Tai ištrauka iš bene reikšmingiausios Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos „Laikas iš antrų rankų“. Knygos, kuri pateikia jei ne visus atsakymus, tai be galo gilina suvokimą, kokiame sumautame akligatvyje yra ne tik Rusija, visi aplink Rusiją, taigi, ir mes. Ir kas mes? Kodėl mes? Kada?
„Mūsų negalima teisti pagal logikos dėsnius. Buhalteriai! Supraskit gi pagaliau! Mus galima teisti tik pagal religijos dėsnius. Tikėjimo! Jūs dar mums pavydėsite! Ką jūs turite didingo? Nieko. Tik komfortas. Viskas dėl pilvo... dvylikapirštės žarnos… tik prisikimšti pilvą ir apsistatyti cackom pacackom. O aš...mano karta...Viską, ką turite, mes pastatėme! Gamyklas, užtvankas…” Taip toliau ir panašiai, vieni drąsiau, su didesniu patosu, kiti ramiau, šiek tiek daugiau dvejojantys, bet vis tiek širdyje – Lenino anūkai, praėjus dešimčiai metų po rugpjūčio pučo apie Sovietų Sąjungos griuvimą mąsto rusai, ukrainiečiai, baltarusiai. Buvusios Sovietų Sąjungos piliečiai. Kariškiai ir civiliai, buvę partiniai ir romantiškas jaunimėlis iš chruščiovinių virtuvių. Net jei vieni neprarado tikėjimo komunizmu, o kiti, prisiskaitę Solženycino, skaičiuoja protu sunkiai suvokiamus režimo nusikaltimus, juos vienija viena nemirtinga gija. JŲ pasaulis sugriuvo.
Dabar vėl rugpjūtis ir daug sukakčių. Taip, po rugpjūčio pučo praėjo jau daugiau nei dešimt metų. Dabar ne 2001–ieji, iki kurių S. Aleksijevič kalbino savo knygos herojus. Bet netrukus bolševikų revoliucijos šimtmetis. Tiesa, jos amžininkų jau išvis tik kruopelė ar tik vienas kitas, bet jos dvasia išaugintų – masės. Jei neįtikinamai skamba…na, tai gegužės 9 – ąją Visagine ir Antakalnio kapinėse atsiminimai ne knygoje išrašyti, o gyvi vaikšto. Jauna moteris, štai, sako, mes taip užaugom. Čia mūsų šventė. Mūsų pergalė. Mane taip auklėjo.
Ir tuo pačiu - šį rugpjūtį 28 metai, jau prabėgę nuo Baltijos kelio, trisdešimt – nuo pirmojo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo. Ką tik čia rinkosi visi, kas tądien išdrįso, nesisukiojo, bet žinojo, kad reikia turėti kelią pabėgimui.
Pas mus, sakysit, kitaip?
Na, kitaip. Šiek tiek. Tik ar labai kitaip, jei taip giliau pragręži?
„Aš nepamiršiu! Nepamiršiu, kaip visa dešimtoji klasė važiavo į plėšinius. Jie žygiavo kolona su kuprinėmis ir besiplaikstančia vėliava. Kai kuriems už nugaros – gitaros. „Štai didvyriai“, – mąsčiau tada. Daugelis jų grįžo ligoniai: į plėšinius jie nepateko, o tiesė geležinkelį kažkur taigoje, tampė bėgius iki juosmens lediniame vandenyje. Trūko technikos...Visi persirgo skorbutu. Bet jie buvo, tie jaunuoliai! Ir buvo mergaitė, lydėjusi juos susižavėjimo kupinomis akimis. Tai – aš!”
Tokio patosinio kliedesio pas mus gal ir nebuvo, bet kaip šiandien veikia šiek tiek lengvesne forma išplautos smegenys?
Iš dokumentų, kurie dabar jau ir šypsnį kelia. Pavardė, vardas, kur dirba ir kokios priemonės buvo pritaikytos už dalyvavimą mitinge. Tai buvo tik prieš trisdešimt metų: mitingo dalyvius svarstė daugiabučių bendrijose, darbe, kai kurie jo išvis neteko, kai kuriuos tardė. Tardė KGB, bet daugiabučių bendrijose, kolektyviniuose soduose, profsąjungose smerkė ir gėdino kas tokie? Kiti?
