Sakysite, Gintare, nejuokinga! O man nejuokinga, kad šimtai žmonių guli prijungti prie laidelių ir aparatų ligoninėse. Kad medikai visomis išgalėmis stengiasi juos išplėšti iš mirties nagų, nors jų rankos praktiškai surištos.

Man nejuokinga, kad mirčių skaičius nuo COVID-19 Lietuvoje jau perkopė 1000. Nejuokinga, kad kažkam Kalėdos jau visą likusį gyvenimą bus gedulo šventė. Taip, visi pripratome prie skaičių – tūkstančiai naujų atvejų, dešimtys mirčių. Taip visada būna su statistika. Ir kai save pagausite, kad tai jums tampa įprasta, siūlau prisiminti šiuos žodžius.

Manote, kad su gera akcija prieš Kalėdas nusipirkote kavamalę ar megztinį, na ir kas, kad reikėjo truputį pasistumdyti parduotuvėje su dar šimtais tokių? Tai ne, jus apgavo. Tai kainavo ne 15, ne 20 ir net ne 100 eurų. Tai kainavo va tiek nekrologų.
Gintarė Bakūnaitė
„Kai rytoj pamatysite mirusiųjų nuo covido skaičių, pabandykite juose įžvelgti žmones. Tame skaičiuje bus mano tėtis.“ Taip savo pasakojimą apie netektį socialiniuose tinkluose pradėjo vienas vyras. Man šitie žodžiai iki šiol skamba galvoje ir stringa gerklėje.

Todėl man yra nejuokinga, kad tarp to 1000 yra mamos, kurios taip ir nespėjo užauginti savo vaikų ir neturėjo progos pamatyti, kaip jie baigia mokyklas ar universitetus. Kurios prarado galimybę tapti močiutėmis.

Nejuokinga, kad ten yra dešimtys tėčių, kurie taip ir negalės palydėti savo dukrų prie altoriaus, išmokyti sūnaus vairuoti ar padėti jam išsirinkti naują automobilį. Man nejuokinga, kad ten yra močiutė, kuri taip ir nespėjo pabaigti anūkams pardėtų megzti kojinių arba senelis, kuris dar norėjo pasidalinti ne viena gyvenimiška pamoka.

Ten yra ir mylimieji, kurie ir kuriems nespėta dar sykį pasakyti, kiek gi jie daug reiškė. Tuose skaičiuose slepiasi suplanuota gyvenimo kelionė, kuri jau neįvyks. Neparašytas laiškas ir neįvykęs pokalbis prie kavos ar arbatos puodelio. Ten yra istorijos, kurios jau niekada nebus papasakotos ir darbai, kurie nebus padaryti. Yra namai, kurie liks tušti ir kuriuose nuo šiol spengs tyla.

Mums Kalėdos šiemet bus kitokios. Jiems Kalėdų tiesiog nebus. Jie bijo, kad vietoj to gaus dar didesnį pragarą, kai į priėmimus pasipils girtų „linksmybių“ aukos. Bijo ir sausio, nes jau yra nusiteikę, kad situacija dar labiau blogės, kai pasimatys visas prieššventinis ir šventinis rezultatas.
Gintarė Bakūnaitė
Manote, kad su gera akcija prieš Kalėdas nusipirkote kavamalę ar megztinį, na ir kas, kad reikėjo truputį pasistumdyti parduotuvėje su dar šimtais tokių? Tai ne, jus apgavo. Tai kainavo ne 15, ne 20 ir net ne 100 eurų. Tai kainavo va tiek nekrologų.

Gerai, suprantu, ant kalėdinio stalo visi norėsime kažką pasidėti, o ir dovanojimo džiaugsmas tokiu slegiančiu metu vienas iš nedaugelio likusių malonumų.

Bet gi gyvename XXI a., šalyje su sparčiausiu interneto ryšiu, tai ar taip jau neįmanoma buvo to padaryti anksčiau ir per nuotolį? Ir aš vis tiek stebiuosi, kiek daug mūsų kūnuose telpa egoizmo. Per žinias klausiau, kodėl žmonės taip lėkė į parduotuves, ir labiausiai nokautuojantis argumentas yra – ai, man patinka apžiūrėti gyvai. Tokį ne sykį girdėjau ir per pirmą karantiną. Rimtai? Tai gal gyvai norėtumėte apžiūrėti ir pacientus raudonojoje zonoje kurioje nors ligoninėje? Pabūti šalia mirštančio, kai niekuo padėti jau tiesiog nebegalima?

