aA
Spalio 9 d. Seimui turėjo būti pateiktas Triukšmo valdymo įstatymas su šunų lojimo grafiku.
Goda Juocevičiūtė
© Asmeninio albumo nuotr.

Simboliška, kad Peticijų komisijos, o gal tik jos pirmininko Petro Čimbaro prastūminėjamą groteskišką projektą, prisidengiant vienos vienintelės sostinės Žirmūnų pensininkės pareiškimu, tą dieną Seimas atidėjo ir vietoj jo palaimino kitą fantasmagoriją – metro mažame, kameriniame, žaliame, kalvotame Vilniuje statybas. Tačiau sumanymas persekioti keturkojų savininkus niekur nedingo.

Greičiausiai, jis iš tos dienos Seimo darbotvarkės buvo išstumtas labai apgalvotai, viliantis, kad visuomenė lengviau atsikvėps ir šią nesąmonę išvis pamirš kitų skandalų ir mitingų fone, o tada jau galima bus patyliukais, per daug neatkreipiant žiniasklaidos dėmesio, lapkričio 6-ąją lyg niekur nieko priimti dar bukesnes įstatymo pataisas, drausiančias šunims loti, o katėms – kniaukti. Iš šviežiausių pakeitimų matyti, kad Peticijų komisija absurdą deda ant absurdo ir dar pertepa absurdu.

Naujausiame Triukšmo valdymo įstatymo variante išvis dingsta galimų gyvūnams skleisti garsų laikas ir trukmė. Dabar jau tik lieka dviguba eilutė, kad „gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, negali leisti gyvūnui sukelti triukšmą, bet kokius garsus, viršijančius triukšmo ribinius dydžius“.

Kirba tragikomiškas klausimas parlamentarams: kaip ir kur iškviestos represinės struktūros turėtų specialiais garso matuokliais nustatyti naminio gyvūno skleidžiamą triukšmą – ar ten, kur skundikas išgirdo atvilnijantį paambrijimą arba katinišką miauktelėjimą, ar toje vietoje, kur „triukšmadarys“ tuo metu tupėjo? Ir kaskart neklaužada juk gali leisti skirtingo stiprumo garsus bei keisti dislokaciją.
Goda Juocevičiūtė

Dar visai neseniai juokėmės iš tragikomedijos, kad sargai namus galės saugoti ir ginti išimtinai tik tam tikromis valandomis ir ne per dažnai, su privalomomis pertraukomis. Dabar jau galime pradėti juoktis pro ašaras, kad bobikai ir brisiai negalės amtelėti nė sykio, jokiu pretekstu! Užteks skardžiabalsiui tik vieną kartą parūstauti – profesionalūs šunų heiteriai iškart galės kviesti policiją.

Mat bet koks sulojimas dažniausiai yra didesnis triukšmas už įstatymu nustatytas leistinas ir visų pirma žmonėms bei jų valdomiems techniniams prietaisams pritaikytas normas. Štai keletas pavyzdžių iš Higienos normos: gyvenamuosiuose pastatuose leidžiamas garsas – nuo 40 iki 55 decibelų 7–19 val., nuo 35 iki 50 decibelų 19–22 val. ir nuo 30 iki 45 decibelų naktį.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pateikta informacija palyginimui: žmogaus šnabždėjimas atitinka 40 decibelų triukšmo lygį, įprastas kalbėjimas – apie 50 decibelų, garsus kalbėjimas – jau 70 decibelų, vaiko verksmas gali sukelti triukšmą, kurio dydis būtų 90 decibelų, motociklo burzgimas gali siekti iki 110 decibelų.

Dėl šuns lojimo garso Lietuvoje jokių tyrimų niekada nebuvo atlikta, bet, remiantis kitais pavyzdžiais ir juos palyginus, tai būtų maždaug nuo 50 iki 100 decibelų.

Kirba tragikomiškas klausimas parlamentarams: kaip ir kur iškviestos represinės struktūros turėtų specialiais garso matuokliais nustatyti naminio gyvūno skleidžiamą triukšmą – ar ten, kur skundikas išgirdo atvilnijantį paambrijimą arba katinišką miauktelėjimą, ar toje vietoje, kur „triukšmadarys“ tuo metu tupėjo? Ir kaskart neklaužada juk gali leisti skirtingo stiprumo garsus bei keisti dislokaciją.