Ne, turbūt ne kiti, o tie patys. Ir jie juk niekur nedingo. Jie pritilo, bet juk iš baimė nei daugiau sąžinės, nei daugiau teisingumo neatsiranda. Nei daugiau sąžinės, nei daugiau teisingumo neįgavo ir tie, kurie lanksčiai prisitaikė, nes kai sistema plauna smegenis, pasekmės gali būti nenuspėjamos.
„Didžiavausi kaimynu, dėdė Vania – didvyris! Grįžo iš karo be abiejų kojų. Dardėjo po kiemą mediniais savadarbiais ratukais.(...) Ateinu pas jį kelios dienos po Stalino mirties: „Tai ką, Margarituke, pastipo tas...“ Čia jis apie mano Staliną! Plėšte išplėšiau savo veltinukus. Dvi dienas kankinausi, aš juk pionierė – turėčiau nueiti į NKVD ir papasakot apie dėdę Vanią. Parašyti pareiškimą. Būčiau galėjusi įskųsti ir tėvą, ir motiną...“
Kuo daugiau skaitai atsivėrimų S. Aleksijevič knygose, tuo aiškesnis suvokimas, kad „Zapad 2017“, kuriam dabar, šiuo metu, telkiamos didžiulės karinės pajėgos, negali nebūti. Rusijoje ir Baltarusijoje didžios galios atkūrimui yra atrama visuose sluoksniuose. Negali nebūti propagandos karo su Vakarais, su mumis. Ir negali būti, kad mes jį laimėsime be papildomo užnugario. Kaip ir negali nebūti ciniško ir apgavikiško požiūrio į valdžią ir į valstybės valdymą apskritai čia, Lietuvoje. Kai per ilgą ir visus lygius apėmusią Algirdo Brazausko erą buvo užkonservuota viskas, ką blogiausio mes galėjome išlaikyti iš sovietinio laikotarpio ir kai tos eros atavizmai – vis dar Seime, vis dar Vyriausybėje ir daugybėje valdiškų įstaigų.
Praėjus trisdešimčiai metų bijoma kalbėti tiesiai į akis, valdžioje tikrąja ta žodžio prasme yra vagiama (ar jums dar reikia pavyzdžių?) ir valdžia yra ne tam, kam ji įgyjama Vakarų demokratijose. Jei „valstiečių“ gretose nebūtų netyčia, atsitiktinai ant bangos pakilusio jaunimo, kuriam, šiek tiek daugiau pasiskaičiusiam protingų knygučių, norisi siurbčioti kavą taip, kaip Amsterdame, o ne taip, kaip Minske, ir toliau dvoktų konservais. Kaip kad dvokė ir visą Algirdo Butkevičiaus socialdemokratų kadenciją.
O kuo toliau, tuo daugiau į lankas, regis, nusišnekantis Ramūnas Karbauskis, apie fiskalinį deficitą ir socialdemokratų partijos senukus, marginalizuoja save kažkur ribose tarp sovietinių konservų, kuriais greitai tapo kolūkių pirmininkai ir godžių verslininkų, kurie praturtėjo tik todėl, kad pasimetę žmonės negalvoja apie ateitį. Bet jis kitoks nebuvo niekada ir tik kai kuriems atrodo, kad marginalizuojasi, bet jis ėmė ir triuškinamai laimėjo rinkimus. Ne ne ne, ne idėjomis, o pažadais. Ir nemokamais koncertais, ekskursijomis ir festivaliais, kurie yra toks veidrodis sovietinio lygiavos rojaus, kad net skauda.
Tiesa, mes dar pamiršom Viktorą Uspaskichą ir jo bendrus. Buvusius ir esamus.
Tai kiek iš tikro pas mus kitaip? Niekas neturi atsakymo. Kaip ir nėra atsakymo, ką visgi reiškia emigracija. Nors vienas dažniausių emigravusiųjų argumentų yra atėjęs iš ten pat, iš kur ir nepotizmas, valdiškos vagystės. Iš penkiasdešimties sovietmečio metų.
Mums Lietuva nieko nedavė, kodėl mums čia sugrįžti?
Ir kol kas jokių priešnuodžių nėra.