Garsi išsiskyrusi pora net prieš TV kameras kalasi dėl alimentų vaikui. Mamai buvusio vyro pinigų negana, sako, kad puco išlaikymas kainuoja tūkstantį eurų per mėnesį.
Per gyvenimą įgudęs pasiskaičiuoti pupulio tėvas nesutinka tiek duoti, nes primetė, kad daugiau nei pusę jo sunkiai uždirbtų pinigų buvusioji išleis geliniams nagams, pažangesniems papams įsistatyti ir hialiurono rūgščiai į kaktą leistis, kad pykčio raukšlės ne tokios ryškios būtų.
Akivaizdu, kad niekuo neprasižengė ir nenusikalto tie, kurie nuo artimųjų nusuka savo pinigus, kad išleistų juos racionaliau ar pataupytų. Tai štai. Valstybė yra šeima, o joje gyvenantys žmonės ir gyviai – tie namiškiai. Gyventojų atseikėjami mokesčiai valstybei yra kaip bendras šeimos biudžetas.
Įsivaizduokime: alkani ir nepriputę vyžočiai, prasibrovę iki valdžios lovio, visų šalies dirbančių piliečių į bendrą sąskaitą suneštus pinigus tratina kaip tie pavojingų priklausomybių ar keistų silpnybių turintys ir nesivaldantys artimieji.
Tokiu atveju ar kažkiek pajamų nuo valstybės slepiantys ir papildomai „šešėlyje“ tik savo reikmėms užsidirbantys gyventojai yra neatsakingi?
Tegul klausimas lieka atviras. Nedviprasmišką atsakymą ir taip stačiai kužda prieš pat mūsų akis iš visų bendros kišenės įsisavinami ir įvairiausiems stebuklams taškomi tūkstančiai, už ką atsakingų ir baudžiamų niekada neatsiranda.
Policijos generalinio komisaro Lino Pernavo privačios kultūrizmo treniruotės pas draugelį, už kurias sumokėjome mes visi, irgi iš mūsų bendros piniginės seimūnų kanceliarijai priperka riboto galiojimo šokoladinių saldainių, taip pat futbolo kamuoliai, pakavoti Seimo sandėliuose, – tai dar menkniekis. Iš esmės tas pats, kas vaikas kokį kartą iš mamos rankinuko be jos leidimo slapta paėmė kramtuškę arba jau pabrendęs nufyrino cigarečių pakelį ar liūdnojo vaizdo basetas, vardu Juozukas, tiesiog šeimininkų akivaizdoje nuo stalo nukniaukė karbonadą. Nuostoliai šeimai – kol kas menki ir truputį juokingi.
Kai jau kas nors iš namų nebe pirmą sykį neša į lombardą priduoti sidabrinius šaukštus, tai valstybės lygiu daugmaž atitiktų Lietuvos kariuomenės ir įmonės „Nota Bene“ auksinių samčių, galąstuvų bei šakučių, skirtų badyti puolančius Putino kareivius, aferą, po kurios nei vienas vadas neatsistatydino, o šio solidaus gynybos projekto dalyviai bei tarpininkai sėkmingai valstybės labui dirba toliau.
Vis dėlto prasukti pelningi, kelis kartus normalią rinkos kainą viršijantys ar pertekliniai suvenyrų ar prabangių stalo įrankių pirkimai už atmilžius iš savų vis tiek yra dar niekai palyginti su dešimtimis milijonų, pašvęstų penėti valstybės institucijas, kurios reikalingos tik pačios sau, o normaliems, savarankiškiems žmonėms dar ir trukdo gyventi.
Vien praeitais metais įsivaizduojamų vaiko teisių apsaugos pertvarkai papildomai – ne iš viso, o papildomai! – skirta 8 milijinai eurų. Šeimų persekiojimo tinklui plėsti numatytos naujausios injekcijos ir vėl skaičiuojamos milijonais.