Dar svarbu atkreipti dėmesį, jog peršamuose įstatymo pakeitimuose suformuluota, kad „asmenys gyvenamojoje aplinkoje privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių (...)“. Tie patys garso dydžiai jau yra migla, tuo labiau – kas ta gyvenamoji aplinka? Panašu, kad šią aptakią sąvoką galima būtų interpretuoti kaip panorėjus.

Šuo, katė, karvė ar arklys – ne patefonas, ne radijo imtuvas su „Pūko“ dainomis, ne televizorius, naktį rodantis labai svarbias krepšinio rungtynes iš JAV, kurį vienu pasukimu ar spustelėjimu galima pagarsinti, patildyti arba išvis išjungti. Naminis gyvūnas – tai gyvas sutvėrimas, nedirbantis ir negalintis veikti kaip prisukamas ar nuotoliniu pultu kontroliuojamas žaislas.
Goda Juocevičiūtė

Tarkime, dar galima pateisinti pastangas sudrausminti šeimininkus, kurie savo numylėtinį kiekvieną dieną kokiai dešimčiai valandų be priežiūros ir dėmesio palieka bute staugti iš ilgesio, baimės ar dėl noro atlikti gamtinius reikalus.

Tačiau kas, jei miesto parke arba pamiškėje, kuri ir yra pati geriausia vieta keturkojui lojant pravėdinti plaučius, vedžiojamas šuo užklius tūžmingam praeiviui, ir atvykusi policija šią laukinę vietovę priskirs gyvenamai aplinkai, kadangi šalia yra daugiabučių?

O jei pažangiausiems policijos pareigūnams susišvies, kad net vienkiemis, kur šuns lojimo aidas šaltą, sausą, spengiančią žiemos naktį girdisi per kelis kilometrus, – jau netinkama vieta laikyti amsintį sargą ar, neduokdie, baubiančią karvę?

Kita vertus, gyvenamą aplinką galima priskirti ir atviroms koncertų salėms, nes dauguma jų yra šalia gyvenamųjų namų kvartalų. Tokiu atveju šunis galima būtų prilyginti solo atlikėjams, o didesnį jų būrį – ir visam ansambliui. Tada keturkojai įgytų teisę ūbauti net iki 80–90 decibelų. Be perstojo! Na, naktį gazą vis tiek tektų nežymiai nuimti.

Patys matote – kad ir kaip bevartytume, išeina visiška nesąmonė. Mat triukšmą ribojantys įstatymai anksčiau buvo kurti tam, kad žmonės jaustų bent šiokį tokį saiką smagindamiesi su kriokiančiais prietaisais.

Pavyzdžiui, kad po daugiabučio langais triūsiantys statybininkai bent naktį leistų gyventojams atsikvėpti, arba kad pilietis, kamuojamas nemigos, nesumanytų pradėti 5 val. paryčiais gręžti sienos, kuri lyg tyčia liečiasi su kaimynų miegamuoju, ar per gedulingus pietus, virtusius daugiadienėmis išgertuvėmis, įsismarkavę gedėtojai vidurnaktį teiktųsi patildyti muzikinį centrą, iš kurio per visą kaimą ar miesto gatvę sklinda lėkštos „Baliaus“ arba nešvankios „Sektor Gaza“ dainuškos.

O dabar užsimota Triukšmo valdymo įstatymą ir Higienos normoje numatytas techninių prietaisų garso ribas, kurių ir šiaip prie šiuolaikiškų gyvenimo sąlygų beveik neįmanoma laikytis, primesti gyvūnams!

Bet juk šuo, katė, karvė ar arklys – ne patefonas, ne radijo imtuvas su „Pūko“ dainomis, ne televizorius, naktį rodantis labai svarbias krepšinio rungtynes iš JAV, kurį vienu pasukimu ar spustelėjimu galima pagarsinti, patildyti arba išvis išjungti.

Naminis gyvūnas – tai gyvas sutvėrimas, nedirbantis ir negalintis veikti kaip prisukamas ar nuotoliniu pultu kontroliuojamas žaislas. Nėra galimybių be prievartos augintinį nutildyti staiga ir kada panorėjus, juolab išmokyti jį slopinti savo instinktus be neigiamų pasekmių.

Net ir žmogus, visiškai sąmoninga būtybė, gali patirti didelės žalos sveikatai, jei bus priverstas nuolat ir visur priešintis savo prigimčiai. Šuniui bet kur ir bet kurioje situacijoje drausti loti, kiekvieną sykį jam amtelėjus, pulti jį prismauginėti ar jam uždėti antkaklį su elektros impulsu, kuris nuo kiekvieno prasižiojimo gyvūnui sukelia skausmingus pojūčius ir įvaro šoką – jau nebekalbu apie visam gyvenimui sveikatos komplikacijų sukeliančias balso stygų operacijas – reiškia sutvėrimą traumuoti ir fiziškai, ir psichiškai.

