aA
Atleisk, mama, žinau, kad nekantriai lauki anūkų, bet vaikų neturiu ir tuo labai džiaugiuosi.
© DELFI / Domantas Pipas

Po daugelio metų pagaliau gavome šansą išlipti iš smurto kultūros, kurioje taip ilgai murgdėmės, bet ta proga, panašu, galime ir nepasinaudoti.

Visada sakiau ir nuoširdžiai maniau, kad vaikus auklėti yra sudėtingas uždavinys, kuriam turėčiau pasiruošti psichologiškai, reikėtų savo viduje iš naujo, dar kartą patikrinti moralines vertybes ir stoti akistanton su savo demonais. O jų tikrai turime visi ir, matyt, net ne po vieną.

Vaikų nenoriu tikrai ne todėl, kad bijočiau, jog nemokėsiu jų auklėti „nepliaukštelėdama“, o todėl, kad per pastarąjį mėnesį Lietuvoje visu gražumu arba baisumu (rinkitės jums priimtinesnį apibūdinimą) sužydėjo gaivališka agresija. Ir pasimatė, kad ji – visur: mūsų galvose, mintyse, vaikystės namuose, mokyklose, virtuvėse ir svarbiausiose šalies institucijose.

Šiuo metu mane labiausiai neramina rinkimams artėjant kylančios „išganingos“ politikų mintys. Prieš metus visi vieningai sutarę, kad vaikų mušti negalima ir taškas, dabar sugalvojo, kad – ai, truputį gal ir nieko tokio.

58 Seimo nariai siūlo įstatymo pataisas, kuriose atsiranda tokie terminai kaip „proporcingi veiksmai“ (kurių galima nelaikyti smurtu), „tyčinė nepriežiūra“, „šiurkščiai pažeista vaiko garbė ir (ar) orumas“, „žymus skausmas“ ir taip be galo, be krašto. Sakysite, o kas čia tokio? Ogi tai, kad įstatyme juodu ant balto parašoma – nieko tokio šiek tiek mušti vaikus, jeigu proporcingai ir labai neskaudėjo.

Kas tą proporcingumą ir skausmo ryškumą matuos ir pagal kokią skalę? Pamodeliuokime situaciją: mama už kapišono timpteli vaiką, nes šis būtų išbėgęs į gatvę ir palindęs po automobilio ratais. Pagal dabar galiojantį įstatymą sakytume – mama apsaugojo vaiką. Pagal siūlomas pataisas atsirastų galimybė vertinti, ar proporcingai stipriai buvo timptelta už kapišono.

Arba atvirkščiai – mama traukia vaiką už kapišono ir dar jam trenkia per kuprą. Pagal dabartinį įstatymą – tai jau būtų fizinė bausmė, bet pagal siūlomas pataisas mama išpūtusi akis galėtų sakyti – tai buvo proporcingi veiksmai siekiant apsaugoti, nes, dievaži, būtų dar kartą lėkęs, o be to prisirengęs, nelabai jam ir skaudėjo.

Vaikų nenoriu tikrai ne todėl, kad bijočiau, jog nemokėsiu jų auklėti „nepliaukštelėdama“, o todėl, kad per pastarąjį mėnesį Lietuvoje visu gražumu arba baisumu (rinkitės jums priimtinesnį apibūdinimą) sužydėjo gaivališka agresija. Ir pasimatė, kad ji – visur: mūsų galvose, mintyse, vaikystės namuose, mokyklose, virtuvėse ir svarbiausiose šalies institucijose.

Tikrai nenorėčiau būti mama šalyje, kurioje normalu pliaukštelėti, trinktelėti, krestelėti, muštelėti ar dar kaip nors -elėti. Nes kai pasakai su priesaga, skamba gerokai švelniau ir nekalčiau.

