O dabar – viena koronaserialo istorija be metaforų. Prieš kelias dienas parašė man pažįstamas jaunas vaikinas iš Nepalo: „Goda, kaip man baisu“. Paklausiau, kodėl. „Dėl koronaviruso“, – atsakė. „Kad tavo šalyje vos keli atvejai užfiksuoti. Ko tu taip išsigandęs?“ – raminau jaunuolį. Atsakymas buvo nuoširdus: „Nes visi aplinkui bijo“.
Stebėjausi: „Bijai nusususio virusėlio, nors Nepale kyla už koronavirusą žymiai baisesnės choleros protrūkiai, žmonės pas jus kenčia nuo drakunkuliozės, miršta nuo vidurių šiltinės, dizenterijos“. Pašnekovas suglumo: „Apie tai niekad anksčiau nebuvau pagalvojęs“.
Plečiantis globaliai koronapanikai, lengva pasijusti tarytum stebėtum itin aukšto pilotažo cirko magijos šou, kai atliekami triukai iš pirmo žvilgsnio atrodo realistiniai ir smarkiai įtraukia.
Žiūrovai pakerėti užburiančios apgaulės meno – magijos, tarsi maži vaikai tiki viskuo, ką mato savo akimis: ir kad artistas gali kiaurai sieną pereiti, ir būti supjaustytas į gabalus, o paskui vėl surinktas iš dalių, ir iš po skverno ištraukti triušių vadą arba pulką balandžių. Suvokus, jog scenoje išdarinėjami fokusai – iliuziniai, lieka tik stebėtis cirkininkų miklumu. Arba aiškintis jų paslaptis.
Per koronašou į paviršių pradeda lįsti įžūlios manipuliacijos skaičiais ir sąvokomis, magiški faktų nuslėpimai ar atvirkštinės jų interpretacijos. Prie dezinformacijos sklaidos ypač smarkiai prisideda ir žiniasklaida, nuolat painiojanti žodžių derinius. Juk mirti turint koronavirusą ar juo persirgus nėra viena ir tas pats, kas mirti būtent nuo šios infekcijos.
Kol kas pasaulis į tokius „smulkius“ skirtumus nesigilina. Tačiau jei nuo COVID-19 aukų rodiklių stulpelių kaip išdžiūvusį purvą nupurtytume feikų gumulus ir iškraipytus faktus, atsiskleistų, kad tos statistikos – labai sąlyginės ir liesos.
Imunologai ir virusologai, abejojantys mirtina koronaviruso grėsme, primena: žmogus anapilin išeina paprastai turėdamas visą puokštę infekcijų. Tam, kad išsiaiškintum, kokių tiksliai, reikėtų atlikti velionio patalogoanatominį tyrimą ir daryti ne išimtinai kurio nors vieno mikroorganizmo ar viruso, kaip antai koronos, testą, atmetant kitų tikimybę, tačiau visų iš eilės. Be to, nustatyti, kuris iš grėsmingų patogenų žmogų, buvusį ligų kratiniu, pribaigė galutinai, dažnai neįmanoma.
Nupurtome dar vieną sluoksnį, kuris kaip lajus apaugęs nebylias koronos kankinių eilutes. Tai – klaidingos diagnozės, dėl kurių gydymas tampa bergždžias ir gali paskatinti rimtus negalavimus, net pastūmėti į Giltinės glėbį.
Pavyzdžiui, ligoninės yra žaliojo streptokoko Streptococcus viridans knibždėlynai. Turintiems silpną imunitetą šios bakterijos sukelia įvairių sunkių sveikatos sutrikimų, tarp jų – ir pneumoniją, kurios simptomai labai panašūs į sukeltus koronos.
Ligoninės pasaulyje šiuo metu pučiasi nuo pagyvenusių pacientų su koronaviruso diagnoze (anksčiau juk niekas, truputį pakilus temperatūrai, greitosios nekviesdavo). Kuo daugiau senukų atsiduria jose, tuo daugiau jų apsikrečia ir žaliuoju streptokoku. Tačiau kai vienintelis šiuo metu įmanomas užkratas yra COVID-19, kiti galimi plaučių uždegimo sukėlėjai tarytum nebeegzistuoja.
