Nuskambėjo nelabai pikti prof. V. Landsbergio atsakymai į Gintaro pasiginčijimą su savimi ar, kitaip tariant, į Songailos „klausimėlių paskvilį“ apie Sąjūdžio nusavinimą, apie nesąžiningą, pagiežingą ir net išdavikišką politiką, prisidengiant Sąjūdžio tradicija. Atsiliepime nurodomi faktai, kurie esą paneigia Songailos viešame laiške pateiktas „legendas“. Todėl dar pasiaiškinkime tiek apie legendas, tiek apie faktus, tiek net ir apie sapnus, dėl kurių profesorius norėtų papildomos informacijos, ką gi G. Songaila turėjo omenyje...

Argumentas, kad visa tai esą tėra vien kažkokios Jūsų dėmesio nevertos „peštynės smėlio dėžėje“, švelniai tariant, itin keistas. Ne tik todėl, kad paties A. Užkalnio niekas nė nesirengia pešioti (tam iš tiesų gaila laiko; o pešiojame tik temą, kuri aktuali Sąjūdžio istorinei atminčiai).
Gintaras Songaila

Pamėginsiu pereiti prie dialogo linijos, kurios Jūs, profesoriau, pamėginote išvengti (man irgi buvo kilusi mintis jos nebetęsti, bet apsigalvojau). Anot Jūsų, kažkas tik ir laukia, kaip „toliau senį pulti“. Esą „dar jis nepribaigtas“. Tad jei Jus kuo nors asmeniškai įskaudinau ar, kaip sakote, neapgyniau, dėl to apgailestauju. Kita vertus, niekas Jūsų didžio nuopelno Nepriklausomybei neatims. Nebent paradoksaliu būdu padarysite tą pats, savo rankomis ir savo valia. Apie tai vėliau. Tačiau ne vien tai...

1. Legendinė, tačiau ribota pasipriešinimo „klaidosklaidai“ misija

Anot Jūsų, tik siekiate užkirsti kelią „klaidosklaidai“. Štai todėl ir nutarėte parašyti atsakymą į viešą laišką. Čia mūsų ketinimai tartum ir sutampa. Tiesa, Audriaus Užkalnio rašinio apie „paklaikėlius“ ir „lunatikus“ Sąjūdžio pirmeivius, kurie trukdė Jums ir Jūsų nubrėžtam keliui į Nepriklausomybę, klaidosklaida nelaikote. Todėl šio rašinėlio esą ir neskaitėte, ir net neskaitysite, ir šita tema pats nieko nerašysite.

Visai kitaip nei dėl „Durnių laivo“, kuris nuo Audriaus Užkalnio rašinio skiriasi tuo, kad čia ir Jūsų vaizdinys kitoks, ir į šviesų rytojų vedė kitas asmuo.

Argumentas, kad visa tai esą tėra vien kažkokios Jūsų dėmesio nevertos „peštynės smėlio dėžėje“, švelniai tariant, itin keistas.

Ne tik todėl, kad paties A. Užkalnio niekas nė nesirengia pešioti (tam iš tiesų gaila laiko; o pešiojame tik temą, kuri aktuali Sąjūdžio istorinei atminčiai).

Ne tik todėl, kad toji dėžė, kurioje apie 1988 m. Atgimimą kalbamės čia ir kurioje visu savo grožiu pasireiškė A. Užkalnis, yra viena ir ta pati – tai gausi DELFI auditorija (o užkalnietišką klaidosklaidą juk skaito ir mažai ką apie Atgimimą žinanti jaunoji karta).

Bet pirmiausia todėl, kad A. Užkalnio ir Jūsų paties dabartinis požiūris į 1988 m. istoriją... ima daug kuo sutapti. Negi tie, kas Jums referuoja, šito nepaaiškino?

Jūsų viešai paskelbtas požiūris į Sąjūdžio pirmeivius (įskaitant ir Bronių Kuzmicką, kurį net A. Užkalnis savo rašinyje iš „lunatikų prieglaudos“ išskyrė, kad neatrodytų persistengęs) yra netgi didesnė klaidosklaida. Šiuo atveju Jūs abu varžotės dėl SKALIKŲ SKALIKO titulo. Tačiau A. Užkalnis nuo Jūsų dar gerokai atsilieka.

