aA
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – amerikiečių istorikės Wendy Lower bestselerį „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“, kuriame nagrinėjamas mažai tyrinėtas Trečiojo reicho istorijos aspektas – moterų vaidmuo, o neretai ir tiesioginis dalyvavimas nacių organizuotoje žudymo mašinoje Vokietijoje bei jos okupuotose teritorijose.
Vokietijos moterys sveikina Adolfą Hitlerį.
© Leidykla "Briedis"

Ši knyga buvo nominuota JAV nacionaline knygų premija dalykinės literatūros srityje.

1933 m., A. Hitleriui patekus į valdžią, šalies gyvenimas imtas pertvarkyti pagal nacionalsocialistinės valstybės standartus. Milijonai mergaičių, merginų ir moterų suburtos į daugybę režimui pavaldžių, hitlerinę ideologiją išpažįstančių organizacijų, vokietėms skiepytas besąlygiškas paklusnumas savo būsimiems ir esamiems vyrams, totalitarinei nacizmo idėjai ir, žinoma, nepakeičiamo tautos fiurerio A. Hitlerio valiai.

Istorikė W. Lower savo knygoje remiasi konkrečių Vokietijos moterų gyvenimo istorijomis. Ji vaizdžiai pasakoja, kaip iš trapių ir gležnų, niekada niekam pikto nelinkėjusių būtybių rūstusis režimas nukaldino svetimam skausmui abejingas, „viešpačių rasei“ save priskiriančias negailestingas pabaisas – „laukinių Rytų“ kolonizatores, ištikimas nacistinių idėjų įgyvendinimo praktikoje šalininkes.

Jos dirbo slaugėmis nacių „eutanazijos centruose“, mokytojomis, sekretorėmis ir kalinių prižiūrėtojomis okupuotose Rytų Europos teritorijose. Jos buvo koncentracijos stovyklų komendantų, žydų getams vadovaujančių esesininkų žmonos, ne tik aklai paklūstančios savo vyrams ir juos visokeriopai remiančios, bet ir nevengiančios tyčiotis iš savo aukų, netgi žudyti. Pajutusios begalinės valdžios skonį, apsvaigintos visiško nebaudžiamumo jausmo, šios buvusios paprastos Vokietijos miestų ir kaimų merginos savo žiaurumu neretai pralenkdavo vyrus. Tarp šių moterų buvo ne tik visame pasaulyje sadistiniu elgesiu pagarsėjusios mirties stovyklų prižiūrėtojos Ilse Koch ar Irma Grese, bet ir mažiau žinomos asmenybės, apie kurias pasakojama W. Lower knygoje: Erna Petri, Lisel Wilhaus, Johanna Altvater, kitos.

„Hitlerio furijos“ įrodo, kad moterų dalyvavimas nacių žudymo politikoje anaiptol nebuvo nei atsitiktinumas, nei išskirtiniai atvejai. A. Hitlerio ir jam pavaldžių tarnybų organizuota naikinimo sistema buvo sukurta taip, kad įtrauktų įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovų, nepriklausomai nei nuo lyties, nei nuo amžiaus. „Furijos“, apie kurias savo knygoje pasakoja amerikiečių istorikė, nebuvo jokios nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių aukos, o sąmoningai nusikaltėlių kelią pasirinkusios žudikės. Žlugus Trečiajam reichui, kai kurios jų sulaukė pelnytos bausmės, nors nemažai daliai pavyko to išvengti.

Į priesaikos ceremoniją Berlyne susirinkusios Vokietijos Raudonojo Kryžiaus slaugės. Kurt Friedrich, Archives of the German Red Cross.
Į priesaikos ceremoniją Berlyne susirinkusios Vokietijos Raudonojo Kryžiaus slaugės. Kurt Friedrich, Archives of the German Red Cross.
© Leidykla "Briedis"

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Iš visų profesijų būtent slaugių daugiausia buvo nublokšta tiesiai į karą ir nacių genocidą, nes jos atliko daugybę tradicinių ir naujų vaidmenų kuriamoje rasinėje valstybėje. Paprastoms moterims pasakodavo apie „rasinę higieną“ ir paveldimas ligas. Vokietijoje dalyvavo prieglaudose atrenkant protiškai ir fiziškai neįgalius žmones ir šias aukas lydėjo į mirtį dujų kamerose arba sušvirkšdavo mirtinus vaistus. Rytinėse teritorijose rūpinosi vokiečių kareiviais ir prižiūrėjo sovietų karo belaisvių ir žydų žudymą.

