Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės politinė sankloda po Seimo rinkimų atrodė palankesnė susikalbėjimui ir bendram darbui, kaip ir derėtų net kelių krizių metu, tačiau tokia netapo. O gal net priešingai.
Nuo pat pradžių užvirė arši ligi šiol nematyta tarpinstitucinė kova dėl šalies atstovavimo Europos Vadovų Taryboje, nesutarimai įvairiausiais kartais ir smulkiais bei nereikšmingais klausimais. O visas šis politinis susiskaldymas greitai persikėlė į visuomenę, paskatino poliarizaciją dėl skiepijimosi, kuri tęsiasi iki šiol. Ją dar sustiprina nesavalaikiai koalicijos partnerių siūlymai, kaip lengvų narkotikų vartojimo dekriminalizavimas ir pan. Tolerancijos stoka ir kitaminčių niekinimas situaciją tik aštrins.
Beje, šalies atstovavimas Europos Vadovų Taryboje, mano požiūriu, pernelyg sureikšminamas, nors politikai gali panašiai galvoti, jeigu jiems yra svarbūs tik viešieji ryšiai. Vis tik valstybės požiūriu daug svarbesnė yra konstruktyvi tarpinstitucinė sąveika, o svarbiausia, kaip tarp ES vadovų Briuselyje ar kitur sutarti, Lietuvai išsiderėti sprendimai yra realizuojami kartu su Vyriausybe ir Seimu. Tiek prezidentas, tiek Seimas, tiek Vyriausybė, jeigu jie nusiteikę konfliktuoti, o ne kooperuotis, turi pakankamai galių viena kitai įgelti ar sutrukdyti. Rezultatas bus tik vienas – nepriimti arba sujaukti sprendimai, kaip atsitiko su vakcinacijos kampanija.
Dar blogiau, o gal blogiausia yra tai, kad nesutariama būtent užsienio politikoje, kur tiesiog būtina visų valdžios šakų veikimo darna. Prarandama ilgametė šalies politinių jėgų konsensuso šioje srityje tradicija, kas savo ruožtu silpnina Lietuvos balsą santykiuose su partneriais ES ir NATO.
Kaip ir keletos ambasadorių (ne)skyrimas, kaip to pasekmė, kuo jau beveik niekas kažkodėl nesistebi, nors tai iš tiesų skandalinga. Tampa nebeaišku, kur Lietuvoje yra užsienio politikos sprendimų priėmimo centras, o ir patys sprendimai sunkiai prognozuojami, matome kone kuriozines situacijas su informacijos (ne)pasidalijimu, be ko jokia bendra veikla tiesiog neįmanoma.
Užsienio politika palengva pereina į politikų mūšio lauką. Ir taip yra net ne dėl pačių sprendimų, pavyzdžiui, gana radikalaus posūkio nuo Kinijos link Taivano. Blogiausia yra tai, kad valdantieji nė nemėgina informuoti ar kitaip įtraukti ir opozicines partijas į šiuos sprendimus, ar bent atnaujinti tarppartinį dialogą bei susitarimą dėl užsienio ir saugumo politikos. Todėl beveik nestebina ir tokia pikdžiugiška opozicijos reakcija valdantiesiems paslydus dėl sankcijų Baltarusijai realizavimo.
Vargu, ar tokia situacija gali būti palanki kokioms nors Vyriausybės programoje numatytoms reformoms, nes jei kaskart bus kvestionuojami ar net vetuojami šiuo atveju labai sudėtingi sprendimai, viskas užsitęs, o artėjant rinkimams, pavyzdžiui, po pusantrų metų jau ir savivaldos, apskritai sustos.
Beje, nėra jokio aiškumo ir šioje srityje – Konstitucijos keitimas nepabaigtas, dabar dar stringa ir dėl nepaprastos padėties įvedimo, visiškai neaišku, koks bus pats tiesioginių merų rinkimų įstatymas. Jei apskritai tiesioginiai rinkimai išliks. Jau dabar akivaizdu, jog įvairių politinių partijų pozicijos šiuo klausimu esmingai skiriasi.
Ne ką geresnė padėtis opozicijos gretose – nėra opozicijos lyderio, nes opozicija susiskaldžiusi, nesugeba ir net nemėgina sutarti, jau nekalbant apie kokią nors bendrą programą ar oponavimo kryptį. Nes ir opozicinės partijos taip pat jau senokai startavo rinkimuose, rūpinasi tik savo marškiniais. Ir nors toks opozicijos susiskaldymas šiek tiek palengvina valdančiosios daugumos gyvenimą, vargu, ar tai naudinga rinkėjui iš esmės.
Nes rinkėjui reikia realių sprendimų, vienaip ar kitaip gerinančių jo padėtį, pavyzdžiui, kad ir taršos mokestis turėtų realiai skatinti mažinti taršą, o ne tik pildyti biudžetą. Jau nekalbant apie tai, kad jei tik tokiais sprendimais apsiribos Aplinkos ministerija, nesiūlydama jokių, pavyzdžiui, visuomeninio transporto plėtros alternatyvų, nematydama daugybės kitų problemų, tokių, kaip akiplėšiškas brakonieriavimas šalies vandenyse, miškų naikinimas, žiedinės ekonomikos strigimas ir t.t., žaliasis kursas nepajudės iš vietos.
Vis tik svarbiausia tokios situacijos, kuomet pirmieji metai nėra itin vaisingi reformų požiūriu, o politinė konkurencija jau pernelyg panaši į rinkiminę, priežastis yra gilesnė. Ne tik pačios krizės ar politinės varžytuvės, kurios vyksta visuomet.
Panašu į tai, kad neadekvačius esamai situacijai politinius konfliktus pirmiausia skatina artėjantys rinkimai, nors atrodytų, kad dar nemažai laiko iki jų. Tačiau 2024-aisiais, taip atsitinka kartą per dvidešimt metų, vyks ir prezidento, ir Seimo rinkimai. Tiesa, dar ir Europos Parlamento, tačiau jie didelės įtakos paprastai neturi. Būtent dėl šių priežasčių politikai siekia kuo greičiau užimti strategines pozicijas, apsistatė „tvirtovėmis“, apsiginklavo propagandos pabūklais ir iš esmės sustabdė bet kokio politinio bendradarbiavimo galimybes, kas būtina bent jau krizinės situacijos atveju. Dabar liepsnojantis „trąšų tranzito“ skandalas tai tik dar ryškiau apšviečia.
Partijų vadovai vertina (gal ir pervertina) prezidento rinkimus kaip labai rimtą generalinę Seimo rinkimų repeticiją, nes tarp jų 2024-aisiais tik mažiau nei pusmetis. Tarpinstitucinė prezidento, neabejotinai dalyvausiančio rinkimuose, Seimo, taip pat politinių partijų, siekiančių geresnių pozicijų šalies parlamente, konkurencija tik aštrės su pagreičiu artėjant 2024-iesiems.
Tačiau situacija šalyje ir aplink per daug rimta, kad galima būtų žaisti galios žaidimėlius ir rūpintis tik būsimais rinkimais bei savo įvaizdžiu. Jei tas nesuvokiama, tai blogiau nei pačios krizės. Šiandien būtina aiški lyderystė telkiant visuomenę, siekiant kompromisų, konsensuso svarbiausiais klausimais. Jau seniai nebeužtenka vienas kitą sarkastiškai komentuoti ar paprasčiausiai šaipytis. Gaila, bet negirdėti šioje situacijoje ir tvirtesnio verslo bei profsąjungų, kitų asocijuotų struktūrų balso, kas galbūt priverstų politikus bent šiek tiek atsikvošėti.
Suprantama, niekas negali nurodyti, kada ir kaip pradėti rinkimų kampanijas. Mėgstama kartoti – baigėsi rinkimai, kitą dieną prasideda nauji. Tačiau tarprinkiminis laikotarpis turi būti išnaudojamas sprendimams, krizių suvaldymui šiandien, visų pirma.
Daugybės nereikalingų konfliktų buvo galima išvengti, jei to tiesiog būtų siekiama. Pagaliau politikai privalo suprasti, ypač jei jie valdžioje, kad tik jų tinkamas darbas, gebėjimas atremti iššūkius, vykdomi ar nevykdomi pažadai ir yra tikroji rinkimų kampanija, kurią po kelių metų įvertins rinkėjai.