Psichologai daugelį metų tyrinėja agresijos jausmą. Jau seniai pripažinta, kad esant tam tikromis aplinkybėmis agresija prasiveržti gali bet kuriame mūsų. Nenorėčiau, kad jei iš tiesų sutriktų kažkokie savikontrolės mechanizmai ar susilpnėtų emocinis stabilumas ir pakelčiau ranką prieš savo vaiką, man kas nors pasakytų – nieko, visiems būna, čia normalu. Arba – žinai, čia tavo šeima, tavo reikalas, auklėk kaip išmanai.

Dar nenorėčiau, kad tokiu atveju kaimynai, praeiviai ar šiaip pilietiški žmonės bijotų paskambinti policijai. Nes jei paskambinsi ir, neduok Dieve, pranešimas nepasitvirtins, tai ne tik būsi apšauktas skundiku, nustumtas į užribį, sulauksi grasinimų, bet dar (jei kelią toliau skinsis naujas – vaikų muštelėjimo – įstatymas) ir būsi patrauktas atsakomybėn.

Aš tik primenu, kad visi politikai ir ašaras braukiantys lietuviai socialiniuose tinkluose ir prieš kameras užmušus Matuką aikčiojo dėl kaimynų abejingumo – kaip jie, beširdžiai, galėjo girdėti ir niekam nieko nesakyti, kai vaiką nuo narkotikų apsvaigę tėvai daužė pačiais įvairiausiais daiktais.

Žinau kontrargumentą, kurį jau ne kartą girdėjau, kad tą kartą nesureagavo institucijos, nepaėmė vaiko, kai gavo informaciją iš darželio auklėtojų. Neabejotinai, tai klaida, kuri kainavo vaiko gyvybę ir neliko atsakingų.

Tam ir buvo priimtas vaikų nemušimo įstatymas, kad nebeliktų galimybės sakyti – visi viską padarėme, bet vaikas negyvas. Imu nerimauti, jog dėl daromo masinio spaudimo tokia klaida gali pasikartoti, nes į visuomenės priešų poziciją pastatyti vaiko teisių darbuotojai, kuriems neabejotinai tenka priimti itin sunkius sprendimus, gali ir sudvejoti ar pabijoti išsivežti net ir tuos vaikus, kuriuos tėvai „auklėja“ tuo, kas papuola po ranka. Nes juk minia rėkia – žiūrėkite atlaidžiau.

Šiuo metu mane labiausiai neramina rinkimams artėjant kylančios „išganingos“ politikų mintys. Prieš metus visi vieningai sutarę, kad vaikų mušti negalima ir taškas, dabar sugalvojo, kad – ai, truputį gal ir nieko tokio.

Ilgai vaidinę demokratiją pagaliau aplinkiniams ir sau parodėme, kas per baubai slepiasi už užtrauktų užuolaidų, kai pasirodymas baigiasi.

„Jei mano vaikui kada nors kas nors nutiks <...>, tu mirsi, pažadu, skausmingai ir bjauriai“ – tokių grasinimų sulaukė Dovilė Šakalienė, viena iš vaiko teisių apsaugos reformos iniciatorių.

Rimtai? Taip mes sprendžiame problemas ir reiškiame savo emocijas XXI amžiuje? Jei taip galvojančių dauguma, o, deja, tautos nuotaikos rodo, kad taip gali būti, su liūdesiu turiu sau pripažinti, kad nuo pažengusių ir išsilavinusių šalių mus skiria šviesmečiai.

Ir dar. Jeigu tokią neapykantą savyje nešiojantys žmonės augina vaikus, tai man nuoširdžiai kyla klausimas, ką toks vaikas gali atsinešti į kiemą ar mokyklą? Į suolą, kuriame jis galbūt sėdėtų su mano vaiku.

Paklausit, o kaip gi tie, kurie nemuša savo vaikų, bet vis tiek bijo, kad juos paims? Čia normalu? Ne, nenormalu. Institucijų darbe matau daug spragų ir daug specialistų nekompetencijos, daug bausmės ir bauginimo metodų. Ir tai yra dar viena priežastis, kodėl nenoriu turėti vaikų.