Jos dirbo koncentracijos stovyklų ligoninėse. Guodė vokiečių esesininkus ir kareivius, sukrėstus aukų šaudymo. Lankėsi getuose ne tik per oficialius sveikatos patikrinimus, bet ir privačiai – iš smalsumo ar norėdamos gauti kokį daiktą ar paslaugą. Stovėjo geležinkelio platformose, kol maldaujantys pasigailėti žydų tremtiniai buvo grūdami į vagonus. Jos pirmosios holokausto liudytojos Europoje, o kai kurios vykdė ir masines žudynes, kai eutanazijos programa iš Vokietijos pasiekė Lenkiją.

Kas buvo nacių režimo slaugės, kokiomis aplinkybėmis vyko į Rytus? XIX a. antroje pusėje tapusia garbingu pašaukimu slaugės profesija galėjo užsiimti tik vidurinio ir aukštesnio sluoksnio moterys. Vokietijos militarinėje kultūroje buvo tikimasi, kad per karą „namų angelas“ turėtų išskleisti sparnus ir rūpintis tvarka, higiena bei motiniškai globoti sužeistus Vokietijos kareivius lauko ligoninėse. Išties kareiviai dievino šias slauges ilgais baltais drabužiais ir kepuraitėmis, sklendžiančias nuo vienos lovos prie kitos kaip „fronto angelai“.

Jos dirbo koncentracijos stovyklų ligoninėse. Guodė vokiečių esesininkus ir kareivius, sukrėstus aukų šaudymo. Lankėsi getuose ne tik per oficialius sveikatos patikrinimus, bet ir privačiai – iš smalsumo ar norėdamos gauti kokį daiktą ar paslaugą. Stovėjo geležinkelio platformose, kol maldaujantys pasigailėti žydų tremtiniai buvo grūdami į vagonus.
Ištrauka iš knygos „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“

4-ojo dešimtmečio viduryje dėl naujos rasinės hierarchijos Vokietijos visuomenėje apskritai nuslopus klasiniams skirtumams, socialinė padėtis neteko reikšmės, o dėl Hitlerio pasaulinio karo planų masinė slaugių mobilizacija tapo būtinybe. Pavyzdinės slaugės atvykdavo į kaimus vesti namų slaugos kursų ir užverbuoti jaunų merginų, ypač jei jos priklausė Hitlerio jaunimui.

Verbuotojos jaunas moteris suviliodavo patriotiniais šūkiais ir propagandiniais egzotiškoje aplinkoje besišypsančių slaugių baltomis švarutėlėmis uniformomis vaizdais, kuriuose karas buvo pateikiamas kaip gydymo ir slaugymo, o ne kruvina ir žiauri patirtis. Daug paauglių atsiliepė į raginimą tarnauti Reichui – jos norėjo ištrūkti iš kaimo ir jau buvo gerokai ragavusios rasinės biologijos per vaikų priežiūros kursus. 1939 m. pabaigoje – 1940 m. pradžioje, vos naciams užėmus Lenkiją, verbavimui pasidavė apie penkiolika tūkstančių moterų. (…)

Paulinės Kneissler byla yra tarp geriausiai žinomų vokiečių slaugių žudikių bylų. Kneissler gimė 1900 m. ir užaugo pasiturinčioje vokiečių šeimoje Odesos rajone, Ukrainoje. Pabėgusi nuo bolševikų revoliucijos, Kneissler šeima patraukė į Vestfaliją, kur Paulinės tėvas pradėjo dirbti žemės ūkyje, bet paskui perėjo į Vokietijos geležinkelį. Vokietijos pilietybę Kneissler gavo 1920 m. ir studijavo slaugą Duisburge prie Reino. 3-iojo dešimtmečio pradžioje baigė mokytis įvairiose institucijose ir ėmė dirbti municipaline slauge saugioje Berlyno prieglaudoje.

1937 m. Kneissler įstojo į nacių partiją. Ji taip pat buvo Nacionalsocialisčių sąjungos, Nacionalsocialistų socialinio aprūpinimo asociacijos, Reicho apsaugos nuo antskrydžių sąjungos, Reicho slaugių sąjungos narė. Ne tik aktyviai dalyvavo nacių organizacijose, visu etatu dirbo Berlyno prieglaudoje, bet ir giedojo protestantų bažnyčios chore.

1939 m. gruodžio mėn. pagal anksčiau tais pačiais metais Vidaus reikalų ministerijos gautą pranešimą ji iškviesta į policiją. Tiesą sakant, buvo nurodytas Kolumbo namų nacių operacijos valdybos adresas. Čia ją ir apie dvidešimt slaugių trumpai informavo Werneris Blankenburgas iš fiurerio kanceliarijos. Vėliau Kneissler liudijo:

Fiureris parengė eutanazijos įstatymą, kuris, atsižvelgiant į tai, kad vyksta karas, nebuvo paskelbtas. Moterys galėjo sutikti dalyvauti visiškai savanoriškai. Nė viena iš mūsų neprieštaravome dėl šios programos, ir Blankenburgas mus prisaikdino. Prisiekėme laikytis slaptumo ir klusnumo, o Blankenburgas atkreipė mūsų dėmesį, kad dėl bet kokio priesaikos pažeidimo bus baudžiama mirtimi.

Slaugės buvo paskirtos į viduramžių Grafeneko pilį maždaug už keturiasdešimt mylių nuo Štutgarto ir netoli nuo ten, kur slauge mokėsi Ohr. Pilis – ankstesnė Viurtembergo kunigaikščių vasaros rezidencija, per keletą mylių nutolusi nuo artimiausio miesto, stūksojo kalno viršūnėje. Po I pasaulinio karo paversta neįgaliųjų prieglauda.

Daktarai aukoms, prieš nuodydami dujomis, sušvirkšdavo morfino ir skopolamino; vėliau atlikdavo beveik visų kūnų skrodimą. Galiausiai kūnai būdavo sudeginami, pelenai sumaišomi ir, supilstyti į atskiras urnas, išsiunčiami giminaičiams su laišku.
Ištrauka iš knygos „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“

Kneissler turėjo užduotį keliauti po aplinkines institucijas su pacientų, atrinktų perkelti į Grafeneką, sąrašais. Už transportą atsakingas ponas Schwenningeris iš Institucinės globos labdaros fondo turėjo sąrašą, kas iš perkeltųjų turi būti nužudyti. Šį sąrašą reikėjo suderinti su lankomų įstaigų pacientų sąrašu. Pasak Kneissler, „ne visi pacientai buvo ypač sunkios būklės“; daugelio „fizinė būklė gera“. Nustatytą dieną transportas su maždaug septyniasdešimt pacientų atvyko į Grafeneką, ir Kneissler buvo viena iš lydinčių slaugių.

Grafeneke pacientai apgyvendinti barakuose, ir paviršutiniškai juos apžiūrėjo du daktarai. Pagal klausimyną „šie du gydytojai tardavo galutinį žodį, ar pacientas turi būti nunuodytas dujomis, ar ne [...] Daugeliu atvejų pacientai buvo nužudyti per dvidešimt keturias valandas nuo atvykimo.“

Daktarai aukoms, prieš nuodydami dujomis, sušvirkšdavo morfino ir skopolamino; vėliau atlikdavo beveik visų kūnų skrodimą. Galiausiai kūnai būdavo sudeginami, pelenai sumaišomi ir, supilstyti į atskiras urnas, išsiunčiami giminaičiams su laišku. Kad būtų išlaikomas slaptumas ir apsaugomi vykdytojai, gydytojų pavardės užuojautos laiškuose būdavo suklastotos ir nurodoma netikra mirties priežastis.

Knygos „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“ viršelis
Knygos „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

1940 m. sausio ir gruodžio mėn. Grafeneke medicinos personalas nužudė 9839 žmones. Kneissler, kuri dalyvavo kaip liudytoja nuodijant dujomis, atrodė, kad jie išsigandę, bet ne per labiausiai, taigi ji su kolegomis padarė išvadą, kad „mirtis nuo dujų neskausminga“.

Nacių režime tūkstančiai moterų buvo parengtos būti bendrininkėmis, beširdiškai elgtis su Reicho priešais, bet nesiekta išugdyti žudikių. Ypač už koncentracijos stovyklų, kalėjimų ir prieglaudų siaubingos sistemos ribų nesitikėta, kad moterys bus žiaurios ir žudys. Tos, kurios žudė, pasinaudojo vaisinga sociopolitinės aplinkos „galimybe“ ir vylėsi apdovanojimų bei pritarimo, ne persekiojimo.
Ištrauka iš knygos „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“

Kneissler tapo profesionalia žudike Grafeneke, Hadamare ir kitose „eutanazijos“ vietose Vokietijoje. Penkerius metus beveik kasdien padėdavo atliekant nuodijimo dujomis procedūrą, badaujantiems pacientams ir sušvirkšdama mirtinas injekcijas protiniams bei fiziniams ligoniams. Po karo jos nusikaltimai Vokietijoje išaiškėjo. Mažiau žinomas faktas, kad trumpai ji dirbo Rytuose, nes masinio žudymo procedūros iš Vokietijos persikėlė į Lenkiją ir Baltarusiją.

Nacių iškreipta Paulinės Kneissler profesija išmokė ir pašaukė žudyti. Moteris įstojo į specialų Hitlerio patvirtintą žudikų dalinį. O kitos vokietės dokumentuotas žudymas Rytuose buvo mažiau nulemtas profesinio pasirengimo, labiau paprasčiausios galimybės, individualaus charakterio ir buvimo arti valdžios ir žiaurioje aplinkoje. Net stovyklų ir kalėjimų prižiūrėtojos galėdavo spręsti, kiek žiauriai ir sadistiškai elgtis su kaliniais ir pacientais.

Nacių režime tūkstančiai moterų buvo parengtos būti bendrininkėmis, beširdiškai elgtis su Reicho priešais, bet nesiekta išugdyti žudikių. Ypač už koncentracijos stovyklų, kalėjimų ir prieglaudų siaubingos sistemos ribų nesitikėta, kad moterys bus žiaurios ir žudys. Tos, kurios žudė, pasinaudojo vaisinga sociopolitinės aplinkos „galimybe“ ir vylėsi apdovanojimų bei pritarimo, ne persekiojimo. Rytuose sekretorės ir žmonos, o ne mokytojos ir slaugės (nors labiau tikėtina) virto tiesioginėmis žudikėmis. Buvusios arti nusikaltimo vietų ir vyrų, kurie rengė ir vykdė masines žudynes, neišvengiamai įsitraukė ir dalyvavo daug labiau, nei būtų turėjusios tai daryti.

(...)
Vokiečių kareivių „žudymas iš pasigailėjimo“ Rytų fronte taip pat buvo šių masinio žudymo operacijų dalis. Pasak šios ypatingo slaptumo misijos dalyvio pokario liudijimo, atrinktus „eutanazijos“ programos agentus, turinčius prisiekti fiureriu neprasitarti, mobilizavo tarnybai rytuose ir perkėlė į lauko ligonines netoli Minsko, kur „palengvindavo“ vokiečių kareivių kančias. 1941 m. gruodžio – 1942 m. sausio mėn. šiai gydytojų, slaugių ir techninio personalo komandai vadovavo SS karininkas Viktoras Backas, nacių sistemoje pasižymėjęs kaip nuodijimo dujomis ir sterilizavimo ekspertas.

Informuoti to meto vokiečiai įtarė ir vėliau istorikai manė, kad medikų komandos žudė sunkiai sužeistus ir protiškai bei fiziškai neįgalius vokiečių kareivius, patyrusius pralaimėjimą per Maskvos puolimą. Viena pirmųjų apie tai užsiminė slaugė ir žudikė karjeristė Pauline Kneissler.

Pilnomis kišenėmis morfino buteliukų ir adatų jos tikrai buvo pasirengusios leisti sunkiai sužeistiems ir kontūzytiems kareiviams numirti „iš pasigailėjimo“.
Ištrauka iš knygos „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“

Po karo teisme Kneissler teigė buvusi išsiųsta į Minską rūpintis sužeistaisiais, tačiau tame pačiame liudijime atskleidė faktą, kad jai nebuvo leista dirbti „paprasta“ slauge su Vokietijos Raudonuoju Kryžiumi lauko ligoninėje. Šis jos liudijimo prieštaravimas teikia patikimumo tam, ką ji yra pareiškusi draugei, o ne teismo salėje. Būdama Rytuose, suleisdavo mirtinas injekcijas kareiviams pažeistomis smegenimis, apakusiems, sužalotiems.

Jie buvo mūsiškiai, sakė draugei, turėdama omenyje vokiečius. Žinoma, tai pasakydama Kneissler pateisino tokius veiksmus, tvirtino tą patį, ką sakė ir apie žudymą dujomis Grafeneko pilyje, kad pacientai mirdavo be skausmo.

Tai, kad vokiečių medikų komandos galėjo žudyti Reicho kareivius, buvo ir tebėra tabu, nežinome tikrai, kas vyko. Vis dėlto jei režimas žudė suaugusius paliegusius ar protiškai neįgalius vokiečius, kam pareigūnai būtų varginęsi sunkiai suluošintus ar kontūzytus vokiečių karius gabenti iš Rytų fronto į Reichą? Prisidengus karu Rytuose, šie sužeisti kareiviai būdavo įskaičiuojami į nuostolius, suteikiama jiems didvyrių mirtį – artimieji gedėdavo, bet klausimų jiems nekildavo. Šiuos veiksmus tikriausiai atlikdavo ideologiškai tvirčiausios slaugės, „rudosios“ nacių partijos slaugės.

Pilnomis kišenėmis morfino buteliukų ir adatų jos tikrai buvo pasirengusios leisti sunkiai sužeistiems ir kontūzytiems kareiviams numirti „iš pasigailėjimo“.

1942 m. Hitlerio gydytoją dr. Karlą Brandtą, buvusį vieną iš eutanazijos programos Reiche vadovų, paaukštino į pareigas Generaliniame sveikatos ir sanitarijos komisariate. Čia jo kompetencijai priklausė prižiūrėti pacientų žudymo plėtrą (vadinamoji Brandto operacija) ligoninėse ir slaugos įstaigose, reikalingose karo tikslams. Baigiantis karui, tarp vokiečių eutanazijos aukų, iš ligoninių ir slaugos namų perkeltų į nuodijimo dujomis centrus, be kitų, buvo senelių, žmonių, sergančių nervų ligomis, sužeistų per bombardavimus, traumuotų kareivių.

Kai Ukrainos, Baltarusijos, Baltijos šalių ir Lenkijos beprotnamių ir ligoninių pacientus nužudydavo mobilieji daliniai ar medicinos personalas, pastatus paprastai perimdavo regioninė valdžia ir įrengdavo Hitlerio jaunimo klubus, barakus vokiečių kareiviams, SS karininkų klubus ir moterų bendrabučius. Bet tik nedaugelyje šių atlaisvintų pastatų Lenkijoje įrengė naujus aukų žudymo centrus.

Gydytojai ir slaugės žudė pacientus, kurie, pasak pokarinių kaltintojų, „slaugėms pridarydavo papildomo darbo, t. y. buvo kurti, ligoti, nedrausmingi, ir visus, kurie erzino“, taip pat tuos, „kurie pabėgo ir buvo sugauti, ir tuos, kurie užmegzdavo nepageidautinus lytinius santykius“.
Ištrauka iš knygos „Hitlerio furijos. Kodėl jos žudė?“

1942 m. Hitlerio eutanazijos personalas suorganizavo pacientų pergabenimą iš Reicho į Mezericą-Obravaldę [dabar – Mendzyžečas ir Obžyca Lenkijoje. – Red.] Vokietijos–Lenkijos pasienyje. 1942–1944 m. iš Vokietijos miestų paprastai nakties tamsoje čia atvyko dvidešimt šešios transporto priemonės. 1943 m. pabaigoje–1944 m. pradžioje iš Hamburgo čia atgabeno 407 neįgalius pacientus – 213 vyrų, 189 moteris ir 5 vaikus.

Keletas jų liko gyvi. Mezerice turėjo tilpti apie devynis šimtus pacientų, bet per karą „mašinos vis atvykdavo ir atvykdavo“, – vėliau pasakojo vyriausioji gydytoja. Į pastatą sugrūdo du tūkstančius žmonių, pasmerktų kančioms, panašioms į patiriamas koncentracijos stovyklose: tikrinimas pagal sąrašą, priverstiniai darbai, reguliarus atrinkimas.

Gydytojai ir slaugės žudė pacientus, kurie, pasak pokarinių kaltintojų, „slaugėms pridarydavo papildomo darbo, t. y. buvo kurti, ligoti, nedrausmingi, ir visus, kurie erzino“, taip pat tuos, „kurie pabėgo ir buvo sugauti, ir tuos, kurie užmegzdavo nepageidautinus lytinius santykius“. Vien čia nužudė nuo šešių tūkstančių iki aštuoniolikos tūkstančių žmonių. Slaugės, vėliau prisipažinusios, jog žudė Mezerico pacientus, nebuvo pasirašiusios priesaikos laikyti tai paslaptyje, kaip padarė Pauline Kneissler. Viena pasakojo, kad nužudyti pacientui reikėdavo bent dviejų slaugių, nes aukos nenorėdavo gerti didelės vaistų dozės ir priešindavosi injekcijoms.

Mezericas-Obravaldė buvo viena iš kelių „laukinių“ eutanazijos vietų, sąmoningai parinktų prie Reicho rytinės sienos, kur, niekieno nepastebėtos, galėjo atvažiuoti didelės transporto priemonės, ir aukos galėjo būti žudomos nebaudžiamai.

Leidykla „Briedis“
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Reformos pasekmės: mokytojai masiškai išeina iš darbo, dalis nežino, ar gaus atlyginimą (23)

Iki rugsėjo pabaigos liko vos kelios dienos, tačiau vis dar yra tokių mokyklų, kuriose mokytojai...

Oficiali statistika: kaip ir kodėl didėjo kainos po euro įvedimo (3)

Statistikos departamento renkami duomenys rodo, kad kainos nuo 2015 metų, kuomet buvo įvestas...

Praėjus 700 m. nuo Gedimino laiškų Skvernelis bando tą patį. Ar jam pavyks? (204)

Pastaruoju metu visuomenės dėmesio centre yra kainų klausimas. Vyriausybė rugsėjo 26 d....

Vizito pabaigoje – netikėtas popiežiaus perspėjimas: Baltijos šalys visada yra pavojuje (81)

Popiežius Pranciškus sako suprantantis Baltijos šalims nuolat gresiantį pavojų, nepaisant to,...

Kaimyninės šalies privalumus atradęs lietuvis: ne latviai, o lenkai yra mums artimiausia tauta (402)

Žinau, kad apie Krokuvą visur yra rašyta, perrašyta, po to vėl rašyta, ir dar kartą perrašyta....

Siaubo filme vaidinusios 12-metės mirtis, sukrėtusi pasaulį: skrodimas atskleidė visai kitą tiesą

Jei nesate siaubo filmų gerbėjas, gali būti, kad nesate nieko girdėję apie Heather O‘Rourke....

Artimiausią parą – nemalonumai visoje Lietuvoje: talžys vėjai, merks smarkūs lietūs tarnybos siunčia skubius perspėjimus (5)

Naktį iš antradienio į trečiadienį Lietuvoje numatomos šalnos: ore vietomis temperatūra...

Po Grybauskaitės kirčio antstoliams – pastarųjų atsakas: siūlo pokyčius (91)

Prezidentė užsimojo sumažinti dešimttūkstantines algas uždirbančių antstolių apetitą....

Vairuotojų laukia pirmosios šalnos: priminė, kurios vietos bus pavojingiausios (12)

Trečiadienio rytą Lietuvoje žadamos pirmosios šalnos, tad į kelią automobiliais išsiruošę...

Milijonieriaus sūnus įgyvendino žiaurų planą (14)

Kanadietis, buvęs milijonierius ir dukart teistas žmogžudys dabar nuteistas už savo tėvo...