Be to, peršalimo ligas, kvėpavimo takų infekcijas Lietuvos žmonės įgudę gydytis patys, naudodami bobučių žolelių arbatų receptus, ir sėkmingai pagyja. Todėl čia sergančiųjų koronavirusu mastas nė iš tolo nepriminė ir neprimena epidemijos. Koronadrama realybėje neišdegė, tačiau aktyviai vyko ir lig šiol vyksta galvose.
Švedų mokslininkai jau net atvirai šaiposi iš koronapanikai pasidavusių valstybių: tas virusas jau ne vienerius metus cirkuliuoja po planetą (galbūt nuo kinų Čin dinastijos laikų), savaime neišgaruos, toliau sau gyvuos, nepriklausomai nuo absurdiškos kovos su juo būdų, vakcinos greičiausiai nebus (kaip nėra vakcinos nuo pleiskanų ar karpų), o jei ir bus, dar neaišku kada, turbūt labai negreit, tai negi sulig kiekvienu kostelėjimu ar trystelėjimu ir nauja infekcijos plitimo banga vėl bus uždarinėjamos mokyklos, klinikos, bus stabdoma gamyba, žemės ūkis, visa ekonomika, žmonės masiškai skris iš darbų, bus gaudomi dronų pagalba, kalinami namuose ar plastikiniuose burbuluose?
Nepaisant to, premjeras Saulius Skvernelis ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, prisidengę COVID-19 baubu, tarytum kalbėtų apie buboninį marą, ėmė mus nuteikinėti, kad ir pasibaigus karantinui, vis tiek teks gyventi kitaip, esą nebus galima atsipalaiduoti (bent jau iki Seimo rinkimų tai tikrai).
Pagavę azartą per ekstremalią situaciją piktnaudžiauti padidintomis galiomis mūsų gyvenimų reguliuotojai savo klaidų taip paprastai nepripažins, nuo mūsų neatstos ir taip lengvai mums teisėtų laisvių negrąžins. Jie vis nerimsta ir toliau rezga planus, kaip dar subtiliau žmones pririšti prie savo įtakos ir terorizuoti. Štai S. Skvernelis užsisvajojo, kad kai bus sukurta keliautojų sekimo programėlė, savanoriškai jos nesiinstaliavę piliečiai privalėtų patirti daugiau suvaržymų.
Kad pas mus įsigali skaitmeninė-medicininė diktatūra, išduoda ir gegužės 5 d. Sveikatos apsaugos ministerijos išleistas įsakymas dėl užkrečiamų ligų stebėsenos, kontrolės ir informacinės sistemos steigimo.
Galutinai įsitvirtins tvarka, kai kiekvienas infekuotas ar tik įtariamas užsikrėtimu asmuo kaip teisiamas nusikaltėlis įsipareigos gydymo įstaigoms teikti smulkią informaciją apie save, savo sveikatos būklę, artimuosius, sąlyčius su jais, taip pat kur keliavo, kada, su kuo bendravo, iš esmės privalės atlikti išpažintį, tik ne savanoriškai, o privalomai, ir ne kunigui ar teisėjui, o medicinos biurokratams.
Skaitmeninį ir epidemiologinį žmonių persekiojimą, kartu – įtampą visuomenėje, skatina ir į taktą bandantys pataikyti, todėl dėmesio smaigalyje atsidūrę keli valdžios politikai palankūs virusologai ir kiti baubologijos specialistai. Jie, toks įspūdis, dėl profesijos specifikos pasaulio jau nebegali matyti adekvačiai ir įžvelgia vien tik purvinus paviršius, nusėtus gličių, kandžių mikroorganizmų, bei orą, pilną mus nematomais lazeriniais šautuvais atakuojančių karūnuotų pikčiurnų. Panašiai kaip daug metų Lietuvos saugumo tarnyboje pradirbęs pareigūnas visus nepažįstamuosius įtariai vertina kaip Kremliaus agentus.
Pavyzdžiui, profesorius Vytautas Kasiulevičius, nuosekliai mums paišęs zombių apokalipsę nuo pat pseudopandemijos pradžios, pribūrė, kad balandžio pabaigoje Lietuvoje vien registruotų COVID-19 atvejų bus 10 000, iš kurių bent pora tūkstančių alpės ligoninėse, o pusei tūkstančio bus reikalingi plaučių vėdinimo aparatai.
Horoskopininkė Palmyra ar chiromantas Leopoldas, ir tie, neturėdami jokio specialaus medicininio išsilavinimo, būtų gebėję pateikti tikslesnes prognozes. Tačiau šarlataniški mokslininkų, medikų nusipaistymai, įžūlumu net pranokstantys apsišaukėlių okultistų pranašystes, dabar kilniai pateisinami kaip žmogiška ar kokių nors algoritmų klaida, jei pridengiami diplomu ir apsigintais moksliniais laipsniais.