Jei jau kalbame apie legendas ir faktus, tai faktas yra štai koks: gavę kvietimą į birželio 3 d. minėjimą, mėginote vietoj jo įsprausti savo renginį. Kai ši akcija nepavyko, tai TYČIA tiksliai tuo pačiu metu surengėte „Sąjūdžio suvažiavimą“ bažnyčioje.
Gintaras Songaila

Kadangi į šią viešame laiške iškeltą problemą iš viso nesureagavote, tai tenka ją pakartoti: visus Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narius ir kitus sąjūdininkus, kurie birželio 3 d. susirinko į Lietuvos Mokslų akademijos salę paminėti Sąjūdžio įkūrimo trisdešimtmečio, Jūs be jokių skrupulų išvadinote „antisąjūdžiu“.

Kuo grindėte tokį savo išankstinį nuosprendį? Ką blogo Lietuvai arba Jums asmeniškai padarė birželio 3 d. minėjimo dalyviai? Kuo mes, Iniciatyvinės grupės nariai ir kiti „buvę sąjūdininkai“, taip stipriai nusikaltome?

Aaa, Lietuvos mokslų akademija birželio 3 d. neįsileido Jūsų renginio. Kaip blogai, kad Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas drauge su Pro Patria jaunimu jau buvo užsakę LMA salę INICIATYVINĖS GRUPĖS išrinkimą prisimenant. O kažkas vėliau įsigeidė tuo pat metu ir toje pačioje vietoje surengti suvažiavimą... Čia priešai jiems ir sutrukdė.

Negi kas nors Jus nuvarė į tą bažnyčią? Ir dar būtinai tuo pačiu metu, kaip ir birželio 3 d. minėjimas? Nejau negavote Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės kvietimo? Jūsų atveju tikslinomės ir žodžiu, net kvietėme susitikti. Tačiau, atsakydamas į viešą laišką, Jūs klaidindamas teigiate: „po to iniciatyvinės grupės nariams pasirodė galima“. Visai atvirkščiai.

Jei jau kalbame apie legendas ir faktus, tai faktas yra štai koks: gavę kvietimą į birželio 3 d. minėjimą, mėginote vietoj jo įsprausti savo renginį. Kai ši akcija nepavyko, tai TYČIA tiksliai tuo pačiu metu surengėte „Sąjūdžio suvažiavimą“ bažnyčioje. Kodėl taip keistai pasielgėte? Galbūt ir Jus patį kažkas klaidina? Prieš kaltindamas nebūtais dalykais Mokslų akademiją, geriau pasitikslinkite su Tučkumi.

2. Kas ką užpuolė, arba legenda apie „toliau puolamą senį“

Priekaištaujate, kad Jus puola ar kad užpuls, nors iš tiesų tai Jūs užpuolėte. Avansu! Iniciatyvinės grupės nariai jokio pagrindo tokiems priešiškiems apibūdinimams nesuteikė. Įgnybėte dabar jau ir man, kad esu prastas sąjūdininkas, nes nedalyvavau tame iš pažiūros keistame susirinkime pas Gdansko pranciškonus. O nedalyvavau, nes į jį niekas nei manęs, nei kitų Iniciatyvinės grupės narių nė nepakvietė.

Kuo Jūs skiriatės nuo Vaclavo Havelo? Kaip ir jis, nusipelnėte nemažą autoritetą. Tačiau skirtingai nei jis, šituo autoritetu sistemingai ir sąmoningai piktnaudžiaujate. Tebenorite citatų? Ego jos įveikti nepadeda.
Gintaras Songaila

Apie dabartinio Sąjūdžio veiklą, prisipažįstu, nieko nesu girdėjęs, išskyrus gan veiklų Vilniaus sąjūdį. Tačiau Vilniaus sąjūdis tą Jūsų susirinkimą pavadino neteisėta fikcija. Patikslinkite, prašau, ar vilniečiai jau taip pat „pasitraukė iš Sąjūdžio“? Prieš tai, ar po to, kai Jūs patraukėte ir a. a. mons. Alfonsą Svarinską?