Tačiau jūs tik paklausykite, kaip graudžiai, tarsi amžinai alkani katuliai, kniaukia „Matuko reformos“ bei 2018 m. liepos 1 d. paleisto Vaiko teisių apsaugos įstatymo prastūminėtojai.
Jiems mat etatų vis maža, jiems reikia didesnių atlyginimų, trūksta madingų specialistų, teisingo gyvenimo komisijų, ugdymo plėtotės tinklų, tėvų sekimo brigadų, vaikų atiminėjimo ir perskirstymo departamentų, pozityviosios tėvystės perauklėjimo stovyklų, šeimų kontrolės ministerijų.
Neprašyti vaikų gelbėtojai užtūpė dešimtis milijonų, kuriuos mes valstybei atidavėme į dantis, ir dar kėsinasi į dešimtis milijonų, kurių iš mūsų bus išreikalauta.
Jei nesikreipsime pagalbos patys, tai privalėsime ją priimti priverstiniu būdu, kad gerovės komisijų bei tarnybų veltėdžiai, mojuojantys tuščiais diplomais, turėtų iš ko parodyti, kad dirba, ir galėtų toliau reikalauti lėšų naujiems vaikų gaudymo skyriams steigti, geresnėms mobiliųjų kuopų mašinoms pirkti bei algoms didinti.
Šviežiausias tokio – diktatūrinės prigimties – darbo demonstravimo pavyzdys – eilinį skandalėlį sukėlusio Egidijaus Dragūno keiksmažodžių tyrimas. Tikslas – nustatyti nepadorių žodžių kratinio galimai sukeltos grėsmės nepilnamečiui lygį. Štai kur tranžyrinami mūsų visų pinigai!
Jei vadinamieji atvejo vadybininkai lakstytų tik į vienkiemių lindynes ir prasmirdusius bendrabučius, kur kartais skraido kirviai ir raitosi ugnies liežuviai, gelbėti utėlėtų, badmiriaujančių vaikų, ir pas mokyklose ar kituose valdiškuose kabinetuose įtaisytus psichologus bei socialinius pedagogus būtų atvedami tik tragedijas išgyvenę, vieniši, likimo ir gyvenimo apleisti našlaičiai, neturintys su kuo pakalbėti ir prie ko prisiglausti, o piktdžiugiški anoniminiai ir iš buitinių intrigų gimę skundai būtų visai atmetami, vaiko teisių apsaugos sistemai reikėtų keliskart mažiau darbuotojų ir darbo priemonių, patiems specialistams užduočių krūvis sumažėtų bent dešimt kartų, taigi, ir tų milijonų daugiau nereikėtų.
Bet juk apetitas kyla bevalgant. Reikia, kad valdžios švogeriams nepritrūktų lėšų ne tik smulkmėms iš sėbrų įmonių pripirkti. Anksčiau didžiausias rūpestis buvo apsiginkluoti padėvėtais tankais. Dabar svarbu ir, kad būtų iš ko penėti represines institucijas, tokias kaip Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, nusitaikiusias į pačius gyventojus.
Šiuo pasiaukojamu tikslu pastariesiems prigalvota naujų mokestinių naštų. Pavyzdžiui, automobilių taršos mokestis. Jo logika tokia, kad jei susimokėsi už savo kledarą viršaus, tai mašina oro nebegadins. Čia kaip su nuodėmių išpirkimu Viduramžiais.
Kita staigmena – nauja nekilnojamojo turto (NT) mokesčio vizija. Anksčiau už turimą nuosavybę papildomai susimokėdavo gyventojai, kurių NT įkainotas daugiau nei 220 000 eurų. Šiais metais valdantieji užsimojo artimoje ateityje bausti buržujus, turinčius NT, kurio vertė – daugiau nei 100 000 eurų. Tiesa, dabar įstatymų leidėjai jau linksta mokesčiu apdrėbti vienam asmeniui priklausančius būstus, kurių bendra vertė viršytų 150 000 eurų. Suprask – žmonėms daro nuolaidą.