Žaliąjį streptokoką nugalėti padeda antibiotikai, tačiau prieš koronavirusą jie – bejėgiai. Tad pasekmės nusimato tragiškos, jei žmogus testuojamas vien dėl koronaviruso ir gydomas tik nuo jo, neįtariant arba ignoruojant, kad jis turi ir žaliąjį streptokoką, kuriam sunaikinti reikalingi antibiotikai, ar dar kokį kitą rimtesnį užkratą.
Nuo koronafobiškų duomenų vertėtų nugramdyti dar vieną komplikuotą sluoksnį – sveikatos sutrikimus ir mirtis, kurias sukėlė ne pats virusas, bet nemokšiškas ar eksperimentinis gydymas. Jau dabar aišku, kad nėra jokio sintetinio surogato, skirto nugalėti būtent koronavirusą, o tradicinė kinų medicina, kuri padėjo Kinijoje suvaldyti koronaviruso siausmą, Vakaruose netaikoma. Todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad patekusieji į ligonines tik prijungiami prie plaučių vėdinimo aparatų. Arba kad dėl pasižaidimo jiems duodamas koks nors nekaltas temperatūrą mušantis vaistas.
Nieko panašaus. Daug kur Europoje ir Šiaurės Amerikoje taikomas gydymas apgraibomis. Po Pasaulio sveikatos organizacijos sparneliu aršiai konkuruojantys gigantiški farmacijos koncernai, imituodami tyrimus ir mokslininkų diskusijas, užsikrėtusiems korona prakišinėja didelį šalutinį poveikį turinčius skirtingų rūšių preparatus, kurie skirti įveikti visai kitas ligas – ebolą, ŽIV, maliariją, raudonąją vilkligę ir net artritą. Apimti panikos gydytojai kai kada juos duoda kartu su antibiotikais. Tad išeina jau net ne sintetinių modernių medikamentų kokteilis, bet mirtina bomba.
Taip jau sutampa, kad tos šalys, kurios aklai naudoja koronai gydyti netinkamus preparatus, tarp jų – Italija, Ispanija, Prancūzija, Jungtinės Valstijos, – lavonus skaičiuoja tūkstančiais. Nereikia gydytojo diplomo – užtenka logikos pagrindų ir minimalios gyvenimiškos patirties, kad suvoktum: peršalimo simptomus mėginti pašalinti prieš hemoraginę karštinę – Ebolą – sukurtais vaistais – tas pats, kas, skaudant dančiui, užuot išvalius kanalus ir jį užplombavus, amputuoti koją. Tai rodo net ne Vakarų medicinos bejėgystę, o jau silpnaprotystę.
Bioetikai, moralei vietos nėra, kai iš žmonių baimių ir jas skatinančių nelaimių farmacininkų pelnai didėja milijardais ir net trilijonais. Be to, Vakarų pasaulį pervėręs ciniškas požiūris į senjorus tarsi į populiacijos rudimentus: jei kojas pakratys, tai anokia čia bėda, nes vis tiek jie – našta visuomenei ir pensijų fondams. Kol aplaidūs eksperimentai su ligoniais bus svarbiau už pačias jų gyvybes, bus nugydyta ir numarinta žymiai daugiau žmonių, nei jų mirtų per natūralią atranką.
Galime pasiguosti bent tuo, kad Lietuvos ilgaamžiams šansų išlikti tikrai būtų, jei Sveikatos apsaugos ministerija nepasiduotų suinteresuotų farmacijos kompanijų spaudimui leisti koronavirusu sergančius pacientus kaip bandomąsias peles gydyti vaistais nuo ŽIV, Ebolos ar maliarijos.
Vilties teikia ir, kad net pritemptas koronamirčių skaičius visame buvusiame sovietiniame bloke – palyginti kuklus. Ir ne dėl vangaus testavimo, kuris kažkodėl prilyginamas panacėjai (testas yra viso labo diagnozė šiai akimirkai, tai nėra nei vaistas, nei gydymas, o ir jo tikslumas – abejotinas, maždaug kaip Palmiros pranašystės). Taip pat – ne dėl neva slepiamų duomenų.
Rytų Europos gyventojų, kuriems šiaip jau kvėpavimo takų infekcijos nėra naujiena, protėviai atlaikė pikčiausius marus, bado bangas, ištremti buvo priversti išlikti pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis, išgyveno net prie Laptevų jūros, pergyveno karus, blokadas. Panašu, kad po tokios grūdinančios genetinės patirties, net jei kiltų atominis karas, Žemėje išliktų virusai, pacukai ir homo sovieticus, taigi, ir mes.
