Kai valstiečiai pasijunta stumiami į kampą, kad reformos ne tokios sparčios, kaip jie žadėjo, kad nėra sutarimo jų pačių gretose, o Viktoras Pranckietis nežino, ką kalba Saulius Skvernelis, o S. Skvernelis neįsivaizduoja, kokios idėjos sukasi jo bendražygių galvose. Kai šie bendražygiai – ne bet kokie. Kai jie bijo, kad bus primiršti viešojoje erdvėje ir todėl skuba pasidalyti savo pamąstymais bet kuria proga. Ir kai jų galvose ir mokesčiai, ir pasai, ir rinkiminiai pažadai. Nevykdomi. Ir tada „valstiečiai“ sako: dvidešimt šešerius metus Lietuvą valdė socdemai su konservatoriais, na, dar ir liberalai, ir todėl nereikia mūsų kaltinti, kad mes kažko nepadarome. Mes darome. Kaip galime, taip darome.
Ir šis neužmušamas argumentas iš esmės labai taiklus. Pabandyk koją įkelti į, tarkim, Kalėjimų departamentą.
Ir nėra įkėlę „valstiečiai“ ne tik savo kojos, bet ir mažiausiojo pirštelio į šią sritį. Jei ne Rasa Kazėnienė, Kauno tardymo izoliatoriaus finansininkė, šiame bastione jokių pažeidimų būtų iki šiol nemačiusi net ir Valstybės kontrolė. Popieriuje skaičiukai sugula į lenteles tvarkingai, bet kam į kišenes kapsi pinigai, mato tik ten dirbanieji.
R. Kazėnienė nusipelno medalio, visų mūsų pagarbos už drąsą ir pasiaukojimą ir pilietinę poziciją. Premijos, kuri galėtų siekti pusę ar net daugiau tos sumos, kuri šiaip metų metais būdavo išvogiama. Ir toliau vagiama. Apie R. Kazėnienę mes žinome kokį pusmetį, bet ji baimėje gyveno gerokai ilgiau ir vis dar gyvena. Dėl jos liudijimų postų neteko ne vienas žmogus, dar ne vienam gyventi tapo nepatogu, o kelioms dešimtims pašlijo verslo reikaliukai. Po paskutiniojo jos laiško Teisingumo ministerijai, kad Kauno tardymo izoliatoriaus vadovui sunku nutraukti interesų konfliktų apraizgytas sutartis, šis buvo grąžintas į ankstesnes pareigas. Galiausiai suabejota net ir konkurso į Kalėjimų departamento direktorius rezultatais.
„Mes tokių žmonių nepaliekame“, – išminčiaus ir susirūpinusio žmogaus balsu pasako S. Skvernelis, kai galiausiai suprato, jog per pusmetį Kalėjimų departamente pasikeitė tik kelios galvos, bet esmė – ne. Jis ne tik į Kalėjimų departamentą įvedė tiesioginį valdymą, bet ir į visą Teisingumo ministeriją, nes, be Kalėjimų departamento, yra dar ir Registrų centras. Tik Registrų centre nėra R. Kazėnienės.
Ir jai, prieš kelias dienas jau parašiusiai pareiškimą trauktis iš Kauno tardymo izoliatoriaus, bet dar stabtelėjusiai – o gal vis dėlto ne, nors dirbti, kai tave laiko išdavike ir parsidavėle, tiesą sakant, mažai kam norėtųsi, pasiūloma prisijungti prie Teisingumo ministerijos komandos, audituosiančios panašias įstaigas.
Ši kombinacija labai patraukliai skamba. Irgi tarsi iš vadovėlio. Ar kam nors ko nors gaila R. Kazėnienei? Ne. Ir premjeras – šaunuolis. Juk ėmėsi reikalo iš esmės.
Jei R. Kazėnienė yra pavyzdys, kaip turėtų elgtis padorūs piliečiai, tai ar pagal šį pavyzdį su visais padoriais piliečiais dabar elgsis šalies premjeras? Sukuri naujas pareigas, nes supranti, kad pusmetis nuėjo šuniui ant uodegos ir niekas, visiškai niekas nepasikeitė. Moterį, kuri padėjo valstybei, beveik ir „išėdė“ iš jos darbo vietos toji pati korupcinė sistema, kurios vienas narių tapo laikinuoju Kauno tardymo izoliatoriaus vadovu. S. Skvernelio Vyriausybės politine valia.
Uždaras ratas, sako ir R.Kazėnienė. Visi, kas nori pakeisti sistemą iš šalies, yra be akių ir be rankų, jei su ja nesusidūrė. Su ja susidūrę dažniausiai tampa sistemos dalimi ir reformuoti ją yra neįgalūs arba bijo. Bet jei nelieka R.Kazėnienės sistemoje, kas dar kalbės ir rodys skaičiukus naujai pasirodžiusiam kadrui? Kurių galų? Kad suspindėtumei dar viena žvaigžde ir premjeras tau sukurtų naują darbo vietą?
Kitas sunkus klausimas yra socialdemokratai. Pusmetis nuo vasario ir tai, kad korupcinė sistema toliau sukasi sunkiai nulaužiama, – socdemų atsakomybė. Teisingumo ministru aną kadenciją dirbo sunkiasvoris Juozas Bernatonis. S. Skvernelio Vyriausybėje Milda Vainiutė apstatyta socialdemokratų kadrais. Jei ne ministrės sąžinė, R. Kazėnienės laiškai būtų nugulę į stalčius. Taigi, o kaip socialdemokratai?
Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas sako, kad, jei nevyks pokyčių ir Registrų centre, ir Kalėjimų departamente, bus pareikalauta atsakingų vicemiministrų atsakomybės. Bet kol kas vienintelis politinis pokytis yra tik toks, kad socialdemokratų komandą Teisingumo ministerijoje siūloma papildyti R. Kazėniene.
Jį Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento istorija nutildė it akmenį, jis tarsi ir yra, tarsi jo ir nėra. Sąmoningai, praktiškai išskaičiuotai, pagal visas galiojančias praeities praktikas J. Bernatonis tikisi ir žino, kad, jei tylėsi ir nieko niekam nesakysi, būsi pamirštas ir už nieką atsakyti nereikės. Ir jis teisus. Jo klausia žurnalistai, bet jis leidžia sau tylėti, nes koalicija ne šiaip sau suburta iš valstiečių ir socialdemokratų.
Ir ką S. Skvernelis J. Bernatonio, koalicijos partnerio, atžvilgiu apie tai, kad pinigai vagiami tiesiai iš po nosies?
Ogi nieko. Nes kibti į akis socialdemokratams, kai pokalbiai apie koalicijos gyvastį vyksta abstrakčiomis kategorijomis, maždaug – mūsų vertybiniai pamatai skirtingi, mes jums žadėjome, o gal ir nežadėjome, yra viena. Bet kai reikia pajudinti vieną kitą socialdemokratų kertinį akmenį, visai kas kita. Tai tikrai gresia koalicijos griūtimi. Realia, o ne paluckine. Ir tada S. Skvernelis pradeda žaisti žaidimus: kojele patrypsiu, ministrę pastrojinsiu, viceministrams pagrūmosiu, savus pastatysiu ir bus tvarka.
S. Skvernelis nepaliko R. Kazėnienės, bet paliko kitus dirbančiuosius, kurie nėra tokie drąsūs, nes nejauni, pilni baimių ir neužtikrinti, kad turės iš ko gyventi už savo drąsą netekę darbo. O kovoje su korupcija juk svarbiausia yra rasti ir nukelti „politinį stogą“.
Kas yra stogas, juk žinoma. Tik kaip su tuo nukėlimu?