Šventėte Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės įkūrimo trisdešimtmetį, tačiau be pačių Iniciatyvinės grupės narių. Savo garbintojų klubą kažkodėl vadinate Sąjūdžiu. Ogi turėjote progą pakviesti ir žodžiu, kai Iniciatyvinės grupės įpareigotas Jums paskambinau. Tikrai būtume ką nors delegavę. Nebūtume įžeidę.

Negana to. Tuo pretekstu, kad į tą Jūsų renginį neatvykau pats savo iniciatyva, savo atsiliepime ėmėte ir viešai atskyrėte mane nuo Sąjūdžio. Ar tokią išskirtinę privilegiją Jums suteikia Jūsų asociacijos įstatai? O gal Jums atrodo, kad tai nesvarbu, nes Jūsų tekstas skirtas, kaip pabrėžiate, „delfinų“ liaudžiai?

3. Sąjūdžio nusavinimas ir legenda apie pagrindinį Sąjūdžio įkūrėją

Graudu, kad leidote sau mane tėviškai ekskomunikuoti, nors ką tik pamėginote įrodinėti, jog Sąjūdžio esą nenusavinote... Net norėjote citatų. Pasiskaitykite savo atsiliepimą. Ten jų daug.

Atsiliepime Jūs pasiteisinate knygos „Lūžis prie Baltijos“ recenzijomis, esą kad joje daug kur naudojamas žodis „mes“, o ne „aš“. Su tuo sutinku. Tiesa, šis žodis pasirodo ir ten, kur su aprašomais įvykiais Jūs pats nė nebuvote susijęs. Betgi ir tai natūralu, nes juk tada rašėte apie MUS VISUS, apie Sąjūdį.

Gal verta pamąstyti, ar tebesate šviesos šaltinis, ar tik pavydžiai stebite, kad niekas nesikėsintų į Jūsų prisiskirtą išimtinę teisę į Sąjūdžio šviesą. Nejaugi norite palikti save ir kitus šitokiame drakoniškame tamsos pasaulyje?
Gintaras Songaila

Žodį „aš“ iš tiesų naudojote saikingai. Daugiausia ten, kur Jūs pats asmeniškai ne tik kad atlikote konkretų darbą, taigi, savo visuomeninę pareigą, bet ir iš tikrųjų nusipelnėte atskiro paminėjimo bei pagerbimo.

Kodėl gi dabar šito buvusio neblogo stiliaus staiga atsisakote? Ir jau visiškai negerai, kuomet patys veiksmai akivaizdžiai parodo, jog net ir žodžių „mes“ potekstėje belieka daugiausia tik „aš“.

Kuo Jūs skiriatės nuo Vaclavo Havelo? Kaip ir jis, nusipelnėte nemažą autoritetą. Tačiau skirtingai nei jis, šituo autoritetu sistemingai ir sąmoningai piktnaudžiaujate. Tebenorite citatų? Ego jos įveikti nepadeda.

Vienas Lietuvos patriotas Jūsų elgesį su Atgimimo atmintimi vaizdžiai palygino su senu animaciniu filmuku, kuriame kažkoks niekadėjas paslėpė po savo bliūdu Saulę. Gal verta pamąstyti, ar tebesate šviesos šaltinis, ar tik pavydžiai stebite, kad niekas nesikėsintų į Jūsų prisiskirtą išimtinę teisę į Sąjūdžio šviesą. Nejaugi norite palikti save ir kitus šitokiame drakoniškame tamsos pasaulyje?

Daug pasakų, arba, kaip jūs pats sakote, „pasakyvų“, yra sekama. Tai ir besiklostantys mitai apie kažkokį Sąjūdžio įkūrėją arba net apie kažkokį apsišaukėlį Algimimo veikėją – sukčių, kuris buvo neteisėtai išrinktas Sąjūdžio suvažiavime. Visa tai netiesa. Ir Jūs pats čia niekuo dėtas. Taip veikia kolektyvinė tautos sąmonė, o kartais atsiranda ir keistų individualių pasakotojų, kurie esą kažką matė.