Tačiau valdžios nepaliauja sėti koronapanikos. Maža to, garsiausiai rėkia ir koroną labiausiai reklamuoja tie, kas atsipūtę labiausiai tą virusą ir platina, – tai politikai. Įdomiausia, kad jie patys pasveiksta greitai ir lengvai. Labai jau keistai protingas tas virusas – anapilin nuvaro tik ketvirtos stadijos vėžį turinčius ligonius ar senukus, nuo persirūkymo prakiurusiais plaučiais, bei jaunesnio amžiaus užkietėjusius narkomanus.
Prie koronafobijos skatinimo kaip naudingi kvailiukai ir durnelės aktyviai nė be jokio atlygio prisideda ir visokie influenceriai, nes jiems juk svarbu visada būti pirmiems minioje ir iš bet ko padaryti trendą.
Korona ir Lietuvoje jau tampa savotišku brandu: kas feisbuke profilio nuotraukas puošia atseit labai spiritualiu šūkiu „Lik namie“, kas pozuoja su stilingomis nindzių kaukėmis, kas, sekdami aristokratišku Princo Čarlzo pavyzdžiu, skuba pasigirti koronaviruso diagnoze. Išradingesni persirengia zombiais.
Tos šviesiaplaukės pleputės, kurioms niekaip nepavyksta susirgti, skuba bent jau apsiskelbti, kad didžiuojasi, jog bijo. Gyrimasis naujojo užkrato baime tapęs dar stipresne mada už #metoo: jei neapsikrėtei ir nepadūsavai apie pakilusią temperatūrą, o gal neparašei „Stop koronavirusui!“ arba „Gelbėju pasaulį, sėdėdama ant sofutės“, tai esi niekam neįdomi atgyvena.
Įvaryti paranoją bandai – vieni juokai, reikia tik atrasti ir spustelėti jos silpnąsias vietas. Kad lietuvius galima lengvai užburti nebūtais dalykais, aiškiai paliudijo lygioje vietoje išsivyniojusi violetinė legenda apie pedofilų klanus. Koronavirusas, skirtingai nei garliaviniai iškrypėliai, – tikras, jis realiai egzistuoja ir plinta, jo net klastoti nereikia, tad juo hipochondrikus bauginti – dar lengviau, užtenka tik neadekvačiai išpūsti jo grėsmę ir ja spekuliuoti.
Jei trūksta mirčių, galima jas išgalvoti. Pavyzdžiui, antraštės sužaižaruoja, kad dar viena koronaviruso auka – medikė. Tik paskui paaiškėja, kad medike ji dirbo praeitame tūkstantmetyje, o mirė sulaukusi garbių 83 metų ir neaišku, nuo ko tiksliai.
Arba pranešama apie atseit nuo koronos mirusį senolį, kuris ėjo 95-us gyvenimo metus. Nes jei ne prakeiktas kiniškas virusas, tai jis, matyt, būtų tempęs iki 150 metų. Apskritai susidaro įspūdis, kad iki koronaviruso pasirodymo žmonės gyveno kaip Duncanas Mcleodas – buvo nepažeidžiami ir nemirtingi, ir tik COVID-19, lyg kardas, kapojantis galvas, pavertė juos neamžinais.
O bene įžūliausias melas pas mus sklido apie iš PAR grįžusio verslininko mirtį. Tik vėliau į viešąją erdvę praslydo faktas, kad paskutinis testas koronaviruso nė nerodė, o į reanimaciją žmogus pateko „turėdamas kitų gretutinių ligų“.
Negana to, informacijos sklaida užsiėmusios sveikatos įstaigos nutylėjo, kad didelė tikimybė keliautojams iš Afrikos, kaip ir Indijos, parsivežti tokių pavojingų ar net mirtinų infekcijų, kurioms nustatyti pas mus testų nėra ir kurių Europos gydytojai nepajėgūs identifikuoti.
Turint omeny, kaip koronadramos bet kokia kaina dirbtinai dauginamos, greičiausiai Lietuvoje dar nebuvo nė vienos mirties, kurią būtų tiesiogiai sukėlęs koronavirusas. Panaši situacija ir kitose šalyse. Valdantieji sluoksniai visose valstybėse žiūri, kokios maksimalios naudos iš koronafobijos gauti.