Taigi, artimu metu bus pradėta auklėti kapitalistus, kurie užsidirbo kiek geresnį nei kuklų namą ar gyvena erdvesniame bute viename iš didžiųjų miestų nemarginaliniame rajone ir dar drįso išlaikyti kokį paveldėtą sodo namelį arba sodybą ant ežero kranto arba vasarojimui, o gal, neduokdie, kaip investiciją įsigijo palėpę pajūryje.
Žinoma, žmonės pas mus lankstūs, naujiems apsunkinimams iš karto lengvai nepasiduos, tai visi, kas nevieniši, stengsis dalį nuosavybės perrašyti artimiesiems, jei jais pasitiki. Bet kokiu atveju šio mokesčio idėja nesikeičia: esi kaltas vien tuo, kad kažką turi, ir visai nesvarbu, kad už tą turtą jau ir taip susimokėjai iš savo kišenės ir toliau neišvengiamai mokėsi už jo išlaikymą.
Ir kitos dovanėlės laukia pačių jautriausių visuomenės grupių. Pavyzdžiui, valstybė didesnę ar mažesnę riestainio skylę rodys naujagimių susilaukusioms moterims, kurios pirmaisiais motinystės metais bandys prie pragyvenimo prisidurti, pavyzdžiui, iš darbo pagal individualios veiklos pažymą (IVP).
Situacija iš esmės tokia: jei turi pakankamą darbo stažą ir gauni pelnytas motinystės išmokas, bet tau jų nepakanka ir mėginsi kažkaip suktis, „Sodra“ už produktyvų mėnesį išmokas ar dalį jų atims, priklausomai nuo pajamų dydžio.
Ši tvarka dar labiau skurdins šeimas, kurių pajamos ir taip niekada nebuvo didelės. 77 proc. ar tik 54 proc. algos sudarančių motinystės išmokų (priklausomai nuo to, ar motinystės atostogos pasirinktos metams ar dvejiems), tarkim, 300 eurų, tėra tik niekinga kasdienių būtiniausių mamos ir kūdikio išlaidų kompensacija.
Kai vyras namo parneša tūkstančius, gimdyvė gali sau leisti vien apie lopšį ir sauskelnes šokinėti. Kai vaiko tėvas irgi gauna tik minimalią arba vidutinę algą, o gal išvis pasiplovė nuo atsakomybės, tai iki gimdymo nedaug uždirbusiai mamai ir jos mažajam motinystės išmokų pragyvenimui niekaip neužteks.
Todėl valstybė turėtų ne bausti mamas už aktyvumą, o be jokių išlygų leisti joms papildomai užsidirbti, dargi tam sudaryti privilegines sąlygas, ir tik džiaugtis, kad moterys netinginiauja, nezyzia nemokamų pusryčių, o geba pačios išsilaikyti.
Aišku, menininkės ir amatininkės – kūrybingos, todėl gudraus: galbūt su užsakovais tarsis, kad šie priimtų kito autoriaus ar atlikėjo vardu išrašytą sąskaitą, idealu – jei sutiktų grynuosius paduoti vokelyje.
Tačiau kai motinystės atostogų išėjusioms moterims trukdoma teisėtai verstis pridėtinę vertę kuriančia veikla, tai yra ne kas kita kaip tautos genocidas.
Baudomis atžalų susilaukusias šeimas auklėjanti valstybė, kuri ir taip sparčiai nyksta, seka atgyvenusios „vieno vaiko“ politikos pavyzdžiu, nors net demografinio sprogimo apimta komunistinė Kinijos Liaudies Respublika jos jau atsisakė. Dar vieni kiti meteliai „gerovės valstybės“ iniciatyvų, ir pastojusios Lietuvos moterys turės susimokėti, jei tik išvis ryšis gimdyti.
