Kaip originaliai argumentuoti savo teiginius, kai, regis, bauginantis ir baudžiantis, bet savaime griūvantis „panoptikonas“, neišvaduotas nuo šios lemties net savo pastarosios lakios formos, tampa puikiausiu exampli gratia. Galiausiai ir to daryti – rašyti šio atsakymo – nebūčiau sugalvojęs, jei straipsnio autoriai nebūtų mano bendraamžiai.
Mano atsakymas – tai keli paragrafai kaip pastangos nutolti nuo konflikto ir didaktinių teorijų. Išsakytos nuomonės yra asmeninio požiūrio dalis ir nors dėl pastebimų akademinių įtakų negaliu ginčyti jų originalumo bei autorystės, anaiptol nesiekiu ginti šių nuomonių kaip absoliučiai priimtinų tiesų. Šis atsakymas taip pat neturėtų būti skaitomas kaip tolimesnio disputo provokacija.
I.
Vertybės yra visuomenės – sociumo – objektai, kylančios visų pirma iš bendro sutarimo arba konsensuso. Id est, vertybės yra socialinio pobūdžio. Naujos vertybės, pavadinkime jas tiesomis, save randa visuomenėje, o ne moksliniuose tyrimuose. „Vertybės pagrindžia vertybes“ – iš tiesų taip! Vertybinė sistema yra kintantis darinys, nes visuomenė – jos ištaka – yra kintantis darinys. Išmestas į istorijos vėją individas savo vertybių sistemą sudėlioja iš to, kas po ranka ir kas pasiekiama ranka, jei čia lengvabūdiškai pritaikysime keletą Heideggerio principų. Vadinasi, naujos vertybės visada atsiranda iš tų, kurios jau egzistuoja (ir tik pasikeitusi samprata arba nauja kalba leidžia jomis abejoti). Mokslas kaip socialinis reiškinys pats gali būti vertybe arba yda. Yda mokslas tampa tada, kai imasi siekti besąlyginio viršiškumo kitų socialinių reiškinių atžvilgiu.
Binarinės opozicijos („balta-juoda“, „gera-bloga“) taip toli nuo socialinės tikrovės! Dabar grįžkime prie kismo. Jei laikysime patį normatyvumą tam tikra vertybe, tarkime, vertybe, kuri leidžia priimti sprendimus ir argumentuoti pasirinkimus, tokia vertybė yra nuolat kintanti. Jo objektų laukas – kategorijos – neišlieka amžinas. Štai dėl to socialinė norma, tai yra tai, kas priimtina, keičiasi, pasipildo naujomis ir atmeta senas dispozicijas. Ir šie pokyčiai nėra ir neturi būti tvirtinami gamtos mokslo antspaudais – šiuo atveju socialinė tolerancijos kaip vertybės prigimtis yra de facto, JAV psichologų asocijacijos sprendimas tėra nors ir nelegetimus, bet sveikintinas de jure.
Tai, kad vertybės keičiasi, nereiškia, kad pavieniai visuomenės nariai privalo keistis su jomis. Tai galioja laisvę kaip vertybę deklaruojančioje pilietinėje bendruomenėje. Tam tikros vertybės kaip prievolės diegimas kartu yra ir vertybinės laisvės atsisakymas.
Į toleranciją galima žvelgti kaip į vertybę savaime, arba kaip į normatyvumo vertybės kismą. Antruoju būdu pasirodo, jog homoseksualumo priėmimas nėra grupės diktuojama prievolė, o iš laisvos pilietinės bendruomenės kylanti vertybių redakcija, nekelianti grėsmės tradicinei vertybių sistemai, tik ją papildanti vardan pačios bendruomenės.
II.
Galimą kotraargumentaciją mano teiginiui, jog homoseksualumas yra pirmiau socialinis nei fiziologinis reiškinys, būtų galima konstruoti pakartojant straipsnyje randamą socialinių šeimų tyrimų statistiką, iškalbingą savo skaičiais apie prievartą ir savidestrukcijos polinkius. Paliekant nuošalyje abejones šios statistikos šaltiniu ir jo interesais, pasvarstykime apie negatyviąją homoseksualumo sampratą ir jos elementus.
