Dėl tikslo sunaikinti ukrainietiškumą (vad. „denacifikacija“), tikslingas civilių Ukrainos gyventojų žudymas ir terorizavimas, ligoninių, mokyklų ir muziejų, kitos socialinės ir ekonominės infrastruktūros sisteminiai griovimai, ukrainiečių trėmimai ir jų vaikų masiniai išvežimai yra kvalifikuotini ne tiktai kaip tarptautinę teisę šiurkščiai pažeidžiantys karo nusikaltimai, ne tiktai kaip griežtai baustinas valstybinis terorizmas, bet ir kaip kuo tikriausias genocidas pagal visuotinai pripažintą konvencijos apibrėžimą.
Siekiant kuo greičiau sustabdyti nusikalstamą Rusijos agresiją ir padėti agresijos aukai apsiginti, keliais etapais buvo įvestos griežtos tarptautinės sankcijos Rusijos Federacijai. Jos yra būtinos ne tiktai tam, kad Kremlius tiesiog pralaimėtų, bet ir tam, kad Putino režimui būtų užkirstas kelias primesti džiunglių „tvarką“ visam pasauliui.
Būtinas ir kuo spartesnis sunkiųjų ginklų tiekimas Ukrainai – tik taip yra vilties kuo greičiau užbaigti karą ir atstatyti Ukrainos teritorinį vientisumą, į kurį pasikėsino okupantas. Okupantas kėsinasi sukelti pasaulinio masto ekonominę ir humanitarinę katastrofą, todėl turi būti neatidėliojant sustabdytas. Deja, kai kurių Europos valstybių vadovai blaškosi, patekę į priklausomybės nuo Kremliaus režimo spąstus.

Pirmiausia tai pasakytina apie Vokietiją, kurios kanclerė daug metų elgėsi kaip aklas kačiukas, nors rytų Europos šalys daug kartų ir intensyviai aiškino kaip pavojinga patekti ant Kremliaus režimo tiekiamų dujų adatos. Ne paslaptis, kad tokią politiką nulėmė korupciniai santykiai su Kremliumi. Dabar Kremlius grasina dėl „techninių priežasčių“ jau netrukus beveik visai sustabdyti dujų tiekimą Vokietijai. Kadangi Vokietija iš anksto nepasirūpino alternatyvomis, tai būtų smūgis jos ekonomikai ir jos piliečių gerovei.

Vokietijos kancleris, viena vertus, apeidamas ES sankcijas, Kanadoje suremontavo Siemens gamybos dujų siurblį ir pateiks jį Putino režimui, kad šis neturėtų formalaus pagrindo nutraukti dujų tiekimą (tarsi Putinas neras kito preteksto), o antra vertus, mėgina agresoriui įsiteikti, staiga sustabdęs Europos Vadovų Tarybos patvirtintą 9 mlrd. eurų beprocentinę paskolą nuo agresijos besiginančiai Ukrainai. Matyti, kad Vokietijos kancleris nėra pasirengęs prisiimti karo Europoje sunkumų ir mėgina gana naiviai manevruoti, didindamas pavojų ne tik Ukrainos, bet ir kitų regiono šalių nacionaliniam saugumui. Kremliaus režimas nė neslepia, kad Ukrainai pralaimėjus karą, ateitų Lenkijos ir Baltijos šalių, taip pat Moldovos, eilė. Be to, tokie veiksmai kelia pavojų ES šalių vienybei ir net pačios ES ateičiai.

Vokietijos kancleris nesupranta, kad toks manevravimas agresoriaus akyse rodo silpnumą ir nenukelia dujų tiekimo nutraukimo, o tik padidina tikimybę, jog Putinas dujų tiekimą Vokietijai kuo greičiau nutrauks. Nuolaidžiavimas Kremliui yra sena „didžiųjų“ ES šalių liga, į kurią jos vis atkrinta, net ir Kremliaus sukelto nusikalstamo karo akivaizdoje. Rytų Europos šalių vadovai neturi palikti savo partnerių vakaruose ant ledo ir turi jiems padėti nuolatos sugrįžti į konfrontacijos su nusikalstamu teroristiniu režimu tikrovę.