Maža to, mūsų garsiesiems koronaviruso kariams komunistinė Kinijos Liaudies Respublika tapo autoritetu ne dėl puikios sveikatos apsaugos sistemos ir veiksmingo kvėpavimo takų infekcijų gydymo vaistažoliniais tradicinės kinų medicinos preparatais, o dėl totalitarinio režimo, nieko bendra neturinčio su sveikatos reikalais.
Antai virusologas profesorius Saulius Čaplinskas žavisi vadinamųjų „ligų detektyvų“ veikla, viešai svarsto, kaip būtų žavu, jei tik susirgus ir dėl to gydymo įstaigoms prisidavus vienam asmeniui, būtų susemiamas visas būrys ar net šimtai piliečių, tarp kurių jis malėsi: visas įmonės kolektyvas, visa mokykla, gal net visi spektaklio žiūrovai.
Įsivaizduokite beprotybę: į biurą dirbti ar pasižmonėti į kiną, koncertus, parodas, teatrą kiekvieną kartą einate kaip ant skustuvo ašmenų – jei niekas aplinkui nebus pagautas sergantis, tai, galima laikyti, ištraukėte laimingą loterijos bilietą, tačiau jei kas nors iš žiūrovų po renginio nuspręs kreiptis į gydymo įstaigą, o prasitestavęs dėl koronos ar kokio nors kito privalomo viruso, gaus teigiamą atsakymą, tuomet ir jus gaudys būtinajai sveikatos patikrai, apklausoms, izoliacijai.
Daugiausia nepatogumų patirs į rizikos grupes dar smulkiau surūšiuoti žmonės, kuriems gresia planiniai ar atsitiktiniai prievartiniai testavimai. Pavyzdžiui, drebės gydytojai, savanoriai, slaugantys ligonius, mokytojai, kirpėjai, pardavėjai, kiti paslaugų sferoje dirbantys specialistai. Juk nupirktus pieno riebumą rodančius testus kažkur prakišti reikia. Kai mažai kvailių, kurie patys veržte veržtųsi tirtis, rizikuodami būti uždaryti tarp keturių sienų mažiausiai 14-ai dienų, reikia testavimą įmontuoti klasta arba jėga.
Privalomi antsnukiai liks tik kaip nekaltas, kiek komiškas prisiminimas, o kasdienybe taps nuolatiniai tiesmuki žmogaus teisių, tokių kaip teisės į privatų gyvenimą, duomenų apsaugą, darbą ir poilsį, kūno neliečiamumą, pažeidimai. Konstitucija bus niekinės vertės, ir jos spausdintinę formą galima bus panaudoti būdelėje prie unitazo, kai eilinį sykį karantinuojantis, pritrūks tualetinio popieriaus.
S. Skvernelis prasitarė, kad pensininkams ir šiaip kuo nors sunkiai sergantiems, tiksliau, mūsų visuomenės rudimentams, gali prireikti laikytis daugiau taisyklių, galbūt nedirbti arba dirbti tik nuotoliniu būdu. Ir viskas esą dėl jų pačių saugumo.
Didžiausią malonę valdžia žada suteikti tiems gyventojams, kieno galiojimo laikas dar nepasibaigęs, t. y. žemos rizikos individams. Jiems po karantino tik pirš rekomendacijas, bet iš esmės greičiausiai nevaržys jų pasirinkimo dėl veiklos, ir leis sukinėtis viešose erdvėse gal net be sveikatos pažymos. Geras ženklas, kad jau ir valgyti leido nusimaukšlinus kaukes. Visai kaip tame anekdote apie nardančius psichinius, kuriems psichoneurologinio dispanserio vyr. gydytojas pažadėjo į baseiną prileisti vandens, jei šie elgsis gerai.
Bet ar kas galėjo bent pagalvoti, kad nepriklausomoje Lietuvoje ateis tokia diena, kai šaipysimės ir kursime graudžius juokelius, jog senjoras, norėdamas nueiti paklausyti kanklių, turės klastoti savo gimimo metus ar ligos istoriją, o anūkėlis – dėl šventos ramybės slėpti, kad savaitgalį praleido sode pas senelius?
Mūsų orumas nusigyveno iki to, kad užsileidome sau ant galvos valdžią, kuri kiekvienai progai pasitaikius jau kuo rimčiausiai lenda ne tik į mūsų asmeninį gyvenimą, bet ir į vidaus organus. Jei galėtų, tai į mūsų žarnas ir vidurius prikištų mikročipsų.
Neapsiriko tie, kas gydėsi užsieniuose ir todėl gimtosios šalies duomenų bazėse nėra jokių įrašų apie jų „broką“. Aš irgi džiaugiuosi, kad, nors ir privalomai šeriu „Sodrą“ kasmėnesinėmis įmokomis, lig šiol konsultuotis ir gydytis vykdavau į Kiniją, ir mano paciento kortelė čia „švari“, nieko neprikibsi, nes tuščia.
