Premjeras Saulius Skvernelis netgi pasidžiaugė, kad pagaliau gydytojai reikalauja reformų. Jei gydytojai nereikalautų, politikai reformų ir nedarytų?

Lietuvoje taip sprendžiamos problemos. Kas kelia daugiausiai triukšmo, iš įžūlumo arba kai jau nebegali tverti, į tuos valdžia ir atkreipia dėmesį. Net Gedimino kalnas, ir tas protestuoja. Nuošliaužos atrodo, lyg jis kratytųsi nuo savęs dirbtinai augintą velėną, po kuria susikaupusi drėgmė išplovė iš Valdovų rūmų statybų suvežtą grunto sluoksnį.

Su mūsų tautos didvyriais – lygiai tas pats.

Kažin, jei Vanagas būtų sulaukęs senatvės, ar jo senatvė būtų bent iš dalies tokia ori, kiek gražių žodžių jis sulaukė. Ir todėl tiems, kurie nėrėsi iš kailio, įrodinėdami, kaip jie myli didvyrius, labai norėtųsi priminti, kad esama ne tik mirusių, bet ir dar gyvų didvyrių.
Indrė Makaraitytė

Taip, Rūtos Vanagaitės ciniškos pastabos buvo vertos atsako, tačiau per kelias dienas skandalas virto atgrasiu rungtyniavimu, kuris gi veikėjas, ir politinis taip pat, įstabiau išreikš savo meilę Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir partizaniniam judėjimui.

Šios lenktynės galiausiai turbūt išėjo į naudą – daugybė žmonių Lietuvoje, niekad net negirdėjusių šios pavardės, sužinojo, perskaitė ar išgirdo, kad Vanagas žuvo žiauriai nukankintas sovietų režimo, jo žmona kalėjo lageryje, jų abiejų vaikas buvo slapstomas tai vienuose, tai kituose namuose pas svetimus žmones.

Kažin, jei Vanagas būtų sulaukęs senatvės, ar jo senatvė būtų bent iš dalies tokia ori, kiek gražių žodžių jis sulaukė. Ir todėl tiems, kurie nėrėsi iš kailio, įrodinėdami, kaip jie myli didvyrius, labai norėtųsi priminti, kad esama ne tik mirusių, bet ir dar gyvų didvyrių.

Tomas Šernas Medininkų poste 1991 m. po okupacinio režimo specialiosios paskirties būrio OMON atakos, kai beveik nebuvo šansų išlikti, per stebuklą liko gyvas. Ne, jis savęs neprimušė, sadistiškai nespardė, nešovė į save. Saugojo nepriklausomos Lietuvos sieną ir... liko gyvas.

Bet jis negali vaikščioti. Jam reikia specialių jo poreikius atitinkančių ir gyvenimą palengvinančių priemonių. Nieko iš pažiūros ypatingo: specialios lovos, elektrinio neįgaliojo vežimėlio. Specialios transporto priemonės, kuria galėtų nuvažiuoti į sodybą ar kur nors, kad netektų sėdėti tarp keturių sienų. Specialaus unitazo. Vonios kambario. Nuvažiavimo vežimėliui į daugiabučio laiptinę.

Gydytojo, kuris jį prižiūrėtų nuolat. Pasirūpintų tyrimais, sektų jo būklę. Slaugės. Reabilitologo.

Kaip manote, ar valstybės institucijos ar kuris nors politikas, kuris šiandien neišlipa iš feisbuko, paklausė kada T. Šerno, ko jam reikėtų?

Keletą geresnių, o ne klibančių, neįgaliojo vežimėlių asmeniškai parūpino ankstesnės kadencijos Seimo narys, kuris – socialdemokratas, taigi, nieko bendra su konservatoriais neturi. Bet jis niekam ir nesigyrė, medalių feisbuke nesikabino, todėl greičiausiai mes net nežinome, kaip stipriai jis myli Lietuvą. Elektrinis vežimėlis, remiantis reikalavimais, pagal kuriuos jie dalijami neįgaliesiems, T. Šernui nepriklauso.

T. Šernas, gyvas Lietuvos didvyris, elektriniam vežimėliui yra per sveikas.

Bažnyčia, ne valstybė, parūpino T. Šernui specialų automobilį, su liftu. Dabar jis gali laisvai judėti po Lietuvą.