Antai demokratine save laikiusi Pietų Korėja įtvirtino tobulą visuotinio gyventojų sekimo ir totalitarinės kontrolės sistemą. Putinas Rusijoje įteisino totalią interneto kontrolę ir smarkiai apmokestino į ofšorus vietinių kompanijų pumpuojamas lėšas, taip pat procentus nuo bankuose laikomų indėlių ir dividendus už vertybinius popierius. Čečėnijoje Kadyrovas išvis be jokio reikalo įvedė ypatingąją padėtį ir komendanto valandą, ir tai – tik apšilimui.
Mafijos klanų per kartas valdoma Italija prikėlė Dučės dvasią. Ją atkartoja generolo Franko išsiilgusi Ispanija, Napoleono pasigendanti Prancūzija. Nepaisant to, kad gyventojų terorizavimo metodai, kurie dabar taikomi šiuose Viduržemio kraštuose, visiškai neveikia ir gedulo nuotaikos iš ten nesitraukia, juos vis tiek mėgdžioja vis daugiau valstybių.
Kinija savo pasiekė: visas pasaulis parklupdytas ant kelių. Kas dabar išdrįs prikišti Kinijai, kad ji nuolat pažeidinėja žmogaus teises, kai jos dabar lygiai taip pat įžūliai pažeidinėjamos ir didžiausioje pasaulyje demokratinėje valstybėje – Indijoje, ir daugelyje Vakarų šalių?
Kaip anksčiau ir prognozavau, Zombilendu virstančioje Lietuvoje, kai žmonės dreba, politikai irgi jau purena dirvą diktatūrai, kartu – koronaviruso krizei įveikti numatytų lėšų įsisavinimui. Antai parlamentarai prastūminėja akiplėšiškus įstatymus. Seimas pritarė Susisiekimo ministerijos pasiūlymui keisti Elektroninių ryšių įstatymo pataisas, kuriomis nepaprastosios ar karo padėties, ekstremaliosios situacijos ar teritorijų karantino atveju būtų įteisintas masinis asmenų sekimas, būtų leidžiamas ir mobiliojo telefono duomenų srauto stebėjimas.
Diktatūros įgalinimą stiprinantys projektukai, kaip ir ligos, po vieną nevaikšto. Nepaisant to, kad koronavirusas neatitinka epidemiologų išskirtų pavojingų infekcijų kriterijų, jį vyriausybė puolė kriminalizuoti pagal 277 Baudžiamojo kodekso straipsnį. Tačiau lig šiol kur kas nemalonesni užkratai į nusikaltimų sąrašą nebuvo įtraukti. Antraip ne ligoninės, o kalėjimai nuolat būtų sausakimši pašlemėkų ištvirkėlių, piktybiškai platinančių chlamidijas, gonokokus, blyškiąsias treponemas ir ŽIV retrovirusus.
Viešojoje erdvėje sklandanti retorika išduoda ir kad valdžios vyrai žingsnis po žingsnio mus pratina prie valstybinio perversmo. Paklausykite seimūnų, ministrų, prie jų prisišliejusių medikų ir šiuos kopijuojančių visuomenės veikėjų kalbų. Esame koduojami karo sąvokomis: „karas“, „karo frontas“, „gynyba“, „priešas“, „fronto linija“. Tarytum turėtume reikalų ne su lengvu virusėliu, bet su prie sienos artėjančiais okupantų tankais.
O vienas įsijautęs į žmonių šiurpinimą profesorius per TV netgi pareiškė, kad koronavirusas – pavojingesnis už atominį karą.
Tačiau nei Putinas užpuolė – ir panašu, kad jam tokie niekai dabar tikrai nerūpi, kai draugystė su Kinija pasiekė zenitą, – nei lenkai žada Vilnių atsiimti, netgi atvirkščiai – pirmą kartą nuo generolo Želigovskio ir diktatoriaus Pilsudskio laikų šį klausimą nustūmė nuošalėn, – nei ateiviai ketina užgrobti mūsų sodžius (net tie dabar išsigando Žemę apėmusios psichozės).