Tačiau neramu dėl tūkstančių Lietuvos gyventojų, kurie tokios galimybės niekada nesvarstė, o gal visai apie ją nežinojo, ir, naiviai pasitikėdami savo valstybe, jai išklojo ir patikėjo visas savo sveikatos bėdas. Dėl koronaviruso įvestas karantinas buvo pratybos, kaip žmonių diagnozes, negalavimus, net natūralų senėjimo procesą greitai galima paversti ginklu prieš juos pačius ir juo manipuliuoti, pavyzdžiui, skatinti vaikus nebendrauti su senais tėvais. Tiesioginio draudimo tam nereikia, kai yra sąlyga, kad jei bent vienas iš artimųjų bus pričiuptas turįs nenaudėlį COVID-19, nemalonumų dėl testavimų ir karantinavimosi patirs visa šeima.
Kadangi užmojai žmones skirstyti kaip pavojingas atliekas, įvertinus jų grėsmės laipsnį, ir kabinėtis prie jų neslopsta, siūlau valdžiai pradėti nuo savęs ir išsikuopti savo gretas. Sovietų Sąjungos laikmečiu jau buvo prie lašelinių prijungtų gyvų lavonų politbiuras. Jų valdymo epocha – niūri, pilka, kartu – sarkastiška, tad iš to meto neišliko jokių atsiminimų, išskyrus anekdotus.
Pas mus prie lovio prasibrovę irgi daugybė anekdotinių personažų, kiekvienas – su savo bėdomis: kas po daugiadienių vos ne vos atpumpuoti ir tik paleisti iš palatų, žurnalistėms vidurnakčiais rašinėjantys meilės eiles ir siuntinėjantys skaitmeninius atvirukus su pūkuotais kačiukais, kas ištisai vartoja nuskausminamuosius, kas negali nė dienos išgyventi be psichotropinių preparatų, kurie glušinančiu poveikiu ir sukeliama priklausomybe prilygsta stipriems sintetiniams narkotikams, o kam jau prasidėjusi silpnaprotystė.
Paskui tokie nepakaltinami ir neliečiami, niekur kitur nepritapę klipatos, glušai ir proto vargdieniai, išrinkti į vieną krūvą Seime bei išsibarstę po ministerijas, o kai kurie, nutekėję net į Europarlamentą, sprendžia už mus, tarsi bejėgius, nė sauskelnių negebančius savarankiškai pasikeisti kūdikius, ką dirbti, ko – ne, kaip saugotis, ką valgyti, iki kelintos valandos gerti vyną, jėga mums užmauna apynasrius, galiausiai savo pačių sveikatos problemas ir neįgalumą permeta tautai.
Visi sutiks, kad į valstybės viršūnes turėtų patekti tik tobuliausi, šviesiausio proto, fiziškai sveiki žmonės, o ne chroniški ligoniai, pašlemėkai ar marginalai. Todėl dabartinius seimūnus ir ministrus bei kandidatus į deputatus per naujus Seimo rinkimus reikėtų ne tik išegzaminuoti, idant būtų nustatytas jų intelekto lygis, bet ir kruopščiai ištestuoti jų fizinę bei psichinę būklę ir juos visus suskirstyti pagal rizikos grupes.
Tuos, kurie pateks į didžiausios grėsmės visuomenei lygmenį, nedelsiant pasiųsti – ne taip toli kaip derėtų sienoms atsivėrus, bet per pakankamai saugų atstumą nuo valstybės valdymo. Ypač svarbu būtų juos atriboti ir nuo žiniasklaidos, kad neterštų eterio kenksmingais, žmonėms stresą, infarktą, insultą, depresiją, migreną varančiais pezalais.
Ši sąlyga turi galioti ir valdžios papilvėje besišildantiems, valstybės piniginį spenį žįstantiems mokslininkams, kai šie dėl tikrovės neatitinkančių gąsdininimų bus įtariami kenčiantys nuo paranoidinės šizofrenijos.
Prieš testuojant kiekvieno, esančio ar norinčio patekti į valdžią, sveikatą, reikėtų, remiantis jo ligos istorija, išsiaiškinti, ar anas vaikystėje nepatyręs smegenų sutrenkimo. Jei smegenų sutrenkimo būta, iškart asmenį priskirti aukščiausios rizikos grupei ir prie įstatymų leidybos neleisti išvis prisiartinti.
Į pavojingiausiųjų kategoriją turėtų patekti ir besikamuojantys nuo kitų šizofrenijos formų, taip pat sergantys maniakine depresine psichoze, kažkodėl pervadinta bipoliniu sutrikimu, alkoholizmu, baltąja karštine, reaktyvine depresija, priklausomybe nuo narkotikų, kitų psichotropinių medžiagų: trankviliantų, antidepresantų, neuroleptikų.
