tai – pigus ir menko ugdomojo turinio produktas. Tradiciniai ansambliai, kita vertus, taip pat itin paplitę regionų kultūros namuose ir mokyklose, ir yra realiausia ir lengviausiai prieinama galimybė jauniems žmonėms aktyviai įsitraukti į meninę ir bendruomeninę veiklą, susikurti glaudesnius ryšius. O tai svarbu – kad ir koks geras būtų „YouTube“, jis neugdo bendruomenės, tapatybės, pilietinės atsakomybės jausmo, ne kiekvienas sugeba lavinti savo meninius ir kitus įgūdžius savarankiškai.
Paplitęs suvokimas, kad folkloras – tai sceniniai ansambliai, „Duokim garo“ laidų tipo paviršutiniški, formalizuoti, senamadiški pasirodymai. Toks įvaizdis sukonstruotas dar Sovietų sąjungos laikais, ir toliau, deja, yra toleruojamas valstybinės kultūros politikos, nepaisant to, kad tai lemia visišką mūsų įdomaus, įvairialypio, spalvingo kultūrinio paveldo suprimityvinimą.
Ignas Rubikas

Tačiau aiškėja, kad tradicinė kultūra vis labiau egzistuoja sau, o jauni žmonės – sau. Dabartinis formatas jaunimui tiesiog neįdomus, todėl folkloro bendruomenės tampa „senių“ reikalu (žinoma, ne be išimčių). Tokį požiūrį didele dalimi nulėmė iškreiptas tradicinės kultūros įvaizdis regionuose – o ir visoje Lietuvoje. Mat paplitęs suvokimas, kad folkloras – tai sceniniai ansambliai, „Duokim garo“ laidų tipo paviršutiniški, formalizuoti, senamadiški pasirodymai. Toks įvaizdis sukonstruotas dar Sovietų sąjungos laikais, ir toliau, deja, yra toleruojamas valstybinės kultūros politikos, nepaisant to, kad tai lemia visišką mūsų įdomaus, įvairialypio, spalvingo kultūrinio paveldo suprimityvinimą.

Ir čia grįžtame prie tautinių kostiumų. Nors įgyvendinimo modelis, deja, primena tą pačią Sovietų sąjungą (visiems po kostiumą!), tačiau pati idėja – naujai interpretuoti tradicinį rūbą su aukštosios mados dizainerio Juozo Statkevičiaus pagalba – ne tik atitinka Europines tendencijas, bet beveik garantuotai sudomins tradicine kultūra daugybę jaunų žmonių.
Nors įgyvendinimo modelis, deja, primena tą pačią Sovietų sąjungą (visiems po kostiumą!), tačiau pati idėja – naujai interpretuoti tradicinį rūbą su aukštosios mados dizainerio J. Statkevičiaus pagalba – ne tik atitinka Europines tendencijas, bet beveik garantuotai sudomins tradicine kultūra daugybę jaunų žmonių.
Ignas Rubikas

Pakeitus sukirmijusius ir savadarbius dabartinius mokinių kolektyvų kostiumus naujais, kokybiškais ir skoningais dizainerio dirbiniais, vaikai ims suprasti, kad tradicinė kultūra (ir kultūra apskritai) gali būti ir kitokia – spalvinga, moderni, stilinga. Tai būtų ilgai lauktas šviežio oro gūsis, sovietinės sceninių ansamblių mados pabaigos pradžia. Lietuva taip pat imtų panašėti į Vakarų valstybes, kuriose populiaru tradicine kultūra domėtis visų socialinių sluoksnių žmonėms, o nepigūs bilietai į sausakimšas tradicinių šokių vakarones, lyg į gerus koncertus, dažnai išperkami prieš mėnesį.

Todėl jei norime stiprinti kultūrinės veiklos lygį ir populiarumą Lietuvoje, o ypač regionuose, prasminga pradėti būtent nuo to. Tradicinė kultūra buvo, yra ir bus svarbi regionų gyvenimo dalis. Tradiciniai kostiumai nebus vien tik „beverčiai rūbai“, jei tik bus protingai paskirstyti ir panaudoti. Tačiau tam reikia iš esmės keisti įgyvendinimo modelį.
Tradicinė kultūra buvo, yra ir bus svarbi regionų gyvenimo dalis. Tradiciniai kostiumai nebus vien tik „beverčiai rūbai“, jei tik bus protingai paskirstyti ir panaudoti. Tačiau tam reikia iš esmės keisti įgyvendinimo modelį.
Ignas Rubikas

Deja, akivaizdu, kad jeigu kostiumai bus dalinami asmeniškai šeimoms ir vaikams, jie beveik iš karto pasimes, bus išaugti ar net nepasieks adresatų, ir efekto nebus beveik jokio – na, išskyrus gerą piarą užsienio žiniasklaidoje. Todėl siekiant, kad projektas atneštų maksimalią naudą, kostiumus reikėtų dalinti institucijoms, kurios užtikrintų jų panaudojimo tęstinumą ir organizuotumą: pavyzdžiui, darželiams ir mokykloms. Jiems parsigabenti ir centralizuotai laikyti kostiumus, o esant reikalui – ir kreiptis dėl jų pataisymo, būtų kur kas patogiau; išsispręstų ir kostiumų išaugimo problema, nes tie patys rūbai atitektų vis kitiems, augantiems, vaikams. Be to, kostiumus būtų lengviau surinkti pasirodymams, nes jie būtų centralizuotai dalinami mokykloje, o ne krapštomi iš atskirų namų spintų. Padalinus kostiumus darželiams ir mokykloms, jų reikėtų mažiau, o tai leistų už tuos pačius kaštus pagaminti kostiumų, pavyzdžiui, vaikams iki 12 metų. Tai būtų prasminga ir ilgalaikė investicija į Lietuvos regionų kultūrą.

