Susirūpinęs, kad jo valstybė eina pragaištin dėl nesiliaujančios konkurencijos pinigais, įtaka ir garbe, prie veikalo, kas yra geras ir blogas politikas, sėdo Rietavo klebonas Joakimas Skirmantas ir 1666 m. skyrė visiems politikams kaip dovaną. Kad pasiskaitytų, kokiais principais vedami veikia geri, dori ir sąžiningi politikai, ir kokiais paragarais grįstas nedorųjų kelias, kurie žiūri tik savo, o ne valstybės, visų joje gyvenančių, gerovės.
Kaži kaip J. Skirmantas, remiantis archyviniais dokumentais, rūpestingas, darbštus, uolus katalikas beigi racionalus bažnyčios tarnas, pasisakytų apie šiandien planuojamą miškų reformą ir urėdus?
Sunku susivokti jam nebūtų. Neatrodo, kad kas labai pasikeitė. Tiesa, J. Skirmantui reikėtų šiek tiek laiko skirti susipažinimui su mūsiškėmis aktualijomis. Jo laikais bajorai tokių kaip šiandien komercinių medžioklės lapų nepildė, tiesa, didikai puotas taip pat rengė.
Bet apskaita yra apskaita... Nes atsivertus medžioklės lapus galima rasti daug iškalbingų detalių.
Po šerną pavyko nušauti ir tą patį vakarą pabuvoti kartu Mariui Švaikauskui ir Jonui Pinskui. Jonas Pinskus – darbietis, pristatyti jo nereikia, dabartinės Darbo partijos vadovės vyras. O M. Švaikauskas dabar yra Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius, o tuomet, kai vyko medžioklė, dirbo Vilniaus savivaldybės administracijoje.
Ne visiems medžioklė buvo sėkminga, bet kompanija buvo didelė ir įtakinga. Artūro Zuoko bendražygiai Algimantas Vakarinas ir Miroslavas Monkevičius, socdemas Vytautas Milėnas, dabar – asociacijos „Linava“ vadovas, o kai vyko ši medžioklė visuomeniniais pagrindais kelių klausimu patarinėjo Susisiekimo ministrui Rimantui Sinkevičiui, taipogi socialdemokratui. Jis – dabartinio Ūkio ministro ir kandidato į socialdemokratų partijos pirmininkus Mindaugo Sinkevičiaus tėvas. O kaip medžioklė be ilgamečio Vilniaus savivaldybės įmonės „Grinda“ vadovo Algimanto Vilūno? Arba Eduardo Grinavecko, Automobilių kelių direkcijos projektų vadovo? Arba kauniečio socialdemokrato Židrūno Garšvos?
Gintautas Jaugielavičius, A. Janukonio bendražygis, tai pat buvo šioje smagioje medžiotojų kompanijoje. Kaip ir Kazimieras Šiaulys, miškų savininkų asociacijos vadovo pavaduotojas, bei dar keli verslininkai.
Daug ponų, visi labai gražūs, bet čia svarbūs keli aspektai.
O taip pat reikėtų susieti, kodėl šie žmonės yra tokie svarbūs. Šioje medžioklėje – kelininkai, biokuro ir šilumos ūkio sektoriaus verslininkai, įtakingi Vilniaus savivaldybės, A. Zuoko ir socialdemokratų partijos veikėjai. Trakų urėdui irgi naudinga. Ne tik šešiais tūkstančiais litų urėdijos sąskaita buvo papildyta. Ryšiai, o ne pinigai yra svarbiausia, supraskite gi jūs pagaliau. Dabar šie žmonės pasitarnauja tam, kad planuojama urėdijų reforma arba neįvyktų, arba įvyktų tokia, kuri būtų mažiausiai jiems skausminga.
Vos vienos komercinės medžioklės lapą atvertus – ir štai kiek paslapčių paaiškėja, kiek gandų įgauna realybės rėmus.
Kai Aplinkos ministerijoje pradėjo ryškėti požymiai, kad valia miškų reformai yra, netgi konkretūs žingsniai numatyti ir nupieštas daugiau mažiau aiškus galutinis tikslas – viena įmonė su keliais regioniniais padaliniais, tarp urėdų įvyko sujudimas. Seimas juk pasikeitė, reikia atnaujinti ankstesnį įdirbį ir įrodyti, kad reforma nereikalinga.
Urėdai nesamdo lobistų, jie remiasi sena gera ir jau patikrinta praktika – priminti apie save visiems, kuriems buvo naudingi ir su kuriais daugiausiai užmegztų ryšių, taip pat ir per komercines medžiokles. Labai svarbūs apygardose išrinkti Seimo nariai. Visų partijų. Tėvynės sąjungos, liberalų, valstiečių žaliųjų, darbiečių ir tvarkiečių.
Tada, žinoma, socialdemokratai, kurių kaip tyčia šiame sektoriuje apskritai bene daugiausia. Ir visi kiti, kuriuos urėdų rengiamose medžioklėse pamalonina turtingi verslininkai.
Tuomet reikia išgąsdinti Lietuvos visuomenę, kad Lietuvoje neliks miškų, o ir taip ištuštėjusiuose regionuose – tūkstančių darbo vietų.
Kad neatrodytų it užsispyrę stuobriai, kai Lietuvą apėmusi reformų euforija, reikia gi pažadėti šiek tiek reformuotis. Atkreipkite dėmesį, juk nei urėdai, nei socialdemokratai, nei kiti urėdų rėmėjai šiandien nesako, kad reformos nereikia. Sistema gudri: tam, jog realios reformos išvengtų, reikia ją imituoti ir nukirsti keletą mažų šakelių, idant išliktų didžioji – šaka maitintoja.
Urėdams labai padeda tokie verslininkai kaip „Icor group“, kurie, kad ir kaip žiūrėtumei, iš esmės yra monopolizavę biokuro rinką. Jiems nereikia skaidrumo, nes, kalbama, o kai kalbama, vadinasi, pagrindo tam yra, biokuro pirkėjai turi abipusiai naudingus susitarimus su urėdais ir manipuliuoja medienos kaina, kuri priklauso nuo kokybės. Esą kai kurią žaliavą perka tokiu principu, kai už brangesnę moka pigiau, o dalį skirtumo pasidalija su urėdais. „Icor group“ įtaka seniai yra peržengusi Vilniaus savivaldybės mūrus ir per pačius įvairiausius veikėjus turi priėjimą ir prie naujosios valdžios.
Ir summa summarum, jūs turbūt supratote teisingai, kad urėdai pinigų neskaičiuoja ne todėl, kad Lietuvos miškuose nuo medžių šakų galima prisirankioti eurų ir kodėl šiuo metu, kai reikia pastovėti už sistemą, juos domina tik vienas klausimas pinigų tema: sakykit tik, kiek reikia?