Kai visur tvyro sumaištis, matyt, ne atsitiktinumas, kad toks užmarštin grimztantis politinis veikėjas – Tetet – sumanė paskutinį kartą kažkaip efektingai pažymėti savo teritoriją ir paragino neapsiplunksnavusį anūką įvesti šalyje nepaprastąją padėtį. Taigi, nuo šėryklos, kuri artimiausiu metu bus papildyta maždaug 7 milijardais (pusantro milijardo eurų atseikės ES ir apie 5,4 milijardo valstybė skolinsis), atstumta opozicija ėmė skalyti apie komendanto režimą.
Nepaprastos padėties atveju draudžiami žmonių susibūrimai, vadinasi, pasipriešinimo akcijos ir mitingai neprasmuktų nė pro jokius plyšius. Komendantas gali bet kada be teismo ar prokuratūros leidimo įsibrauti į svetimą būstą, nusavinti gyventojų turimą privačią nuosavybę ir ją panaudoti „visuomenės poreikiams“ už niekinį atlygį.
Svarbiausia – žmonės prarastų dar didesnį turtą – teisę į objektyvią informaciją. Tai reiškia tiesmuką cenzūrą – ne tik fizinę, bet ir skaitmeninę „geležinę uždangą“, kai žiniasklaida būtų galutinai užtildyta, o priėjimas prie socialinių tinklų – blokuojamas.
Apie diktatūrą, tik speficinio pobūdžio, svajoja ir jau anksčiau Lietuvą ne vienerius metus šiurpinęs, skundikų tinklą mezgęs tandemas – dabartinis premjeras ir buvusi prezidentė. Perfrazuojant vieną mūsų klasiką, koronapsichozės lentoje Aurelijus Veryga yra tik razmenaja peška.
Geidžiamą diktatoriaus uniformą su lompasais ir pribumbasais jau matuojasi Saulius Skvernelis. Netapus prezidentu, būtent dabar – unikalus šansas sužibėti visu grožiu. Taigi, prie pinigų dalybų pirmoji pripuls policija, kuriai vis trūksta lėšų tirti feikiniams skundams.
O Dalia Grybauskaitė didžiadvasiškai stojo vadovauti Finansų ministerijos įsteigto COVID-19 pasekmių mažinimo fondui, į kurį, greta suaukotų pinigų (kurių nelabai kas aukoja, kai sužino, kas vadovė), ko gero, bus pridrėbta ir iš pažadėtų milijardų. Todėl gali paaiškėti, kad labiausiai nuo viruso bus nukentėjusios parazitinės leftistinės struktūros kaip Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ar Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.
Pagal tikrus lietuviškus standartus, daugiausia krizės pinigų įsisavins giminystės ir nepotiniais ryšiais su valdžios viršūnėmis susisaisčiusios kompanijos. Nemenką gabalą suris farmacininkai ir medikai. Tuo metu didžiajai smulkaus ir vidutinio verslo daliai bus amen arba iš milijardų sąšlavų atiteks simboliniai likučiai, ir tai tik dėl vaizdo.
Kai užvarinėtai ir nualintai nuo kalinimo tautai koronaviruso sukeltas kosulys atrodys jau kaip palaima palyginti su karantinu ar nepaprastąja padėtimi ir gilia ekonomine depresija, tik tada išlįs, kad Lietuvos aukso atsargos jau prašvilptos, o valstybė patekusi į defoltą.
Paaiškės, kad visos taikytos radikalios priemonės ir žmogaus teisių suvaržymai buvo skirti ne kovai su virusu, o tik akims dumti, uždusinti demokratijai ir partinių klanų pasipelnymui.
Maža to, kai visas pasaulis po koronapsichozės laižysis žaizdas ir skaičiuos nuostolius – moralinius ir materialinius, o farmacijos koncernai – neregėtus pelnus, koks nors Michaelas Moore'as sugalvos susukti eilinę dokumentinę juostą apie koronos siautulį. Ir visai nereikėtų nustebti, kad filmo kūrimo metu režisierius neras jokių tvirtų įrodymų, kad bent vienas žmogus mūsų planetoje mirė nuo koronaviruso.
Jei diktatūra Lietuvoje vis dėlto neįsigalios arba koronapanika netaps tik anekdotu, kitoje dalyje, kaip anksčiau ir žadėjau, skaitytojų pageidavimu pateiksiu alternatyvius apsisaugojimo nuo jos būdus.