Daugiau kirčių numatyta suduoti visiems individualia veikla besiverčiantiems asmenims. Šiuo metu IV pajamos apmokestinamos nuo 5 iki 15 procentų. Švediško socializmo ir progresinių mokesčių idėjų prisigaudžiusio Prezidento Gitano Nausėdos aplinkos sumanymas – augant savarankiškai dirbančio darbštuolio pajamoms, didinti mokesčius iki 20 ir 27 procentų. Taigi, labiau prakutusių ir atsitiesusių rašytojų, kūrėjų, kirpėjų, vertėjų, gidų, aktorių, nekilnojamojo turto agentų, visų kitų profesionalų, kurie dirba pagal IV pažymą, išgręžimo motyvas iš esmės toks: kad aniems sėkmės atveju per gerai nebūtų.
Bet vėlgi – savarankiškai dirbantys piliečiai – mažiausiai priklausomi nuo kitų malonės, yra išradingi, todėl neleis savęs skriausti ir mieliau lįs atgal į „šešėlį“.
Apskritai Lietuvos žmonės – užsigrūdinę, lankstūs ir gebės panaudoti magiją, padėsiančią teisėtai išvengti didesnių mokesčių, arba iš idėjos jų visai nemokės, kad kuo mažiau šlamančiųjų nutekėtų į kloaką, iš kurios valstybės tetos ir dėdės pinigus leidžia vėjais.
Toks įspūdis, kad gyventojai tyčia ir atvirai skatinami nusukinėti mokesčius ir dirbti nelegaliai, kad nuolat turėtų dėl ko bijoti.
Esti ir kita perspektyva: jei valstybė nepaliaus smaugti mokesčių mokėtojų ir už nugriebtus pinigus ne tik linksminsis, bet ir toliau savo piliečiams grasins visokiomis tarnybomis, o šeimų dorovės prievaizdai jauks privatų gyvenimą, skaičiuodami tėvų keiksmažodžius, tai pridusinti ir pavargę žmonės „Nota Bene“ stiliaus maklių pradės ilgėtis kaip maloniausių pramogų.
Esą naudokite jūs kad ir briliantais nusagstytus sietelius ar deimantais inkustruotas lopetėles tortui atriekti arba rusui paguldyti, pirkite kad ir nepaskrendantį sraigtasparnį karui su žaliaisiais žmogeliukais – bent jau niekam nekenksite.
Apskritai – lai ministrai už mūsų pinigus ir toliau vyksta prasiblaškyti į kongresus Abu Dabyje ir Fidžyje, lai visokios šakalienės už mūsų pinigus dar ne sykį nukeliauja į egzotiškąją Zimbabvę gelbėti Afrikos mergaičių (gali ten už mūsų pinigus ir pasilikti neribotų atostogų), lai kiti seimūnai perkasi kanceliarinius šakočius, dukras restoranuose maitina už reprezentacijai skirtas lėšas, ir dar neprivalgiusius pusbrolius, lai posėdžių metu žaidžia dartus, lošia kortomis, domino arba šaškėmis, o protingesni galėtų lavintis prie šachmatų lentos ar prie monopolio išklotinės arba spręsti amžinus rebusus – Žemė apvali ar vis dėlto plokščia, ir kas pirmas atsirado – višta ar kiaušinis, tik tegul daugiau nebepriiminėja išvis jokių įstatymų ir nulipa nuo mūsų galvų.
Kaip girtuoklio mušeikos įbauginta ir nuo jo išsekusi žmona: pilk kiek nori, kol užversi kanopas, tik nebekulk manęs. Arba po bobos padu tūnantis, valios pritrūkęs ir ramybės ištroškęs vyras savo pačiai: imk tu tą mano kreditinę, eik pirkis skarmalų, tik nekelk isterijos, nebeknisk man proto ir išvis – atstok.