Greitai liks tik siužetai. Jau be herojų vardų. Arba su tais vardais, kurie geriau įsimenami, o vėliau lengvai gali būti pakeičiami kitais. Koks skirtumas – Jonas ar Petras? Ar tai būtent jis tą Nepriklausomybę iškovojo, ar tai jis ją vėliau palaidojo?

Vis dėlto kai Martyno Mažvydo bibliotekoje Sąjūdžiui skirtame renginėlyje Ginas Dabašinskas Jūsų paklausė, ar neišskirtumėte Sąjūdžio į kelis istorinius etapus, Jūs to klausimo kažkaip nesupratote. Sąjūdis Jums yra vienas. Net ir tas šiandieninis, magiškai paslėptas galbūt Jūsų dantų krapštukų dėžutėje, o galbūt kokioje dieduko tabokinėje.

Ne visi į susirinkimą atvykusieji tuomet suprato, kur jie pateko, ir kas toliau bus. Ne visi tada ir pasvėrė, kas iš tiesų svarbu. Suprantama, kad tokiems užklydusiems mintis apie būtinybę atšaukti repeticiją bent iš vakaro tuomet nė kilti negalėjo. Nieko juk čia tokio.
Gintaras Songaila

Tuo tarpu 1988 m. Atgimimo pakilimas išsisklaidė kaip dūmas. Ir ką? Tame laikotarpyje juk dar nėra MŪSŲ PAGRINDINIO HEROJAUS. Ar jau toks svarbus tas Atgimimas? Viskas paprasta: Sąjūdis juk lygu Landsbergis, nes Landsbergis juk lygu Nepriklausomybė.

Ar ne ši, aukščiau paminėta saldžioji schema ir yra kalta, kad nemėgstate nei Iniciatyvinės grupės narių, nei istoriškai lemiamo 1988 m. birželio-spalio Tautos Atgimimo laikotarpio? Skaitydamas Jūsų knygą „Lūžis prie Baltijos“, stebėjausi, kaip sunku Jums permesti tiltą nuo sovietinės stagnacijos metų iki pat 1988-ųjų galo, kai, anot Virgilijaus Čepaičio, Sąjūdis jau buvo tapęs politiniu subjektu.

Stebėjausi todėl, kad Atgimimo metu buvote vienas iš aktyvių, konstruktyvių Iniciatyvinės grupės narių. Nepaisant šitos spragos, kurią užpildė kiti autoriai, galiu paliudyti, kad ir vėlesnį istorinį procesą, ir savo vaidmenį jame nupiešėte gana korektiškai ir nuosekliai.

Be reikalo priekaištaujate, kad neskambinau ir neklausiau Jūsų, kur tąsyk išskubėjote, nė nebelaukdamas 1988 m. birželio 3 d. susirinkimo rezultatų. Jums atrodo, kad neetiškai pasielgiau nė nepaminėjęs, jog iš anksto sutarta muzikos repeticija Jums tada buvo svarbesnė.

Ta proga skaitytojui dera paaiškinti, kad ne visi į susirinkimą atvykusieji tuomet suprato, kur jie pateko, ir kas toliau bus. Ne visi tada ir pasvėrė, kas iš tiesų svarbu. Suprantama, kad tokiems užklydusiems mintis apie būtinybę atšaukti repeticiją bent iš vakaro tuomet nė kilti negalėjo. Nieko juk čia tokio. Įsižeisti galėtų nebent tik koks pitbulis, kuriam Sąjūdį įkūrė Landsbergis. Bet šitokiems jau ir visa tikroji Sąjūdžio kūrimosi istorija – tai lyg įžeidimas, nemalonus Kremliaus sąmokslas.