Nenorėčiau, kad jei iš tiesų sutriktų kažkokie savikontrolės mechanizmai ar susilpnėtų emocinis stabilumas ir pakelčiau ranką prieš savo vaiką, man kas nors pasakytų – nieko, visiems būna, čia normalu. Arba – žinai, čia tavo šeima, tavo reikalas, auklėk kaip išmanai.

Nes jei jau mano šeimai tikrai prireiktų pagalbos, norėčiau, kad padėtų savo srities profesionalai. Aš neinu pas abejotinos reputacijos stomatologus, nesirenku patirties neturinčių kirpėjų ir juo labiau nenorėčiau, kad į mano namus su savo formaliomis paslaugomis brautųsi negatyviai nusiteikę vaiko teisių apsaugos specialistai, gebantys tik sudėti varneles popieriuje.

Ir štai čia, mano galva, yra didžiausia bėda, sukėlusi visą šitą masinę isteriją, kuria naudojasi tautai su šakėmis ir deglais norintys įtikti politikai.

Pažiūrėkime atgal, į pačią pradžią, nuo kurios prasidėjo judėjimas „leiskite nors truputį mušti savo vaiką“.

Kauniečių šeima žurnalistams, o vėliau ir feisbuke pasakoja savo istoriją, kaip iš šeimos neva dėl kelių pliaukštelėjimų buvo paimti du mažamečiai vaikai. Leistis į istorijos detales jau nelabai verta, nes visi tą atvejį pamiršo ir niekam neberūpi, nei kaip ta šeima, nei kaip tie vaikai gyvena, nei kas buvo gerai ar blogai padaryta. Plokštelė užsikirto ties vienu – atšaukite tą nelemtą įstatymą.

Ir visai be reikalo. Nes jei panagrinėtume, kas ir ką kaip darė, tai pamatytume, kad didžiausia bėda ne įstatyme, o jo vykdyme. Visų pirma, Kauno vaiko teisių apsaugos skyriaus laikinoji vadovė prieš kameras pareiškia – mama buvo girta. Tai iš karto paneigia policijos atstovė. Kaip taip įmanoma, sunku suprasti iki šiol. Tiksliausias žodis – neprofesionalumas.

Kyla paprasti klausimai – ar vadovaujant šiam žmogui kiti sprendimai sprendžiant vaikų likimus buvo teisingi? Atsakymas bent man nėra žinomas, nemačiau ir negirdėjau, kad apie tai kalbėtų Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė ar kiti atsakingi pareigūnai.

Paklausit, o kaip gi tie, kurie nemuša savo vaikų, bet vis tiek bijo, kad juos paims? Čia normalu? Ne, nenormalu. Institucijų darbe matau daug spragų ir daug specialistų nekompetencijos, daug bausmės ir bauginimo metodų. Ir tai yra dar viena priežastis, kodėl nenoriu turėti vaikų.

Paimant vaikus iš šeimos – minimi vaiko teisių apsaugos darbuotojų smurtiniai veiksmai. Vėliau paaiškėja, kad vienas šiuos veiksmus vykdžiusių pareigūnų – ne kartą teistas, nacistinėms idėjoms prijaučiantis asmuo. Trys žodžiai – neprofesionalumas, neveiksnumas ir nepasirengimas.

Ar, visų pirma, nebūtų galima atidžiau tikrinti specialistų, kurie priimami dirbti tokį darbą? Ne malkas juk pervežti iš vienos vietos į kitą reikia. Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Alina Jakavonienė aiškino, kad ne visi dirba kaip valstybės tarnautojai, kiti esą tiesiog turi darbo sutartis. Ar man tai būtų įdomu, jei iš manęs paimtų vaiką? Tikrai, kad ne. Ir jei jau savo atžala nesugebėčiau pasirūpinti aš, tai norėčiau, kad jis pakliūtų į adekvačių, savo darbą išmanančių profesionalų rankas.