Visai neseniai laidoje kalbėjau su medikais. Tai buvo vienas sunkiausių pokalbių mano gyvenime. Ir žinot, ką labiausiai norėjosi padaryti? Perlipti tą mus skiriantį ekraną ir juos visus apkabinti. Nes baisiausia, kad jų balsuose girdisi jau ne tik begalinis nuovargis, bet ir beviltiškumas.

Kaip žmonės miršta nuo COVID-19? Tiesiog uždūsta. Esu girdėjusi ir dar baisiau, na bet nesiplėsiu. Uždūsta ne tik seni. Pavyzdžiui, viename Alytaus kovidiniame skyriuje yra apie 50 proc. pacientų, kurie neturi jokių gretutinių ligų, o forma vis tiek sunki. Ką daro medikai? Daro viską, ką gali, nes kaip žinome vaistų nuo viruso nėra, tad tenka tvarkytis su simptomais ir komplikacijomis. Ką daro, kai nieko padaryti nebegali? Stengiasi, kad žmogus nesikankintų. Medikai sako, einant į mirtį ligoniams gal padeda tai, kad dažniausiai jie jau būna nesąmoningi. Tai tokia paguoda.
Gintarė Bakūnaitė
Mums Kalėdos šiemet bus kitokios. Jiems Kalėdų tiesiog nebus. Jie bijo, kad vietoj to gaus dar didesnį pragarą, kai į priėmimus pasipils girtų „linksmybių“ aukos. Bijo ir sausio, nes jau yra nusiteikę, kad situacija dar labiau blogės, kai pasimatys visas prieššventinis ir šventinis rezultatas.

Man nejuokinga, kad jie alpsta nuo karščio ir nuovargio. Nejuokinga, kad nebeturi apetito. Nejuokinga, kad vaikai jų nematė ištisus mėnesius arba matė su mėlynėmis nuo respiratorių po akimis. Nejuokinga, kad jie patys rizikuoja viskuo, ką turi, tam, kad gelbėtų tuos, kuriems buvo per sudėtinga nors šiek tiek pasėdėti namuose.

Kaip žmonės miršta nuo COVID-19? Tiesiog uždūsta. Esu girdėjusi ir dar baisiau, na bet nesiplėsiu. Uždūsta ne tik seni. Pavyzdžiui, viename Alytaus kovidiniame skyriuje yra apie 50 proc. pacientų, kurie neturi jokių gretutinių ligų, o forma vis tiek sunki. Ką daro medikai? Daro viską, ką gali, nes kaip žinome vaistų nuo viruso nėra, tad tenka tvarkytis su simptomais ir komplikacijomis. Ką daro, kai nieko padaryti nebegali? Stengiasi, kad žmogus nesikankintų. Medikai sako, einant į mirtį ligoniams gal padeda tai, kad dažniausiai jie jau būna nesąmoningi. Tai tokia paguoda.

Bet, pasakoja dirbantys pirmose fronto linijose, iki to „finišo“ keliauti turėtų būti baisu, ypač tada, kai supranti, kad jau nebeišsikapstysi. Ir nepaisant to, policijos pareigūnai vis tiek kasdien apsuka po kelis tūkstančius vairuotojų. Todėl visai rimtai siūlau nusiteikusiems švęsti – pasirūpinkite lavonmaišiais, paskaičiuokite, ar užteks santaupų laidotuvėms ir bent kelias akimirkas pagalvokite, kieno sąskaita tai darote.

„Pandemija labai išryškino skirtumus. Man labai patiko vieno kolegos išsireiškimas – dažnai mes sakome, kad pandemijos metu mes visi esame toje pačioje valtyje. Bet panašu, kad mes esame tik toje pačioje audroje, bet valtys yra labai skirtingos – kas valtyje, kas jachtoje“, – komentuodamas lietuvių savijautą per pandemiją sakė Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentas Paulius Skruibis.

Bet ir jachtos pakliuvus į ligoninę greitai virsta tik suskilusiomis geldomis ir kai medikai sustreikavus sveikatai tiesiog nebegalės suteikti pagalboms jums, mums ar mūsų mylimiausiems ar artimiausiems, skendimas jau tikrai bus tik paties skęstančiojo reikalas. Kiek tada atrodys verta šventė ir dovanos?