Negalima sakyti, kad nors bendrais bruožais Sąjūdžio priešistorė Jums liko nežinoma. Sąjūdžio pradžioje ir Jūs pajutote, kad Romualdas Ozolas buvo tikrasis lyderis, atėjęs iš anksčiau, žinantis ko siekiame. Veikėte išvien su juo ir kitais aktyviausiais Iniciatyvinės grupės nariais (žr. V. Čepaitis, Su Sąjūdžiu už Lietuvą, 2007, 114 psl.). Tiesa, skirtingai nei V. Čepaitis, nemanau, kad jau tada tapote „neformaliu Sąjūdžio lyderiu“.

Dar daugiau, nors ir gana šykščiai, savo knygoje vis tik pripažinote, kad Sąjūdžio veidu tuomet tapo jaunas filosofas Arvydas Juozaitis. Jau nuo 1988 m. balandžio 20 d. jis „liko didvyriu, jo vardas buvo žmonių lūpose, kurį laiką jis tapo permainų simboliu“ (V. Landsbergis, Lūžis prie Baltijos, 103 psl.).

Šiuos žodžius parašėte jau po tų nesutarimų, kurie kilo paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą. Tikriausiai todėl, kad ir Atgimimo atmintis dar nebuvo tiek išblėsusi, kaip tai atsitiko po trisdešimt metų.

Ar Jums nekilo mintis, kad skirtingai nuo Jus apspitusio pataikūniškumo, sąžininga kritika galėtų Jums netgi padėti ir netgi savotiškai išgelbėti? Jums pačiam būtų labai sveika pabusti iš to partinio apgultos tvirtovės transo, kuriame daug metų klajojate.
Gintaras Songaila

Didžiausią moralinį svorį Sąjūdyje turėjo poetas Justinas Marcinkevičius. Ir nesvarbu, ką apie jį berašytų putinaitės ar užkalniai, tačiau tą reikėtų priminti skaitytojams, net jeigu Sąjūdžio „veteranams“ nesinori šiuolaikinių autorių kūrybos beskaityti. Jei pagailėsime laiko, tai ir liksime tais „lunatikais“, o apie išimtis Jums švilpianti „delfinų“ liaudis gali gana greitai ir pamiršti.

Kai 1988 m. liepos 26 d. kilo Sąjūdžio ir sovietinės valdžios strateginis konfliktas dėl pastarosios užmačių suvaržyti mitingų ir demonstracijų laisvę, specialiosios pajėgos jau buvo pasirengusios sutriuškinti Sąjūdžio protesto mitingą prie Nacionalinės bibliotekos. Mitinge nedalyvavo ir dalis aktyviųjų Iniciatyvinės grupės narių. Bet štai J. Marcinkevičius ir V. Bubnys atvyko. Tai ir išgelbėjo Lietuvą nuo visai kitokio istorijos kelio.

Čia tik vienas iš pavyzdžių, kai Jūsų aprašyto istorinio „Lūžio prie Baltijos“ gal nė nebūtų. Nebūtų ir tųjų paklaikusių A. Užkalnio veikėjų. O tuo pačiu nebebūtų ir to, vėliau atvykusio PAGRINDINIO HEROJAUS.

4.Esminė pastaba

Ar Jums nekilo mintis, kad skirtingai nuo Jus apspitusio pataikūniškumo, sąžininga kritika galėtų Jums netgi padėti ir netgi savotiškai išgelbėti? Jums pačiam būtų labai sveika pabusti iš to partinio apgultos tvirtovės transo, kuriame daug metų klajojate. Beje, tai gali būti svarbu ne vien Jums asmeniškai, bet ir Lietuvos istorijai. Nereikėtų visko suvedinėti į kažkokį kėslą Jus užpulti, nors kai kurie asmenys, labai besirūpindami Jumis, tikriausiai kaip tik tai ir mėgina padaryti.

Sunku patikėti, kad Jums patinka ir toks procesas (plačiai vadinamas landsbergizmu), kai didelė dalis tikrų šalies patriotų palaipsniui paverčiami kažkokiais atgrasiais pitbuliais ar skalikais, kurie tik loja ant kitų apie Kremlių, nors patys pririšti prie Kremliaus būdos. Šį skalijimą – nežabotą įžeidinėjimą ir skaldymą – būtina sustabdyti. Ir nuo grandinių būtina vaduotis. Bet apie grandines – tęsinyje.