Maža to, kertinis bandomo pakoreguoti įstatymo teiginys išdėstytas taip nemokšiškai, kad lojimas siejamas su šuns keliama grėsme aplinkai. Įdomu, kaip kišeninių Jorkšyro terjerų, dar vadinamų fyfašuniais, kurie iš baimės daugiausia ir viauksi, skleidžiami garsai atitinka agresiją? Šuniui loti – toks pat natūralus dalykas kaip žmogui kalbėti.

Kai Seimas uždraus šunims loti, ir kaimiečiai bijos laikyti budrius aviganius, tuomet jau niekas sodybų neapsaugos nuo vilkų – šie puls ne tik avis ar veršius, bet ir pačius žmones. Savaime suprantama, tada reikės išnaikinti paskutinius likusius begėdžius plėšrūnus. Miškuose drastiškai sumažėjus šių vietos sanitarų, infekcijos ims žaibiškai plisti tarp žvėrių kaip viduramžiais maras tarp žmonių. Taip Lietuva virs ekologinės katastrofos dykyne.
Goda Juocevičiūtė

Lojimas gali būti tik politkorektiškas sarginio keturkojo perspėjimas nesiartinti. Kita vertus, priklausomai nuo šuns veislės ir būdo, lojimas gali būti kvietimas žaisti, draugauti, bendrauti ar šiaip pasiaiškinti, kas yra kas. Kai šuo ruošiasi pulti, jis paprastai ne loja, bet šiaušiasi, sėlina, urzgia ir ko jau ko, bet numatytų triukšmo normų tuo metu tikrai niekaip nepažeidžia.

Be to, nereikia užmiršti, kad šunis homo sapiensai prijaukino pirmiausia kaip signalizaciją ir gynėjus. Šiandien šuo mieste – patikimiausia apsauga nuo į laiptines besibraunančių ar aplink namus šlitinėjančių narkomanų bei vagių ir nuo apie duris besibrazdinančių įkyrių prekybos agentų arba sektantų, ieškančių naujų naivių aukų, taip pat pradedančiųjų politikos karjeristų, lendančių į svetimus butus su populistinėmis agitacinėmis skrajutėmis.

Šunys pirmieji perspėja gyvenvietę ar bendruomenę apie nekviestus svečius, kilusį gaisrą ir laukinius plėšrūnus.

Bet mūsų seimūnai, taip entuziastingai prakišinėjantys lojimą ribojančią „tvarką“, arba tyčia, arba tikrai iš prigimtinio kvailumo nesusieja gamtoje veikiančių dėsnių. Pirmiausia jie leidžia iškirsti didžiausius girių ir draustinių plotus.

Tada, kai vilkai plynose kirtavietėse neberanda grobio ir pradeda jo ieškoti kaimuose ir papjauna kelias be jokių aptvarų besiganiusias ūkininkų aveles, valdžios vyrai prišiurpina žmones apie pilkakailių masiškai rengiamas kruvinas puotas, ir įstatymų leidėjai, kad turėtų daugiau pramogų, sau įteisina didesnes sumedžiojamų žvėrių kvotas.

O kai Seimas uždraus šunims loti, ir kaimiečiai bijos laikyti budrius aviganius, tuomet jau niekas sodybų neapsaugos nuo vilkų – šie puls ne tik avis ar veršius, bet ir pačius žmones. Savaime suprantama, tada reikės išnaikinti paskutinius likusius begėdžius plėšrūnus.

Miškuose drastiškai sumažėjus šių vietos sanitarų, infekcijos ims žaibiškai plisti tarp žvėrių kaip viduramžiais maras tarp žmonių. Taip Lietuva virs ekologinės katastrofos dykyne.

Užtat tuo metu šalis galės didžiuotis prakasta, išgręžta ir išrausta sostine vardan kilnaus tikslo – susisiekimo metro traukiniais, kurie nė milijono gyventojų neturinčiam ir vos 20 kilometrų nuo vieno galo iki kito apimančiam Vilniaus „megapoliui“ iki XXII a. tikrai nebus reikalingi.

Sostinė, kurios Senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldą dėl autentiško architektūrinio peizažo, skendės statybų dulkių bei teršalų debesyse, vilniečiai masiškai sirgs kvėpavimo takų ligomis, nuo vibracijų byrės gotikinės namų ir bažnyčių sienos, galiausiai paskutinį atodūsį išleis Gedimino kalnas.