Seksualinė orientacija yra dalis to, ką galima vadinti individo „vidine gamta“. Tai yra ta tvarka, kuri lemia individo elgesį, jo pasaulėžiūrą, įsitikinimus, tarp daugelio kitų dalykų – ir pasirinkimus. Sąmoninga seksualinė orientacija visada yra pasirinkimas. Homoseksualus asmuo renkasi: būti sąmoningai homoseksualiu, ar tokiu nebūti, tai yra, įsikišti į savąją „vidinę gamtą“ ir pertvarkyti jos sistemą pagal tokį pasirinkimą. Apie įsikišimus į bet kokią gamtą, pradedant nuo žemės resursų eksploatacijos ir baigiant ideologijos autoritariniu diegimu, yra parašyta nemažai kritikos, tačiau ne į tai taikoma.
Kitas negatyvus aspektas, minimas Vytauto bei Pauliaus straipsnyje, yra savižudybė. Pasirinkimas nutraukti savo gyvenimą visada yra desperatiškas, o desperatiška būklė nurodo į aplinkybes. Arba, jei tai yra būklės pasekmė, vadinasi egzistuoja ir tos būklės sąlygos. Homoseksualūs asmenys daugelyje pilietinių visuomenių yra pilietinė mažuma par excellance. Tai yra, vienos teisės jiems nėra garantuojamos, kitos – nuolat pažeidžiamos, nepaisant jų turimo piliečių statuso.
Diskriminacija ir nepripažinimas nėra teoriniai konceptai, išsitenkantys tokiuose straipsniuose kaip šio pirmtakas. Jie taikomi kasdien, kartais siekiant interesų, kartais vien kaip priminimai apie egzistuojantį visuomenės pasidalijimą.
Visuomenė yra pasidalijusi įvairiai, yra daugiau ir mažiau uždirbančių, yra įvairių tautybių ir tikėjimų grupių, skiriasi visuomenės narių amžius ir taip toliau. Kas nepatenka į daugumos apibrėžimą, tam tikra prasme turi tenkintis vieta už sociumo ribų, net jei jų egzistavimas yra įteisintas pamatine žmogaus teisių tvarka.
Mažumoms viena yra socialiai (ne pagal įstatymą) leistina, kita – dradžiama. Kai visuomenė nusprendžia, kad privatūs santykiai netenkina jos interesų (o jie šiuolaikinėje visuomenėje ir neturi būti tenkintinami privačių asmenų, pasvarstykime, kaip dažnai privatūs verslo santykiai tenkina visuomenės interesus?), ji padiktuoja privataus gyvenimo sąlygas, tarp kurių yra tam tikra atskirtis, socialinė stigma, socialinių garantijų ribojimas. Šių sąlygų pasekmė – nusivylimas, kaltės jausmas, desperacija ir visa kita, kas apibūdina būklės sąlygas, vedančias mažumos narius į neteisingus jų pačių atžvilgių sprendimus.
III.
Tolerancija, kaip pokalbis homoseksualumo tema, anaiptol nesibaigia vienalyčių santykių kaip absoliučios normos įtvirtinimu. Veikiau šis pokalbis yra pripažinimas, kad kitas supranta save, savo asmeninį gyvenimą, santykius ir jausmus kitaip, bet kitaip nereiškia neteisingai. Kitas gali būti neteisus tik bandydamas aklai užginčyti savo diskusijos partnerį, grįsdamas savo požiūrį abejotina argumentacija ar įžeisdamas kitą. Susikalbėjimas kaip nuomonių darna yra socialinių mokslų grožis ir galimybė visuomenei sutikti savo narius ir su jais kalbėtis.
Niujorko Šv. Jono katedroje, vienoje iš koplyčių galima atrasti menininko Keitho Haringo sukurtą altorių. Keithas Haringas buvo homoseksualus, gėjų teisių aktyvistas, jo darbų stilistika giliai įsirėžusi į vizualių homoseksualumo reprezentacijų formas. Bažnyčios ir homoseksualaus menininko bendradarbiavimo rezultatas – altorius, vaizduojantis Mergelę Mariją su kūdikiu rankose ir kviečiantis tikinčiuosius maldai, mums teikia vilties sutikti kitą ir susikalbėti.
Autorius yra meno tyrinėtojas, kuratorius ir žurnalistas, šiuo metu studijuojantis Ženevos meno ir dizaino universitete ir tyrinėjantis šiandieninius meno, politikos bei visuomenės santykius.