1. Grasinimai dėl sankcijų atšaukimo Karaliaučiaus sričiai.

Vienas iš naivių Kremliaus agresijos „neeskalavimo“ veiksmų, tai Vokietijos kanclerio viešas spaudimas Lietuvai ir ES institucijoms, kad būtų padarytos išimtys ES sankcijoms Karaliaučiaus sričiai. Esą tai tranzitas „iš Rusijos į Rusiją“. Prisiminę prieš trisdešimt metų vykusias derybas su Rusija dėl tranzito per Lietuvos teritoriją į Karaliaučiaus kraštą, atpažįstame, kad Vokietijos kancleris nekritiškai atkartoja tuometines ir šiandienines Kremliaus klišes. O tai reiškia, kad ir dėl Karaliaučiaus jis patiria Kremliaus šantažą. Gaila, jei prieš darydamas štai tokius viešus pareiškimus, kurie daro poveikį Lietuvos saugumui, jis nepasitarė su Lietuvos vadovais.

Apie išimtis Karaliaučiaus sričiai ir „neeskalavimą“ reikėjo pagalvoti kovo mėnesį, o ne po to, kai Kremlius dėl ES sankcijų Lietuvai jau grasina susidorojimu. Pasidavimas grasinimui, įsteigiant per Lietuvos teritoriją „koridorių“ sankcionuotoms prekėms į Karaliaučių, jokio santykių „neeskalavimo“ jau nebesukels. Greičiau atvirkščiai. Gaila, kad ir Lietuvos vadovai pasitenkino vien neįtikinamais pareiškimais, kad Lietuva tik vykdo ES sankcijas. Juk sankcijos iš tiesų apima ne tik importą, bet ir Rusijos kilmės prekių transportavimą per ES teritoriją. Nereikėjo suteikti progos Kremliaus propagandai, kad tai buvo vienašališka Lietuvos iniciatyva.

Ne visi gi piliečiai patys pasiskaito apie sankcionuotų prekių transportavimo sustabdymus Suomijoje arba ir Norvegijos Špicbergeno saloje į Rusijos eksklavą (pastarasis atvejis yra tiesioginė analogija). Norvegija tik prisijungė prie ES sankcijų. Tiesa, sulaukusi grasinimų, atrodo, kol kas sutinka nesankcionuotas prekes nuvežti rusų kalnakasiams savo transportu. Taip pat pritrūko ir viešų aiškinimų Lietuvos piliečiams, kad ES ir Rusijos sutartis dėl tranzito į Karaliaučiaus sritį tam tikromis sąlygomis apima tik keleivius iš Rusijos. Gi visas kitas tranzitas iki karo prieš Ukrainą buvo ir yra ne įsipareigojimas, o tik gera Lietuvos valia.

Tačiau kai kurių prekių tranzito per Lietuvą sustabdymą, praėjus keturiems mėnesiams nuo ES sankcijų paskelbimo, Kremlius pavadino blokada, beprotybe ir pan., ėmė kas kelias dienas bombarduoti Lietuvą ir ES institucijas visokiais grasinimais. Tiesa, beveik visa rusų kariuomenė iš Karaliaučiaus yra išvykusi kariauti Ukrainoje, o ir nedidelė Gudijos kariuomenė dislokuota daugausia ties siena su Ukraina. Be to, Lietuvos ir Lenkijos prezidentai viešai pademonstravo pasirengimą kartu su NATO kariais ginti vadinamąjį Suvalkų koridorių. Todėl Karaliaučiaus administracija drauge su kremliniais jau parengė baisių ekonominių sankcijų prieš Lietuvą paketą, kuris „sunaikins pusę Lietuvos ekonomikos“, jei ES ir Lietuva neatšauks „blokados“. Vokietijos spaudžiama Europos Komisija rengė išaiškinimus, kad sankcijoms Karaliaučiaus sričiai pritaikys išimtis. Tačiau Europos Komisija negali pakeisti Europos Vadovų Tarybos sprendimų, o kitas šios Tarybos posėdis bus tik rudenį. Gi Kremlius negali laukti, nes Karaliaučiaus sričiai „iškilo grėsmė dėl aprūpinimo“, ir reikalauja, kad Europos Komisija išaiškintų kaip jam reikia, nekreipiant dėmesio į Lietuvos suverenumą.

