Netrūksta kaltintojams ir pasiūlymų, kurių turinys labai paprastas – dar labiau suvaržyti Prezidento konstitucines galias formuojant teisėjų korpusą. Išties kaip patogu reikalauti, kad sudarant teisėjų korpusą Prezidentas būtų statistas ir mechaniškai laikytųsi atrankos komisijos siūlymų, o paaiškėjus skiriamų ar jau paskirtų teisėjų ydoms, apkaltinti Prezidentą. Kritikai pamiršta, o gal ir sąmoningai nutyli tai, kad Konstitucija draudžia tokį teisinį reguliavimą, kai vertinant pretendentus jie reitinguojami, sudaromos jų pirmumo ar kitokios eilės ir pan., kurios įpareigotų Prezidentą.
Žvelgiant į netolimą praeitį akivaizdu, kad viena svarbiausių priežasčių, paskatinusių Prezidentą po ilgų raginimų pačiam imtis iniciatyvos bandant pakeisti situaciją teismuose, buvo būtent skaidrumo sudarant teisėjų korpusą stygius. Koks vaidmuo šioje procedūroje tenka atrankos komisijai? Šios komisijos misija – iš daugelio tapti teisėjais ar teisėjo karjeros siekiančių pretendentų atrinkti labiausiai tinkamus ir taip padėti Prezidentui apsispręsti dėl konkrečių kandidatūrų. Atrankos komisija atlieka pagalbinę funkciją, jos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio ir Prezidento nesaisto.
Kad Prezidento ir atrankos komisijos santykiai būtų darnūs, būtinas savitarpio pasitikėjimas. Priešingu atveju sunku įsivaizduoti veiksmingą šių institucijų bendradarbiavimą.
Todėl svarbu, kaip atrankos komisija bus sudaroma ir pagal kokias taisykles ji veiks.
Tenka konstatuoti, kad dabartinis Prezidento ir atrankos komisijos savitarpio santykių teisinis reguliavimas nesukuria pakankamų prielaidų darniam jų bendradarbiavimui. Atrodo paradoksaliai, bet iš septynių atrankos komisijos narių Prezidentas skiria tik du. Po du narius skiria Teisėjų tarybos pirmininkas ir Seimo Pirmininkas, vieną narį – teisingumo ministras. Prezidentui nesuteikta net teisė paskirti atrankos komisijos pirmininko – jį skiria Teisėjų tarybos pirmininkas. Prisimenant, kad sprendimus ši kolegiali institucija priima balsų dauguma, peršasi visiškai pagrįstas klausimas: jei jau atrankos komisijos paskirtis – būti Prezidento pagalbininke, kodėl valstybės vadovo galios formuojant šią instituciją yra paniekinamai menkos? Kodėl asmenis, turinčius padėti Prezidentui priimant svarbius sprendimus, parenka kažkas kitas? Įsivaizduokite situaciją, jei, pavyzdžiui, remiantis tokiais principais būtų formuojamas Prezidento patarėjų korpusas.
Dar labiau stebina tai, kad Prezidento teisės atrankos komisijos atžvilgiu pasibaigia kartu su galimybe paskirti du komisijos narius. Šios komisijos darbo tvarką ir pretendentų atrankos procedūras reguliuoja Teisėjų tarybos patvirtinti nuostatai. Kriterijus, kuriais remiantis vykdoma pretendentų atranka, nustato ta pati Teisėjų taryba. Beje, nors šie kriterijai jau seniai susilaukė pagrįstos kritikos, o ir patys atrankos komisijos nariai pripažįsta, kad kone svarbiausias iš jų yra teismo, į kurį siekia būti paskirtas pretendentas, pirmininko nuomonė apie jį, šiuos kriterijus keisti neskubama, nors šiuo klausimu tuometinė Teismų taryba jau daugiau kaip prieš dvejus metus sudarė specialią darbo grupę.
Visa tai akivaizdžiai liudija šios Prezidentui apsispręsti turinčios padėti institucijos priklausomybę nuo Teisėjų tarybos, kurią sudaro išimtinai tik teisėjai. Simptomiška, tačiau toks faktinis Prezidento galių varžymas turi išankstinį pobūdį, tarsi siekiant apsidrausti, nes po procedūrų atrankos komisijoje Prezidentas pasirinktą kandidatą pagal Konstituciją dar privalo pateikti svarstyti Teisėjų tarybai, kurios patarimas jau saisto Prezidentą. Saisto, nes, prieš paskirdamas konkretų asmenį teisėju, Prezidentas privalo gauti šios teisėjų institucijos sutikimą.
Kaip vertinti tokį teisinį reguliavimą? Ne kitaip, kaip norą diktuoti Prezidentui, kaip siekį jo konstitucines galias paversti nominaliomis, o jį patį – pasyviu teisėjų korpuso formavimo procedūros dalyviu, turinčiu viso labo sankcionuoti kitų sprendimus ir kartu prisiimti visą su tais sprendimais susijusią atsakomybę.
Prezidento pateiktame ir jau ilgiau kaip metus Seime užsigulėjusiame Teismų įstatymo projekte siūlomas paprastas ir aiškus sprendimo būdas – atrankos komisiją įsteigti prie Prezidento, kartu suteikiant Prezidentui galimybę pasirinkti, ką įtraukti į šios komisijos sudėtį, nustatyti aiškius ir skaidrius pretendentų vertinimo kriterijus ir procedūras. Reikalaujant iš Prezidento atsakomybės, reikia jam suteikti ir realius svertus. Todėl reikalingos tokios taisyklės, pagal kurias Prezidentas turėtų atsakyti už savo, o ne už svetimas klaidas.
Pagal Konstituciją atsvara Prezidentui sudarant teisėjų korpusą yra Teisėjų taryba ir tam tikrais atvejais Seimas. Negavęs Teisėjų tarybos pritarimo Prezidentas teisėjo paskirti negalės. Tačiau Konstitucija nenumato galimybės varžyti Prezidento pasirinkimo galimybes kuriant jam kokias nors išankstines atsvaras.
Teisėjų atranka ir paskyrimo procedūros tarp teisėjų nepriklausomumo garantijų turi ypatingą reikšmę. Šios procedūros turi pašalinti protekcionizmo, neskaidrių ar nesąžiningų sprendimų priėmimo galimybę. Tik ar vis dar reikalingi nepriklausomi teisėjai?
Paskutiniame "Atgimime" taip pat skaitykite:
Kam labiausiai Trišalėje taryboje rūpi mūsų atlyginimai ir darbo sąlygos, aiškinasi Indrė Kumpikevičiūtė.
Vytautas Landsbergis piktinasi, kad NKVD nuosprendžiai tampa svariais argumentais šiandienos bylose.
Apie tuščios laikmenos mokesčio peripetijas rašo Džina Donauskaitė.