Kai metų metais bobcatai, grandioziniai traktoriai ir ekskavatoriai didžiąją paros dalį daužys ir gręš žemę taip, kad drebės butų langai, ir jokie ausų kimštukai nepadės, tuo metu bus baudžiami šuniukai už suurzgimą ar paambrijimą ir per morčių kniaukiantys katinai.

Tokia mūsų valdžios išverstaskūrystė nuosavame krašte panaši į Kinijos Liaudies Respublikos vykdomą politiką okupuotame Tibete: komunistai tibetiečiams uždraudė per šventes deginti sviesto žvakeles ir jų auginamiems jakams bezdėti, nes tai esą labai prisideda prie klimato taršos, bet užtat kinai unikalios floros ir faunos, tyrų vandens telkinių turtingame kalnų regione laidoja nuodingas ir radioaktyvias atliekas, stato grandiozines gamyklas be jokių valymo įrenginių ir unikalų landšaftą darkančias hidroelektrines, tarsi jos tai visiškai neterštų oro ir neniokotų gamtos.

Toks įspūdis, kad jie su mumis vykdo socialinius eksperimentus ir tikrina, kaip veikia vadinamoji valdomo chaoso teorija. Ja vadovaujantis, reikia kurioje nors šalyje vienas kitam prieštaraujančiais įstatymais dirbtinai išprovokuoti nesusipratimų virtinę, sąmyšį, visuotinį nepasitenkinimą, kurį sustabdyti padės tik tvirta, geležinė ranka, kitaip tariant – diktatūra.
Goda Juocevičiūtė

Lietuvoje politinės veidmainystės – jau irgi sočiai. Turbūt neatsitiktinai maždaug tuo pačiu metu viena Seimo grupuotė negali pakęsti laimingų šeimų, todėl visomis išgalėmis stengiasi pas mus įskiepyti gestapišką vaikų atiminėjimo sistemą, kita pasišovusi išnaikinti miškus, dar kita – užsispyrė iššaudyti šernus ir vilkus – ši manija jau tampa panaši į Mao Zedongo savu laiku sumanytą žvirblių naikinimo vajų.

Naminiai gyvūnai irgi tapo nuoseklios neapykantos viskam, kas gyva ir gražu, aukomis. Šunys, katės papuola į tą dygliuotą valstybės represijų prieš jos pačios gyventojus ratą.

Jį tarsi alyva sutepa vis nauji, vis daugiau žmonių sluoksnių kliudantys stačiokiški, primityvūs draudimai. Per partijų marginalus ir rėksnius, kurių darbas ir yra bet kokia kaina prastumti jiems pakištus projektukus, valdančioji koalicija pastaruoju metu labai atkakliai bruka mums kultūriškai svetimų stalinistinių, maoistinių ir protestantiškų vertybių hibridą.

Seimo mankurtai mums liepia aklai imti socialinės tvarkos pavyzdį iš ekonomiškai pažangesnių Skandinavijos kraštų, pavyzdžiui, Danijos, kur viešas žirafų ketvirčiavimas laikomas normaliu reiškiniu. Kai liguistų svetimų pavyzdžių sekėjai pristinga idėjų, įkvėpimo pasisemia ir iš netolimos praeities bei asmeninės patirties, kuomet jie plačiajai Tėvynei tarnavo kaip Komjaunimo aktyvistai ar KGB stukačiai.

Toks įspūdis, kad jie su mumis vykdo socialinius eksperimentus ir tikrina, kaip veikia vadinamoji valdomo chaoso teorija. Ja vadovaujantis, reikia kurioje nors šalyje vienas kitam prieštaraujančiais įstatymais dirbtinai išprovokuoti nesusipratimų virtinę, sąmyšį, visuotinį nepasitenkinimą, kurį sustabdyti padės tik tvirta, geležinė ranka, kitaip tariant – diktatūra.

Bene ryškiausias šios teorijos pritaikymo gyvenime pavyzdys – Reichstago padegimas 1933 m. Vokietijoje, po kurio tapo aišku, kad valstybei reikalingas stiprus, nesvyruojantis lyderis – Adolfas Hitleris.