Klausimų kelia ir veiksmai, kurie atliekami paėmimo metu. Ne tik šeimos, bet ir sistemoje dirbantieji sako, kad pareigūnai tyčiojasi iš šeimų, neteikia nei jiems, nei vaikui jokios informacijos, į globos institucijas nepilnamečiai patenka visiškai neparuošti, tėvams duodamos pasirašyti kažkokios neaiškios konfidencialumo sutartys. Tai kas ir kaip ruošė tuos specialistus? Kokį išsilavinimą ir patirtį jie turi? Kiek yra priimtų tik todėl, kad reikėjo užkamšyti trūkumą? Ar dar prieš įsigaliojant įstatymui (ar bent jau dabar) nebuvo galima surengti praktinių pratybų, sumodeliuoti keleto skirtingų situacijų šeimose ir pažiūrėti, kaip elgiasi, bendrauja, situaciją vertina ir pagalbą šeimai teikia pareigūnai?

Pamenat tas 2017 metų balandžio pradžioje vykusias pratybas, kai Šalčininkų policijos pareigūnus netikėtai užklupo ginkluoti „sukilėliai“. Taip buvo tikrinamas ne tik pareigūnų budrumas ir pasirengimas gintis, bet ir visuomenės sąmoningumas. Tąkart BPC iš gyventojų negavo jokių pranešimų apie Šalčininkuose besišlaistančius įtartinus ginkluotus, jokiais skiriamaisiais ženklais nepažymėtus asmenis, pareigūnų veiksmai buvo itin chaotiški, o informacija pavėluotai pasiekė net ir ministrą.

Gal tokios iš anksto neskelbtos pratybos praverstų ir Vaiko teisių apsaugos specialistams? Tikrai nenorėčiau, kad dėl specialistų nepasirengimo savo emocine, o gal net fizine sveikata atsakytų mano vaikas.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Alina Jakavonienė aiškino, kad ne visi dirba kaip valstybės tarnautojai, kiti esą tiesiog turi darbo sutartis. Ar man tai būtų įdomu, jei iš manęs paimtų vaiką? Tikrai, kad ne.

Kad ir kiek galvoju, niekaip negaliu pateisinti pareigūnų agresijos. Ji neatleidžiama ir, mano galva, turėtų turėti dar didesnes pasekmes, nei taikomos tėvams, pakėlusiems ranką prieš savo mažylius. Fizinę jėgą prieš tėvus vaikų akivaizdoje naudojantys, besityčiojantys tarnautojai tikrai nesuderinami su tikslu ugdyti smurto netoleruojančią visuomenę.

Visą Lietuvos gyvavimo laikotarpį duoti vaikui beržinės košės buvo tiek normalu, kad niekam nekilo net klausimų. Su diržu ir rykštele išaugo ne viena karta. Net mokykloje gauti liniuote per nagus ar pastovėti kampe buvo įprasta. Ir staiga Seime sėdintys ponai nutaria – viskas, vaikų mušti nebegalima. Nei stumtelėti, nei pliaukštelėti, nei trinktelėti. Įstatymas buvo priimtas paskubomis, nes ta pati minia su deglais ir šakėmis reikalavo – nebeleiskite mušti vaikų.

Minią su deglais ir šakėmis pasirinkau neatsitiktinai. Viduramžiuose ta pati minia degino knygas skaitančias ir apsišvietusias raganas ant laužo ir akmenis užmėtydavo savo vyrams neištikimas moteris. Ta minia – tai baimės išraiška. O bijome to, ko nežinome ir nesuprantame.

Tokias dideles ir baimės pilnas akis dabar mes matome tėvų veiduose – tai ką galima ir ko negalima daryti su vaiku? Kaip sudrausminti nenaudojant jokių fizinių bausmių? Nes niekas niekada kitaip neaiškino. Nemokė nei mokykloje, nei universitete. To nėra ir kartos su raktu ant kaklo pasąmonėje. Net ir dabar psichologų paslaugos prieinamos tik išrinktiesiems. Tiems, kurie gali susimokėti. O ir čia pasigirsta pasakojimų apie neprofesionalumą, esą patys psichikos sveikatos specialistai savo klientus „priduoda“ atsakingoms institucijoms.

Kiek man žinoma, ne taip paprasta patekti ir į pozityvios tėvystės kursus, į kuriuos visi urmu varomi, kai patraukia vaiko teisių apsaugos darbuotojų dėmesį. Iš vaikus auginančių draugų pasakojimų žinau, kad bent jau įstatymo įgyvendinimo pradžioje norintys patekti į šiuos kursus laukdavo mėnesių mėnesius. Tikiuosi, situacija pagerėjo, bet aš tikrai girdžiu ir suprantu tėvų išgąstį ir pasimetimą. Nekalkime tėvų prie kryžiaus, nes švietimo kampanija neįvyko ir nevyksta dabar. Ir namų darbų čia tikrai nepadarė už įstatymo įgyvendinimą atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Lietuva pradėjo eiti sunkų kelią – ne tik juodu ant balto parašyti, kad nepateisiname smurto prieš vaikus, bet ir pajausti tai savo viduje, pakeisti savo išsikerojusias nuostatas, kurios lydėjo kokį šimtmetį, jei ne ilgiau. Dalį kelio link Vakarų pasaulio jau nuėjome, jei dabar žengsime žingsnį atgal, vėl teks skausmingai tą atkarpą eiti iš naujo. Nes minia su šakėmis ir deglais dar būtinai pareikalaus priimti naują nemušimo įstatymą. Vos tik užmuš dar vieną vaiką.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Anglijoje išžagintos ir nužudytos 14-metės byloje – motinos liudijimas: ji kėlė labai daug rūpesčių (43)

14-metės iš Lietuvos, kuri buvo nužudyta Vulverhamptone, Jungtinėje Karalystėje, motina...

Ekspertai įvertino Statkevičiaus ir Janus rietenas: kažkas turi pasakyti, kad karalius nuogas (220)

Pirmadienio vakarą viešai skalbinius džiaustę dizaineriai Juozas Statkevičius ir Julija Janus...

Vėžiu susirgusi Vaiva pinigų negauna: kovoja ne tik su liga, bet ir su draudimo bendrove (116)

Kaip ir daugeliui vėžio diagnozė Vaivai Mickuvienei buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. „Man...

Įvertino „Barclays“ pasitraukimą: taip gerai Lietuvoje jau seniai nebuvo – bus dar daug kitų (71)

Daliai žmonių pradėjus skambinti pavojaus varpais, kad „ Barclays “ – tik pirmoji kregždė,...

Milžinišką sumą pasisavinusios vienuolės siautė kazino (2)

Dvi vienuolės iš katalikiškos mokyklos Kalifornijoje prisipažino pasisavinusios 500 tūkst. JAV...

Amerikos naftos renesansas: pirmą kartą per septynis dešimtmečius JAV – gryna naftos eksportuotoja (30)

Jungtinės Valstijos praėjusią savaitę tapo grynąja naftos eksportuotoja, nutraukdama beveik...

Netoli Lietuvos atrado tikrą rojų: tiek maisto nepajėgia suvalgyti net patys alkaniausi (32)

Jeigu esate didieji Kalėdų fanai – privalote iš Lietuvos nuplaukti į pietų Švediją. Tame...

Naujas tyrimas parodė, kad smegenų ląstelės gali keisti savo genus (3)

Mokslininkai atrado, kad kitaip nei dauguma kūno ląstelių, smegenų neuronai gali kaitalioti savo...

Kauniečiai Kručinskai atsisako įsileisti socialinius darbuotojus (17)

Vaikus atgavę kauniečiai Eglė ir Gintaras Kručinskai atsisako toliau lankyti pozityvios tėvystės...

Smūgis naudotų automobilių pardavėjams: neparduoda net pigiausių mašinų (238)

Milžiniškus protestus rengę, gatves blokavę ukrainiečiai palankesnių muito sąlygų...