Tačiau kad ir kaip ten būtų, daug kas ligi šiol gaili E. Masiulio.
Padėtis baisiai nesimpatiška, betgi jis, E. Masiulis, kaip žmogus toks simpatiškas. Taip samprotaujant, netrūko svarstymų, kad jei jau darė, tai tikrai ne sau, o partijai, ir kad pasitraukęs iš visų postų iškėlė kartelę aukščiau nei bet kuris kitas.
Bet apie ką mes kalbam? Apie E. Masiulį, kuris iš tikro yra mielas, draugiškas, be jokio pasipūtimo ir arogancijos bendraujantis žmogus? Ar apie politiką, kuris netgi labai netrumpai vadovavo ne tik Liberalų sąjūdžiui, anoje, A. Kubiliaus Vyriausybėje, turėjusiam realų svorį, bet ir pats buvo vienos svarbiausių ministerijų vadovas?
Ar jums, kuriuos nuvylė E. Masiulis su tais 106 tūkstančiais, niekada nekilo klausimas, kodėl Susisiekimo ministerijoje, kitaip nei kitose tų pačių liberalų vadovaujamose, neskambėjo didelių reformų varpai?
Dabar gi dar aiškėja, kad liberalų vadovavimas Susisiekimo ministerijai nebuvo toks jau ir nekaltas. Jau nekalbat apie tai, kad po E. Masiulio atėję socialdemokratai šį sektorių susigrąžino labai panašioje būklėje į tą, kokioje jam ir buvo palikę. Su kelininkų karteliais ir valstybe valstybėje – „Lietuvos geležinkeliais“.
Dar buvo tikėtasi, kad „Lietuvos paštas“ bus toji maloni išimtis iš taisyklės. Bet viena po kitos į paviršių kylančios detalės rodo, kad ne viskas ten taip gražu, kaip yra bandoma piešti.
Jau buvo skelbta, kad „Lietuvos pašto“ vadovė Lina Minderienė 2012 m. pasirašė patalpų nuomos sutartį su viena iš „MG Baltic“ koncerno įmonių, į kurias persikėlė „Lietuvos pašto“ administracija, kai buvo priimtas sprendimas senąsias patalpas parduoti. Jei nebūtų kyšio istorijos, tai būtų tik vienas iš sandorių su viena iš įmonių, užsiimančių ofisų nuoma. O kad nepavyko ilgai parduoti senojo pastato, būtų nurašyta negailestingai pokrizinei rinkai. Tačiau dabar juk atrodo kitaip, ar ne?
Smulkieji vežėjai Vilniaus privataus vežėjo konkurso reikalavimus visai neseniai apskundė teismui, nes, jų manymu, sąlygos surašytos taip, kad įmanomas laimėtojas tik vienas – didžiausia Lietuvoje privati keleivių pervežimo įmonė „Kautra“. R. Šimašius ginasi, kad tai – tik smulkiųjų vežėjų insinuacijos, tačiau meras jau ne kartą parodė, kad sandorių ir įmonių sąsajų ryšių užkaboriai nėra jo stipriausia pusė.
Tuo metu 2012 m. „Lietuvos pašto“ vadovė L. Minderienė su „Kautros“ vadovybe pasirašo sutartį dėl jų siuntų įmonės „Baltic Post“ pirkimo. Tai – tie patys savitarnos terminalai, kuriuos galima išvysti prie kiekvieno didžiojo prekybos centro, arba vadinamieji paštomatai.
Pati idėja buvo labai patraukli vartotojui – kad siuntos adresatą pasiektų kuo greičiau ir patogiau ir kad pašto paslaugos eitų pas vartotoją, o ne vartotojas ieškotų pašto. Tačiau čia – Lietuva, ir netruko atsirasti kalbų, kad būtent per šį sandorį „Kautros“ savininkai, tarp kurių greičiausiai dar yra ir buvusios investicinės bendrovės „Hermis Capital“ akcininkai, suartėjo su tuometinės Susisiekimo ministerijos ir liberalų žmonėmis. Ir įmonė „Kautra“, ir kitas didžiulis vežėjas – įmonė „Toks“ telkia jėgas prieš augančią konkurenciją iš Lenkijos vežėjų, o vienas iš didžiausių taikinių – Vilnius.
Bet jei nebūtų buvę sandorio su „Lietuvos paštu“, ar šiandien smulkūs vežėjai konkursą skųstų teismui vien todėl, kad jie perskaito sąlygas, tarsi surašytas „Kautrai“? Klausimas, žinoma, retorinis. Tačiau pats „Kautros“ ir „Lietuvos pašto“ sandoris dėl „Baltic Post“ yra vertas atskiro dėmesio.
Iš pradžių „Kautra“ su „Lietuvos paštu“ savitarnos terminalus bandė diegti kartu. Dar 2011 m. spalį tokie paštomatai atsirado prie didžiųjų prekybos centrų. Tačiau tokio bendradarbiavimo neužteko, ir 2012 m. gegužę „Kautrai“ „Lietuvos paštas“ už „Baltic Post“ sumokėjo 5 su puse milijono litų, nors „Baltic Post“ įsipareigojimai jau tada siekė beveik 9 milijonus litų.
Tokias kalbas gimdo ne tik milijoninė suma, kurią sumokėjo „Lietuvos paštas“ „Kautrai“, bet ir tai, kad „Lietuvos paštui“ šis pirkinys dabar kasmet generuoja milijoninius nuostolius ir nuo 2012 m. iki dabar ši suma viršijo bene 7 milijonus eurų.
Visokių nuomonių yra apie šį projektą. Idėja esą buvusi gera, bet ne visi startuoliai pavyksta. Pats „Lietuvos paštas“ sandorio su „Kautra“ nekomentuoja, nes sutartis – konfidenciali. Beje, „Lietuvos paštas“ tvirtina, kad „Baltic Post“ pajamos kasmet auga – per 2015 m. išaugo 15 proc.
Bet kaip mums, eiliniams rinkėjams, suprasti, ar minėtas milijoninis paštomatų, patalpų nuomos sandoris ir visi kiti, apie kuriuos mes nė nenutuokiam, sandoriai dvigubu dugnu vyko be tuometinio ministro Eligijaus Masiulio žinios? Ar šiuos reikalus, kaip ir apie 106 tūkstančių eurų kilmę ir paskirtį, žinojo tik vienas E. Masiulis, niekas daugiau, o visi kiti liberalai čia ne prie ko?
Buvęs Susisiekimo viceministras Rimvydas Vaštakas E. Masiulį gina – ministro pritarimo tokiems reikalams nereikėjo, jam galvos niekas nekvaršino. Tačiau kitu sakiniu sako konkrečių detalių tikrai neprisimenantis – jam reikia pakelti visus dokumentus, o tokių dokumentų namuose nelaikantis. Tad ir komentuoti negalintis.
Tad dabar telieka sulaukti šios istorijos pabaigos – Vilniaus privataus vežėjo konkurso nugalėtojo ir, žinoma, rinkimų rezultatų. Aiškiai pasimatys, ar protingą ir išsilavinusį rinkėją galima susigrąžinti vien tik patraukus į šalį tiesiog kažkaip netikėtai paslydusį lyderį, o visus kitus šviežiai nupudruoti ir iškišti už nauja – ir lyg niekur nieko.