Ignas Rubikas
Be to, norint sisteminio pokyčio regionų kultūriniame gyvenime, reikėtų užtikrinti ir iniciatyvos tęstinumą bei plėtrą: ne tik išdalinti kostiumus, bet ir pasirūpinti, kad naują tradicinės kultūros paradigmą pradėtume matyti visur – per televiziją, „kultūrnamių“ veiklą, neformaliojo ugdymo programas, valstybinės politikos pokyčius. (Skubu nuraminti, kad tai nėra siūlymas „grūsti“ pačią tradicinę kultūrą visiems, o tik keisti turinį tuose kanaluose, kuriuose ji jau egzistuoja.) Taip pat, daugiau žalos nei naudos tradicinei kultūrai būtų padaryta, jei visai Lietuvai būtų išdalinti identiški rūbai. Būtent lokalumas bei asmeniškumas yra tai, kas tradiciją daro patrauklia ir išskirtine, todėl projektuojant kostiumus, turėtų būti atsižvelgiama bent jau į Lietuvos regionų savitumus, jei ne kiekvieno miesto ar apylinkės istorinę tradiciją.
Kultūra nėra dalykas, kuris „gali dar pakentėti“. Tai – žmogaus dvasinio, o dažnai ir socialinio gyvenimo pagrindas, gyvenimo prasmės ir įvairovės šaltinis. Tikra tiesa, kad reikia spręsti skaudžias socialines problemas čia ir dabar – tačiau neprotinga tai priešpriešinti investicijoms į kultūrą.
Ignas Rubikas

Žinoma, visada atsiras teigiančių, kad kultūra apskritai yra trečiarūšis prioritetas, galįs pretenduoti į finansavimą tik tada, kai patenkinti „būtiniausi poreikiai“ – tai reiškia, po dešimtmečio-kito, arba niekada. Tokia nuomonė itin populiari, kas, matyt, paaiškina, kodėl ligi šiol kultūra gavo „trečio brolio Jono“ vaidmenį Lietuvos politikoje: daugeliui, matyt, vis dar atrodo, kad ji gali ir pati išsilaikyti – eilėraščių rašymas ar muzikavimas juk nėra rimtas darbas, o „kultūrintis“ galima ir už dyką arba kol kas pakentėti ir be to, na, gal tik kinui šiek tiek duokime, nes Tadas Blinda buvo cool.

Nes kaip kitaip paaiškinti pyktį ir nepasitenkinimą, kuriuos sukėlė idėja skirti pinigus tautiniams kostiumams, o ne sergantiems vaikams? Nors tuo pat metu žinios apie itin abejotinus infrastruktūros projektus, finansuojamus iš Valstybės investicijų programos (VIP) už 10 milijardų eurų – tūkstančiais(!) kartų didesnę sumą – nesulaukė beveik jokio dėmesio. Nepaisant to, kad buvo linksniuojamas ne vienas aktualus pavyzdys, įskaitant atvejį, kai lėšos paskirtos ne Kauno ligoninei, o Visuomenės sveikatos centrams, nenešantiems jokios naudos ir reikalaujantiems dvigubai didesnės sumos – 6 mln. eur. Rodos, galingai tekančios milijardinės pinigų upės galėtų visiškai aprūpinti visas ligonines, mokyklas ir kultūros namus kartu sudėtus, jei būtų rimtai tuo susirūpinta, tačiau kalba apie „švaistymą“ pasisuka tik tada, kai siūloma investuoti į kultūrą...

Kultūra nėra dalykas, kuris „gali dar pakentėti“. Tai – žmogaus dvasinio, o dažnai ir socialinio gyvenimo pagrindas, gyvenimo prasmės ir įvairovės šaltinis. Tikra tiesa, kad reikia spręsti skaudžias socialines problemas čia ir dabar – tačiau neprotinga tai priešpriešinti investicijoms į kultūrą.

Rūpestis kultūra yra ilgalaikis prioritetas, o rezultatas ne visada apčiuopiamas skaičiais ir rodikliais, tačiau dėl to ne mažiau reikšmingas. O tradicinė kultūra – tai visavertė Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis, kurioje slypi mūsų tradicija bei unikalus istorinis ir kultūrinis palikimas, laukiantis, kol bus atskleistas visuomenei prieinamomis formomis. Jei bus protingai įgyvendinta, tautinių kostiumų idėja gali duoti postūmį šiems pokyčiams Lietuvos kultūriniame gyvenime. Neišmeskime jos per langą. Gražių švenčių.