Gražu, ar ne? Štai šitaip (arba panašiai) mūsų skaitytojų auditorija reagavo į Tomo Baranausko straipsnį „Leiskite lenkams bendrauti ir su vengrais, pone Trusevičiau!“, kuris pasirodė DELFI birželio 14 d. Žinoma, galima apgailestauti (kalbant apie anoniminius komentatorius), kad tokia kol kas yra mūsų visuomenės žymios dalies istorinė savimonė, toks yra mūsų politinės kultūros (ir apskritai kultūros) lygis, ir štai toks yra mūsų mentalitetas, tačiau ponas Tomas juk yra ne tik tautininkas, bet ir istorikas (taigi – mokslininkas), todėl jis negali nesuprasti – kokius demonus, tūnančius vadinamojo eilinio lietuvio pasąmonėje, pažadina jo (ir jo bendraminčių) „patriotiniai“ tekstai. Nors ką gali žinoti – tautininkai yra negausi ir dėl to intelektualiniu potencialu ne itin pasižyminti partija, tai gal jos atstovai tikrai ne visuomet suvokia savo veiksmų pasekmes...
O štai Rusijos polittechnologai jau seniai suprato, kaip galima manipuliuoti primityviais nacionalistiniais instinktais bei kitais kvailais stereotipais ir, nuspausdami reikalingus klavišus, išgauna jau ne pavienius akordus, o ištisas „melodijas“, kuriomis yra zombinami mūsų žmonės. Todėl visai nebūtina tiesmukai ir garsiai šaukti skirtingų tautybių Lietuvos žmones į tarpusavio skerdynes – kartais pakanka ir hienos pakikenimo...
Būtų per daug garbės recenzuoti kiekvieną T. Baranausko (ir kitų tautininkų „ideologų“) opusą, tačiau šįkart jo užkabinta tema – naujasis Tautinių mažumų įstatymo projektas – tikrai reikalauja visuomenės atidumo – tik visai ne tose vietose, kurios yra akcentuojamos T. Baranausko rašinyje. Didžioji dalis nesąmonių, atsiradusių minėtame įstatymo projekte šių metų pradžioje (prie jų atsiradimo aplinkybių mes dar sugrįšime), jau buvo detaliai apsvarstyta ir išbrokuota pačių Tautinių bendrijų tarybos narių ir vargiai ar benukeliaus į Seimą; vertingų pastabų projektui pateikė ir Ado Jakubausko vadovaujamas LSDP Tautinių mažumų komitetas.
Antra – tai diskriminacinis Tautinių bendrijų tarybos formavimo modelis, pagal kurį sumažėtų neskaitlingų etninių grupių atstovavimas šioje Taryboje (kai kurių dabar Taryboje atstovaujamų tautybių atstovų neliktų joje visai), tačiau smarkiai padidėtų didžiausių – lenkų ir rusų – grupių atstovavimas. Tai ne tik iššauktų minėtų neskaitlingų grupių ir jų „etninių tėvynių“ nepasitenkinimą, bet ir tarptautinių organizacijų, vykdančių etnopolitinės situacijos atskirose valstybėse monitoringą, pelnytą kritiką. Bet svarbiausia – tokiu būdu Tautinių bendrijų taryba iš patariamosios institucijos prie Kultūros ministerijos virstų Lietuvos tautinių mažumų partijų (galimai ir pačios Rusijos Federacijos) politinių manipuliacijų įrankiu.
Dar viena bombelė įtaisyta projekto 20 straipsnyje, kuriame rašoma apie tautinių mažumų projektų finansavimą. Jame teigiama, kad į valstybės finansinę paramą galės pretenduoti tik tos tautinių mažumų organizacijos, kurios bus įrašytos į kažkokį paslaptingą registrą, kurį patvirtins „Vyriausybės institucijos, įgyvendinančios ir koordinuojančios valstybės politiką tautinių mažumų srityje, vadovas“. Kaip matome, jokie objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos bus galima patekti į šį registrą, nėra įvardinti – viskas paliekama visagalio ministro nuožiūrai, o jis greičiausiai pasirašys būtent tai, ką jam pakiš tautybių politiką kuruojantis viceministras. Ar ne taip buvo, kai sausio mėnesį atsirado kultūros ministro įsakymas nepaskaitomu pavadinimu „Dėl Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narių rinkimo tvarkos“ su ypač įdomiu jo skyriumi apie „tautinių mažumų (bendrijų) rinkėjo delegavimą“?
Tai ne vienintelis atvejis, kai sutampa Tautininkų sąjungos ir LLRA pozicijos. Štai apeliuodami į savo rinkėjus ir vieni, ir kiti nuolat tvirtina, kad dabartinė (socialdemokratų dominuojama) valdžia tariamai vykdo LLRA sugalvotą tautybių politiką, nors abiejų partijų propagandistai puikiai žino, kad taip nėra. Tautinių mažumų įstatymo projektas buvo pradėtas kurti dar Remigijaus Vilkaičio vadovavimo Kultūros ministerijai metu, ir visus du metus keliolikos asmenų darbo grupėje buvo vienintelis LLRA narys ir apskritai vienintelis lenkas – dabartinis viceministras E. Trusevičius, kuris tikrai neturėjo jokių svertų kaip nors paveikti kitų darbo grupės narių nuomonės. Juo labiau LLRA negalėjo kaip nors paveikti LSDP rinkimų programos, tiksliau jos dalies, kuri yra skirta tautybių politikai (buvau vienas iš jos bendraautorių), kūrimo, ir kuri paskui didžiąja dalimi pateko į Vyriausybės programą. Vienintelė sutelktinių tautininkų ir LLRA pastangų pasekmė yra tai, kad dalis „tautiškai susirūpinusių“ lietuvių liko suklaidinta ir priešiškai nuteikta ne tik prieš visokias perversijas, bet ir prieš seniai pribrendusių sprendimų tautybių politikos srityje priėmimą.
Turiu pasakyti, kad ankstesnis, „ikividtmanninis-ikitrusevičinis“ Įstatymo projektas (tiksliau jo Koncepcija) buvo visai neprastas, todėl kyla natūralus klausimas – kam reikėjo šitaip jį išdarkyti? Juk akivaizdu, kad tokiame pavidale, koks jis yra dabar, Projektas nei Vyriausybės, nei Seimo filtrų neįveiks. Žinoma, lengviausiai visą tai būtų galima paaiškinti dar vienu vadinamųjų „lenkų autonomininkų“ sąmokslu, kuriuo jie patys sąmoningai torpeduoja Tautinių mažumų įstatymo priėmimą, o paskui ketina apkaltinti tuo kitas politines jėgas ir mobilizuoti tokiu būdu aplink LLRA jos tradicinį elektoratą.
Ką gali žinoti – visko gali būti, tačiau vis dėltomanau, kad šįkart paaiškinimas yra kur kas paprastesnis ir visai nereikalaujantis antros pagal dydį Lietuvos etninės grupės arba ją atstovauti pretenduojančios partijos demonizavimo. Pradėsiu nuo to, kad gerbiamas E. Trusevičius 2010-2011 metais buvo visai kvalifikuotas ir konstruktyvus įstatymą rengusios ankstesnės sudėties darbo grupės narys, kuris tuomet nesiūlė nieko panašaus į tas nesąmones, dėl kurių dabartinis įstatymo projektas tapo „nepakeliamas“ (didžiam T. Baranausko ir Co džiaugsmui).
„Nesąmonės“ prasidėjo tik 2011 m. pabaigoje, kai kultūros viceministru buvo paskirtas Stanislavas Vidtmannas, šiuo metu žinomas kaip profesionalus „tautinių mažumų (bendrijų) atstovas“ Lietuvos kultūros taryboje. Vienas pirmųjų (ir ar tik ne paskutiniųjų taip pat) jo žingsnių buvo vadovavimo darbo grupei perėmimas, po ko įstatymo projekte ir atsirado įvairūs perlai, pavyzdžiui, išskirtinis reikalavimas, kad tautinių mažumų atstovai laikytųsi Lietuvos įstatymų (galima būtų dar parašyti, kad ir kelių eismo taisyklių – taip pat). Po to jis tiesiog numarino įstatymo projektą, padėdamas jį į stalčių, iš kurio jis buvo ištrauktas ir galutinai sudarkytas (nerandu tinkamesnio žodžio) jau E. Trusevičiaus viceministravimo laikais. Tuo metu S. Vidtmannas nuduodavo, kad jis veikia konservatorių vardu, o dabar jis buvo prikeltas jau kaip LLRA remiamas „nac. specas“ (na tikrai, argi svarbu – kieno vardu kenkti?)
Štai iš kur visi tie įstatymo projekto pagražinimai, kurie, vaizdžiai kalbant, niekaip neleidžia jam atitrūkti nuo pakilimo tako. Todėl ir dėmesys turėtų būti nukreiptas į tų pagražinimų (galbūt – ir į pačių gražintojų) pašalinimą, o ne į tai, kas taip nepatinka „tautinėms mažumoms kol kas nepriklausančiam“ (taip tekste – I.M.) T. Baranauskui, pavyzdžiui, kad „kiekvienas Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo laisvai pasirenka savo tautybę“. Nes tikrai nebus taip, gerbiamas T. Baranauskai, kad po kaukolės išmatavimo mano tautybę bus leista nustatyti kokiems nors „ekspertams“ iš Tautininkų sąjungos ar iš dar kokia nors „Vilnijos“ draugijos. Nebus ir kitaip – kad lietuviai puls masiškai užsirašinėti eskimais, neandertaliečiais arba marsiečiais – juk dėl nebuvimo įstatymo, draudžiančio vaikščioti aukštyn kojomis, niekas dar nepuolė vaikščioti ausimis, ar ne?
O užbaigsiu savo rašinį dar vienu komentaru po T. Baranausko straipsniu. Jis labai trumpas, bet taiklus:
„Songailai, Garšvai ir Baranauskui LLRA turėtų mokėti premijas, kad tie pakelia jų reitingus.“ („Paradoksas“).
P.S. Baigdamas rašyti, pamačiau DELFI dar vieną tekstą tuo pačiu klausimu, kurį irgi būtų galima skelbti po antrašte „Tėvynė pavojuje!“ – bakalauro Vytauto Sinicos, atstovaujančio kažkokį „Valstybingumo ir tradicijos studijų centrą“ (oho!) straipsnį „Kas mums ta kalba, kam mums tos pavardės?“ Kadangi neturiu nei laiko, nei noro „recenzuoti“ dar ir šį opusą, paminėsiu (paneigsiu) tik keletą akivaizdžiai melagingų minėto autoriaus teiginių:
1. Niekur nėra taip, kaip teigia šis autorius – kad tautinėmis (etninėmis) mažumomis būtų vadinamos tik tos etninės grupės, „kurios neturi savo valstybės“, nes „sava“ valstybė joms yra ta, kurioje tos grupės atstovai gyvena ir kurios pilietybę jie turi, t.y. Lietuva. Todėl autoriui ir jo bendraminčiams tikrai nepavyks paversti daugumos Vilnijos autochtonų „užsieniečiais“, „imigrantais“ arba dar nežinia kuo.
2. Tautinių mažumų įstatymo projektas neturi būti laikomas „antikonstituciniu“ dėl to, kad numato įteisinti de facto jau egzistuojantį tautinių mažumų kalbų oficialų naudojimą ten, kur tos mažumos sudaro žymią gyventojų dalį. Tokia praktika per pastarąjį dvidešimtmetį įsitvirtino praktiškai visoje civilizuotoje Europos dalyje, kur į kalbinę šalių įvairovę žvelgiama kaip į jų kultūros turtingumo požymį, o ne kaip į kažkokį nukrypimą nuo normos. Be to, oficialus tautinių mažumų kalbų naudojimas mažumų kompaktiškai gyvenamose vietovėse visiškai nereiškia, kad joms yra suteikiamas valstybinių kalbų statusas, taigi nėra ir jokio Konstitucijos pažeidimo.
3. Visi išvedžiojimai dėl tariamų problemų, susijusių su asmenvardžių rašymo dokumentuose lotyniškos abėcėlės pagrindu sukurtų raidynų kitais (nelietuviškais) ženklais netenka prasmės žinant, kad tos „problemos“ kažkur dingsta, jei lietuvišką pasą gauna asmenys, prieš tai buvę JAV, Vokietijos, Danijos arba net tos pačios Lenkijos (o siaube!) piliečiais; tokiu neverčiame tapti „Džonais“ (iš John) arba „Džordžais“ (iš George).
4. Tai, kad lenkų gyvenamos Lietuvos dalies lenkiškos vietovardžių formos dažnai turi lietuviškas šaknis, visai nereiškia, kad jos yra prastesnės arba „neteisingos“ – prancūzų „Strasbourg“ irgi atsirado iš vokiško „Strassburg“, vokiečių (Austrijoje) „Villach“ – iš slovėniško „Beljak“, o vengrų „Miskolc“ – iš slovakiško „Miškovec“ (tokių pavyzdžių vien tik Europoje – tūkstančiai), tai kas iš to?
5. Lietuvos lenkai yra Lietuvos pilietinės visuomenės (lietuvių politinės nacijos) sudėtinė dalis, o ne „priešiška interesų grupė“, kuri „lipa ant galvos“, todėl su jais reikia dirbti, o ne „kovoti“.