2. Ar įmanomi kompromisai ?

Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių, gyvybiniai nacionalinio saugumo interesai susiję su būtinybe priversti Kremlių tuoj pat nutraukti karą ir atsitraukti iš Ukrainos. Kuo greitesnė Ukrainos pergalė yra svarbiausias interesas, todėl nei Lietuva, nei ES tikrai negali atsitraukti nuo sankcijų, ir turi ryžtingai remti Ukrainą prieš užpuoliko banditizmą. Ir Lietuva negali sutikti su jokiais eksteritoriniais agresoriaus koridoriais ant savo kailio.

Kita vertus, labai abejotina, ar sankcijos nedidelei Karaliaučiaus sričiai gali pakeisti agresoriaus elgesį. Tuo labiau, kad Kremliui iš tiesų rūpi ne humanitarinės Karaliaučiaus krašto gyventojų problemos, bet kamuoja didžiavalstybiniai imperiniai kompleksai, kurie ir paskatino karą prieš Ukrainą. Ne humanitarinės šio krašto problemos rūpi ir Vokietijos kancleriui. Jis tik ieško kelių kaip atidėti gamtinių dujų iš Rusijos atjungimą.

Vis dėlto, jei pažvelgsime iš paties Karaliaučiaus krašto gyventojų perspektyvos, iš jų interesų, tai tam tikri sprendimai gal ir įmanomi. Tačiau jie turėtų būti nestandartiniai (neįprasti ES biurokratams), kadangi ir šio krašto padėtis nėra standartinė. ES ir Lietuva galėtų skirti savo įgaliotinius Karaliaučiaus krašto aprūpinimo problemoms spręsti (trišaliu pagrindu tiesiogiai su Karaliaučiaus administracija, tačiau sprendimai būtų priimami tik konsensusu, atsižvelgiant į tai, kad problema susijusi pirmiausia su Lietuvos nacionaliniu saugumu). Kol Kremliaus režimas nenutraukė karo, laisvas prekių tranzitas iš Rusijos per Lietuvos teritoriją į Karaliaučiaus sritį neturėtų būti leidžiamas. Nesankcionuotos prekės iš Rusijos būtų atvežamos Lietuvos transportu (kaip tą daro norvegai Špicbergene). Sankcionuotos prekės – tik jūra arba oro transportu (ne per ES teritoriją). Tačiau svarbiausia, kad trišalė komisija galėtų parengti Karaliaučiaus krašto aprūpinimo NE IŠ RUSIJOS programą ir koordinuoti jos įgyvendinimą. Karaliaučiaus krašto ekonomikos palaikymas ir įvairių šio krašto humanitarinių problemų sprendimas, jei būtų dėl to sutarta, vyktų tiesiogiai, be Kremliaus kišimosi. Juk iš tiesų Karaliaučiaus ekonomikos ateitis yra miglota ne vien dėl ES sankcijų.

Tada ir Olafas Šolcas jau turėtų ką Putinui pasakyti: ES sankcijų atšaukti, kol vyksta karas, negalime, tačiau Karaliaučiaus gyventojais pasirūpinsime. Tiesa, čia iškiltų klausimas, ar tai nebūtų pasikėsinimas į Rusijos suverenias teises Karaliaučiaus krašte. Tačiau, pirma, jei gubernatorius susiderins su savo viršininku, tai jokio pasikėsinimo nebus. O antra, jei ir šiuo atveju Putinas tęs savo beprotybę, tai teks priminti, kad Rusija (iš tiesų - SSSR) šį kraštą laikinai administruoja pagal Potsdamo susitarimus tiktai iki taikos konferencijos, kurioje bus svarstomas šio krašto likimas.