Aukščiausiai rizikos grupei siūlau priskirti ir visus onkologinius ligonius. Nepamiršti į šią skalę įtraukti ir sergančius ŽIV, hepatitu C, sifiliu, cholera, Ebola, kitomis egzotinėmis, mūsų mokslui nežinomomis pavojingomis infekcijomis, kurių anie per ankstesnes kadencijas parsivežė iš tarptautinių konferencijų Afrikos kurortuose ir safariuose.
Labai svarbu į aukščiausio laipsnio rizikos grupę įtraukti impotentus ar su mažų išmatavimų pasididžiavimu (na, kai didžiuotis nėra kuo) kandidatus ir frigides. Mat harmoningas lytinis gyvenimas – labai svarbu asmenybės pasaulėjautai. Išgyvenantys dėl dydžio ar nevisaverčio sekso asmenys nepilnavertiškumo kompleksus linkę sublimuoti sadizmo aktais.
Tokie nelaimėliai, įsitrynę į Krašto apsaugos ministeriją, liguistai ieškos valstybės priešų, sieks sukelti karą, ginkluosis iki dantų, o įsmukę į Aplinkos apsaugos ministeriją, stengsis sau prastūminėti dar daugiau privilegijų pramoginėse medžioklėse: trokš įteisinti kuo įvairesnius gyvūnų kankinimo būdus, draskysis, kad tik būtų padidintos vilkų žudymo kvotos, nersis iš kailio, kad galima būtų teisėtai šaudyti žvėrių jauniklius, slapčia stengsis iš Raudonosios knygos išbraukti stumbrus, savaime suprantama, šikšnosparnius, lūšis ir kitas nykstančias rūšis, kad galėtų į jas nutaikyti jei ne šautuvą, tai strėles, leis įsakymus dėl medžioklės plotų ir aukų skaičiaus didinimo rezervatuose bei draustiniuose, reikalaus išvis panaikinti sezonus, kad galėtų taškyti gyvūnus ištisus metus ir bet kur, net miestų parkuose.
Aukščiausiam grėsmės laipsniui prilyginti ir tam tikro amžiaus politikes. Jau turime karčios patirties, kas nutinka valstybei, kai pasiekusi probleminį amžių pediatrė tampa krašto apsaugos ministre arba Komunistų partijos bendradarbė – prezidente.
Saviizoliacijai iki gyvos galvos turėtų būti pasiųsti ir visi pensinio amžiaus politikos senbuviai. Įpusėjus 7-ąjį dešimtmetį, gresia senatvinė demencija, Alzheimerio ir Parkinsono sindromai. Ne visiems taip atsitinka, bet, kaip šventuosiuose raštuose parašyta, yra laikas sėti, ir yra laikas pjauti. Kai prasideda sugrįžimas į vaikystę, nederėtų visai šaliai aiškinti, kaip gyventi, o verčiau mėgautis užsitarnautu poilsiu.
Esti politinių būtybių, balansuojančių ant ribos tarp pavojingų ir toleruotinų. Tie, kurie užsikrėtę gonorėja, trichomonoze ar chlamidioze, galėtų būti priskirti vidutinei rizikos grupei ir rinkimuose dalyvauti turėtų teisę, nes nei rankų paspaudimais, nei bučiuojantis į žandą, nei glėbesčiuojantis, nei spjaudantis nuo Seimo salės tribūnos, oro lašeliniu būdu šie užkratai nepersiduoda. Be to, jei neužleidi jų, tai modernios medicinos pagalba ganėtinai greitai įveikiami ir paprastai neatsinaujina.
Vidutinei rizikos grupei, kurios atstovams būtų ne draudžiama, o tik rekomenduojama nelįsti į valdžios aparatą, priklausytų ir psichopatai. Jie Seimo nario mandatą ir galimybę plušti vyriausybės kabinetuose galėtų įgyti, nes, kaip psichiatrijos klasika teigia, psichopatija – ne liga, o veikiau patologinių charakterio savybių visuma. Pripažinkime: jei dar ir šitą rizikos grupę įrašytume į draudžiamųjų sąrašą, tai išvis nebebūtų ką rinkti, tad rinkimai paprasčiausiai neįvyktų.
O jei trumpai ir apibendrintai, tai ponai politikai, susikiškite jūs tas koronas ten, kur nesusieina, užkimškite dezinfekuotomis kaukėmis, kad neišlįstų, ir netrukdykite žmonėms normaliai gyventi bei dirbti. Nes dar mėnuo tyčia keliamo chaoso, ir šalis nusiris atgal į 90-uosius, kai į gatves bus baisu išeiti ne dėl hipotetinių virusų, o dėl realiai siautėjančių ir plėšikaujančių banditų.