Specialios lovos T. Šernas iki šiol negavo. Tokia, kuri jam palengvintų atsigulimo į lovą procesą, neapkrautų jo klubo, T. Šernui net nepriklauso – nes jis nėra prie lovos prikaustytas ligonis. Tiesa, minant (turbūt būtų teisingiau – važinėjant per) eilinės poliklinikos slenkstį T. Šernas gavo pažymą, jog jo būklė prastėja ir jam kažkokia lova visgi priklausytų. Betgi gautoji lova netiko, ją teko grąžinti. Išsimokėtinai šeima įsigijo geresnę, bet taip pat ne tokią, kuri būtų pritaikyta T. Šernui.

Kai jau tapo sunku įvažiuoti į laiptinę, valdiškų lėšų taip pat tam nebeliko. Valstybės institucija, kuri rūpinasi neįgaliųjų poreikių tenkinimu, žadėjo jų rasti kažkada po metų. Užvažiavimui be vis sunkiau įveikiamų laiptelių susimetė visi laiptinės kaimynai, nors juo naudojasi tik T. Šernas.

Už specialius masažus ir treniruotes, kurios ilgina laiką iki to liūdniausio momento, kai T. Šernas taps nuolat slaugomu ligoniu, T. Šernas moka į skolą. Jis tiesiog neturi tiek pinigų, kiek reikia nuolatinėms profesionalaus reabilitologo procedūroms, masažistui, nes valstybinė 1-ojo laipsnio ir invalidumo pensija siekia šiek tiek daugiau nei 700 eurų.

Visi kiti jam skiriami pinigai, taip pat ir iš darbovietės, kurioje dirbdamas jis vos nepaaukojo savo gyvybės už Lietuvą, yra TIK geros valios dėka. Ne valstybinės politikos, o geranoriškumo išraiška.

T. Šerną nuolat lydi apsauga, bet šie vyrai, nes valstybė juk taupo ir didvyrių sąskaita, yra ir apsauga, ir slaugytojos.

Taip, tai nėra mažai, žinant, su kokiais iššūkiais susiduria tūkstančiai Lietuvos neįgaliųjų ir kaip iš arti jiems į akis žvelgia skurdas. Ir todėl T. Šernas niekada nėra nieko prašęs. Niekada nėra nieko reikalavęs ir tenkinasi tuo, ką turi. Netgi remia skurdesnius. T. Šerno kalbose, dėl kurių jis, kaip didvyris, yra kviečiamas į Seimo ir kitų institucijų tribūnas per iškilmingus renginius, nėra net užuominos kartėlio dėl to, kad štai jis paaukojo savo sveikatą, jaunystę dėl Lietuvos, o Lietuva juo nesirūpina.

Tačiau tai, kiek T. Šernas gauna iš valstybės, iš mūsų, už kuriuos jis ir neteko savo sveikatos, yra neapsakomai mažai. Jo gyvenimas yra toli nuo tų iškilmingų minėjimų ir apšviestų salių, šviesoms užgesus T. Šernas niekam nereikalingas.

Tikri didvyriai tokiais nesiskelbia, jie gyvena dėl Lietuvos ir už ją miršta, jei reikia.
Indrė Makaraitytė

Šiandien ir didvyriai, ir mokytojai, ir medikai, visi, ant kurių iš tiesų ir stovi ši valstybė, nustumti į paraštes, kuriose priversti kantriai laukti ir slopinti savo neapykantos jausmą valdančiajam elitui. Jis visas vienodas, ar dešinysis, ar kairysis, o dabar dar ir valstietiškas. Valstietiškasis šiandien džiaugiasi naujutėlaičiais audi, kuriuos demonstruoja visuomenei policininkai it naujus žaislus, tuo tarpu T. Šernas, palaukęs keletą mėnesių eilėje, kaip ir visi mirtingieji, vežimėliu važiuoja į artimiausią polikliniką pasidaryti širdies kardiogramą.

„Jeigu reikia nedelsiant pinigų, reikia kelti PSD“, – sako S. Skvernelis, laidodamas medikų reikalavimą reformuoti sveikatos apsaugos sistemą ir kelti atlyginimus.

Jeigu T. Šernui reikia naujo vežimėlio, man regis, geriausia būtų tiesiog imti ir visiems susimesti. Nes S. Skvernelis su R. Karbauskiu tuoj apkaltins konservatorius, kodėl šie nepasirūpino gyvu didvyriu, o konservatoriai užpils feisbuką naujais tagais, kad jie visi yra Šernai.

O tam žmogui bus taip bloga, taip bloga, kad geriau tos kalbos išvis niekas nebūtų užvedęs. Nes tikri didvyriai tokiais nesiskelbia, jie gyvena dėl Lietuvos ir už ją miršta, jei reikia.