Nusikalstamą karą Kremliaus režimas anksčiau ar vėliau pralaimės. Todėl taikos konferencija tikrai bus. Dalis Karaliaučiaus krašto gyventojų tikriausiai repatrijuos į naująją Rusiją. Pats kraštas po karo arba taps nepriklausomu valstybiniu dariniu, arba paliks susietas su naująja Rusija konfederaciniais ryšiais. Lietuva, kaip ir visa ES yra suinteresuota Karaliaučiaus krašto demilitarizavimu, o krašto gyventojams jų autonomija ir integracija su ES taip pat juk turėtų būti priimtina. Jų gerovės perspektyva gali prasidėti nuo šiandien. Kažin ar jie patys tam prieštarautų. O jeigu viršininkas dabar neleis, tai bent sunkiau bus kelti isteriją, kad Lietuva esą nori nuskriausti krašto gyventojus, o Vokietija jų nuo Lietuvos neapgina.

3. Apie kitą Suvalkų koridoriaus galą.

Po paskutinio Lukašenkos ir Putino susitikimo Peterburge socialiniuose tinkluose pasklido, kad jame buvo kalbama ne tik apie Gudijos įtraukimą į karą prieš Ukrainą, bet ir apie Karaliaučiaus „blokadą“, bendrus veiksmus prieš Lietuvą. Iki susitikimo Lukašenka buvo pragydęs apie tai, kad tokia „blokada“ yra tarsi karo paskelbimas, tačiau po susitikimo jau kalbėjo apie ekonomines priemones prieš Lietuvą, nes tai mat yra ekonominis karas. Kažkoks jų susitarimas dėl veiksmų prieš Lietuvą esą buvo pasiektas. Net esą buvo svarstomas ir karo eskalavimo scenarijus – esą rusų karo specialistai atvyks į Lydą ir kažkokius gyventojus susprogdins, pateikdami, kad Gudiją atakavo NATO, o tada kažkas automatiškai atsakys – paleis raketą... Reikia tikėtis, kad Lietuvos oro gynybos sistema ją numuštų. Kažkada skaičiau, kad Patriot sistema buvo įvežta į Lietuvą... Būtų gerai bent kiek apsidrausti, kaip tą daro ir lenkai.

Kaip bebūtų, Lietuvos politika Gudijos ir jos diktatoriaus atžvilgiu, manau nėra protinga. Lukašenka ir jo valdoma šalis ekonomiškai iš esmės yra palikta Putino valiai. Tokioje padėtyje jau tik laiko klausimas, kai Lukašenka bus priverstas duoti įsakymą gudų kariuomenei kariauti (iki dabar Kremliaus agresijai buvo suteikta tik Gudijos teritorija) prieš Ukrainą arba (ir) imtis naujų provokacijų prieš Lietuvą ir Lenkiją.

Juk net ir JAV prezidentas Džo Baidenas siūlė Gudijai padaryti išimtį dėl kalio trąšų, jei Lukašenka sutiks dėl užblokuotų Ukrainos grūdų pervežimo geležinkelio vėže į Klaipėdą bei Rygą (per Gudiją ir Lietuvą bei Latviją nereikėtų net keisti ukrainietiškų vagonų ar jų ratų, o tai leistų grūdus išvežti greitai). Taip būtų pasiekti iš karto keli tikslai:

1) sumažėtų bado grėsmės pasaulyje; 2) būtų suteikta ekonominė pagalba Ukrainai; 3) būtų ekonominė nauda Baltijos šalims; 4) Lukašenkai atsirastų nepriklausomos nuo Rusijos pajamos ir jis galėtų kiek savarankiškiau elgtis; 5) kadangi Putinas tokiam scenarijui neprieštaravo, atsiras techniniai kontaktai ir su Kremliaus režimu, kaip ir Karaliaučiaus aprūpinimo atveju, o tai ateityje gali praversti.

Noriu būti suprastas teisingai. Nesiūlau jokių tiesioginių derybų šiais klausimais su Lukašenka. Tokias konsultacijas įmanoma pradėti tik techniškai tarp vyriausybių atstovų, kad nebūtų galima interpretuoti, jog Lietuva atsisako Lukašenkos nepripažinimo politikos. Be to, prieš pradedant tokias konsultacijas reikia kelių būtinų sąlygų:

1) Lietuva ir Latvija turi veikti kartu;

2) Lietuva ir Latvija tokiems veiksmams turi gauti Ukrainos prezidento sutikimą ir apie šią iniciatyvą turėtų būti informuojami ES ir NATO partneriai;

3) konsultacijos net negalėtų prasidėti, kol Lukašenka nepaleistų visų politinių kalinių.