Tad aiškėja, kad ir tiesiai, ir aplinkkeliais primygtinai bandomos prakišti Triukšmo valdymo įstatymo pataisos, nukreiptos į keturkojų savininkus bei gyvūnų instinktus, žūtbūtinai reikalingos ne didesnei ramybei ir tikrai ne žmonių gerovei pasiekti, bet kaip neregėto masto gyventojų tarpusavio pjudymo avantiūra – kad visuomenėje kaip vėžio metastazės ir toliau plistų baimės, įtampos ir skundų „kultūra“.

Todėl apie trečdalis Lietuvos gyventojų – tiek, apytikriai paskaičiuota, žmonių augina šunis ir kates – dar turi vilties, kad sveikas protas nugalės, gyvūnai vis dėlto nebus prilyginti mechaniniams ir elektriniams burzgiantiems agregatams, ir absurdiškos Triukšmo valdymo įstatymo pataisos dienos šviesos niekada neišvys.
Goda Juocevičiūtė

Tačiau šunų lojimo ir kačių kniaukimo projektas – tiek purvinas, kad net policinės valstybės ideologai Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis nenori juo susitepti ir nesiryžta viešai vienareikšmiškai pritarti šiam absurdui ir, matyt, apdairiai neišsiduoda, kad jiems rūpi, jog šunys Lietuvoje nustotų loti.

Garsiausiai už būtinybę per naujus draudimus tramdyti gyvūnų savininkus, kuriems griežtų reikalavimų šiai dienai jau ir taip apsčiai, skalambija Darbo partijos pabėgėlis, Socialdemokratų darbo frakcijos narys, Peticijų komisijos pirmininkas P. Čimbaras. Ir pati Darbo partija, ir jį priglaudusi naujoji frakcija, man pasiteiravus, griežtai atsiribojo nuo galimai šunų heiterių interesus atstovaujančio P. Čimbaro iniciatyvos. Esą tai jo individualus sumanymas.

Todėl apie trečdalis Lietuvos gyventojų – tiek, apytikriai paskaičiuota, žmonių augina šunis ir kates – dar turi vilties, kad sveikas protas nugalės, gyvūnai vis dėlto nebus prilyginti mechaniniams ir elektriniams burzgiantiems agregatams, ir absurdiškos Triukšmo valdymo įstatymo pataisos dienos šviesos niekada neišvys.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Žymiam fotografui teko teisintis dėl žodžių apie asocialus: „niekas nepasikeis, kol jiems bus leidžiama daugintis“ (156)

„Niekas nepasikeis, kol tiems asocialams leidžiama daugintis. Jeigu galėčiau pakeisti, tai...

Švedai šiurpsta: rado schemą, kaip šiukšlėm pripažintos mašinos Lietuvoje grįžta į kelius (139)

Skandinavijos šalyse į automobilius, importuotus iš Lietuvos, žiūrima ypač įtariai, ir ne be...

Streiką pradėjo didžiausia Lietuvos mokykla: situacijos įkaitais tapo vaikai (127)

Antradienį neterminuotą streiką pradėjusios didžiausios Lietuvos mokyklos streiko komitetas...

Visame pasaulyje sutriko „Facebook“ ir „Instagram“ veikla (111)

Visame pasaulyje sutriko socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ veikla. Svetainės su...

Kad pavakarieniautų, vienu ypu perka 200 kiaušinių: mūsų gaili, lyg būtume nukankinti tėvai (15)

„Kai turi vieną vaiką, supranti, koks sunkus tavo gyvenimas. Viską sureikšmini, stengiesi, kad...

Dainininkės Romos Mačiulytės skriaudikas kalės ilgiau: skundas atsisuko prieš nuteistąjį (1)

Žinomos dainininkės Romos Mačiulytės skriaudikas Valerijus Simovičius užlipo ant grėblio....

Skvernelio reitingo paslaptis: surastas priešas ir galandami nauji ginklai (293)

Spalis Lietuvos Vyriausybei buvo tikrai karštas, bet ne dėl to, kad šiemet mūsų šalyje...

Kalėdinių eglių karštinė prasideda: Alytus visus žada nustebinti eglės aukščiu (18)

Gruo­džio 1 die­ną Ro­tu­šės aikš­tė­je bus įžieb­ta Aly­taus mies­to...

44-erių gražuolė pasidalijo puikios išvaizdos paslaptimis: 12-os minučių triukas daro stebuklus (7)

Švytinti oda, pavydėtina figūra ir nė vienos raukšlelės - taip apibūdinama 44-erių Abigail...

Stilistės verdiktas: kokių batų privalu turėti kiekvienai moteriai (6)

Kokius batus avėti prie sijono? O prie suknelės? Koks turėtų būti kulno ilgis, jei kelnės –...