Tikriausiai tokios konsultacijos nebūtų sėkmingos ar jos net neprasidėtų. Bet nebandę nežinotume. Kita vertus, tai gali būti B planas Ukrainai, kadangi grūdų išvežimas iš Odesos per Juodąją jūrą dar stringa, o išvežimas per Rumuniją gali būti ribotas. Net ir nesėkmės atveju, Lietuva su partneriais pademonstruotų ryžtą spręsti humanitarines problemas, o Kremliaus režimas ir vėl parodytų savo obstrukcionizmą, planą terorizuoti visą pasaulį. Beje, grūdų istorijoje pamirštama paminėti, kad būsimo bado pagrindinė priežastis ne tik Ukrainos grūdų blokada ir jų grobimas iš Kremliaus režimo pusės, bet ir pačios Rusijos, kuri buvo didžiausias grūdų eksportuotojas, grūdų eksporto sustabdymas jos pačios iniciatyva. Kremliaus ruporai nė neslepia, kad grūdus naudos kaip ginklą – tieks juos tik tiems, kas Kremliaus režimui bus geri.

4. Lietuvos politikos aiškumas ir lankstumas, laikantis nacionalinio saugumo principų.

Tarptautinių ir vidaus įvykių apžvalgininkams ne viskas žinoma, kas vyksta iš tiesų. Tačiau šio straipsnio autorius jau ne vienus metus stebi valdančiųjų ganėtinai demonstracinį elgesį, rodant, kad politikoje yra laikomasi moralinių, humanistinių ir demokratinių vertybių, paisoma nacionalinių interesų.

Viskas būtų gerai, jei visais atvejais jų būtų laikomasi ir paisoma. Ir būtų ne mažiau gerai, jei laikantis šių vertybių ir siekiant interesų būtų daugiau orientuojamasi į rezultatą, nuspėjamos pasekmės ir imamasi realių prevencinių veiksmų prieš grėsmes. O taip pat – jei įgyvendinant politiką būtų deramai ir viešai bendraujama su piliečiais, siekiama jų supratimo ir vienybės bent svarbiausiais šaliai klausimais.

Negalima būtų paneigti, kad karo Ukrainoje sąlygomis dabartinė Vyriausybė nekreipia dėmesio į viešąją komunikaciją su piliečiais. Vyriausybė iš rezervo lėšų skyrė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui lėšas (500 tūkst. eurų) paramai saugios informacinės aplinkos stiprinimo projektams žiniasklaidoje. Fondas jau paskelbė papildomą tikslinį konkursą (www.srtfondas.lt). Paramą gavę projektai bus įgyvendinami šių metų paskutiniame ketvirtyje.

Kita vertus, atsakingiems Lietuvos pareigūnams ir politikams viešoji komunikacija – tai kasdienė duona, kaip ir konkrečių išeities kelių ieškojimas. Ypač tuo metu, kai dėl Kremliaus agresijos visas pasaulis yra ant bedugnės arba ant didžiųjų pasikeitimų krašto.

Ukrainietiškumo naikinimas – tai oficialus kremlinės Rusijos karo veiksmų prieš Ukrainą tikslas ir kruvino, nusikalstamo režimo ideologija. O kartu tai yra sadistinio stalinizmo recidyvas, Lietuvos ir kitų regiono šalių išgyventų masinių žudymų, kankinimų, trėmimų - žmogaus orumo išniekinimo orgijų, negailint nei vaikų, nei moterų - pragariškas pasikartojimas. Todėl tai yra ne vien principinis suverenios Ukrainos valstybės ir jos teritorijos vientisumo atkovojimo nuo nusikalstamų, maniakiškai didžiavalstybinių agresoriaus kėslų reikalas, ne vien šios nusikalstamos agresijos ryžtingo sustabdymo, kad nesiplėstų į visą Europą, būtinybė. Pasaulis jau stovi ant prarajos, į kurią gali įkristi visa žmonijos civilizacija, krašto. Padėdami Ukrainai, mes padedame apginti žmogiškosios moralės pagrindus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją