aA
Sutarti politikoje visuomet įmanoma, jei tariamasi, jei to siekiama. Tai – politikos abėcėlė. Ir, beje, ilgametė šių eilučių autoriaus praktinė patirtis. Jei to nesiekiama dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, dėl lyderystės stokos ar egoistinių partinių interesų artėjant rinkimams, to ir nebus. Tačiau užsienio politika kiekvienai valstybei yra svarbiausias instrumentas užsitikrinant saugumą ir gerovę.
Gediminas Kirkilas
Gediminas Kirkilas
© DELFI / Andrius Ufartas

Todėl beveik visuomet matome vienokį ar kitokį konsensusą šalių viduje, nors tai nereiškia, kad dėl užsienio politikos nesiginčijama. Diskutuojama, ieškoma strategijų, sprendimų, įsiklausoma į įvairiausias ekspertų nuomones, tačiau aptartų sprendimų vykdymas paprastai yra vieningas.

Neteko matyti ar girdėti, jog, pavyzdžiui Prancūzijos prezidentas kalba viena, o šios šalies užsienio reikalų ministras – kita. Arba skirtingas prezidento Džo Bideno ir valstybės sekretoriaus Anthony Blinkeno nuomones viešai, nors suprantama, jog pasitarimuose, formuojant sprendimus, jie ginčijasi.

Vokietijos kancleris Olafas Sholzas ir užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock atstovauja skirtingoms politinėms partijoms koalicijoje ir net šių partijų, socialdemokratų ir žaliųjų, programinės nuostatos yra gana skirtingos, tačiau koalicija vykdo vieningą Vokietijos interesus atitinkančią užsienio politiką.

Betikslis viešas pasipešiojimas, vienų ar kitų sprendimų komentarai, kaip, deja, dabar yra Lietuvoje, tik silpnina šalies balsą, demonstruoja neprofesionalumą.

Ir nors vieninga užsienio politika dar svarbesnė mažoms valstybėms, didžiosios, kaip matome, taip pat šio principo laikosi ir gana tvirtai, nes supranta, jog priešingu atveju jų balsas, įtaka, patikimumas dar mažės. Tiesa, kartais dėl kokių nors taktinių sumetimų tarp politikos vykdytojų nuomonės ir gali būti šiek tiek skirtingos ir viešumoje, tačiau tik tiek, kiek reikia tokiems taktiniams tikslams. Betikslis viešas pasipešiojimas, vienų ar kitų sprendimų komentarai, kaip, deja, dabar yra Lietuvoje, tik silpnina šalies balsą, demonstruoja neprofesionalumą.

Todėl ir ilgametis, daugiau nei du dešimtmečius puoselėtas konsensusas, kuris užtikrino mums sėkmę užsienio bei saugumo politikoje, istoriškai gana greitą integraciją į euroatlantines struktūras, ir tai konstatuoja beveik visi apžvalgininkai, yra subyrėjęs.

Nereikia būti analitiku ar ekspertu, kad pamatytume, jog nėra jokios koordinacijos, menkiausio dialogo ar bandymo susikalbėti tarp Prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo, tarp politinių įvairių politinių partijų, daugumos ir opozicijos.

Prieš metus prezidentūroje įvyko užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdis, kuris tik aptarė problemas be jokių aiškesnių sprendimų. Šiuo metu neturime jokio susitarimo dėl užsienio bei saugumo politikos, kurį remtų skirtingos partijos. Nematyti net aiškesnės lyderystės, kas galėtų tokį susitarimą inicijuoti. O artėjant 2024-jų prezidento ir Seimo rinkimams, šansai susitarti dramatiškai mažės.

Šalies užsienio politikos ginčai viduje, skirtingos pozicijos tiesiog tapo kone svarbiausia politikos, o iš tikrųjų – būsimų rinkiminių kovų dalimi, nors ir gerokai per anksti. Tie, kas tikisi šią kovą laimėti, klysta, o daugiausiai pralaimės Lietuvos interesai, atstatyti lig šiol turėtą solidžios, patikimos valstybės prestižą euroatlantinių partnerių akyse bus labai sunku.

Pliekiamasi jau viešai, taip pat tarptautinėje spaudoje. „Mano nuomone“, – teigia profesorius Ramūnas Vilpišauskas – „Lietuva nėra gavusi tiek neigiamo viešumo tarptautinėje spaudoje nuo pat Rolando Pakso apkaltos laikų“. Šalies užsienio politikos ginčai viduje, skirtingos pozicijos tiesiog tapo kone svarbiausia politikos, o iš tikrųjų – būsimų rinkiminių kovų dalimi, nors ir gerokai per anksti. Tie, kas tikisi šią kovą laimėti, klysta, o daugiausiai pralaimės Lietuvos interesai, atstatyti lig šiol turėtą solidžios, patikimos valstybės prestižą euroatlantinių partnerių akyse bus labai sunku.

Tai, apie ką svajojo mūsų priešai, panašu, padarėme savo rankomis. Nes lig šiol platus tarppartinis, tarpinstitucinis konsensusas užsienio ir saugumo politikos srityje mus buvo pavertęs sunkiai paveikiamus ir tai suprato mūsų nedraugai ir oponentai.

Nebuvo, pavyzdžiui, dar tokio atvejo, ir tai tik parodo susipriešinimo laipsnį, kai jau priimtus užsienio ar saugumo politikos sprendimus opozicinės partijos žadėtų atšaukti, kaip yra šiuo metu.

Tai, kad užsienio politika jau perkelta ant artėjančių 2024-aisiais rinkimų stalo, nėra jokių abejonių. Ar gali Lietuva, esanti tarp ginkluote prigrūstos Kaliningrado srities ir beveik jau visiškai Rusijos įtakon patekusios Baltarusijos, leisti sau prabangą neturėti sutarimo ar konsensuso užsienio politikos srityje? Konsensuso, kurio gerąja patirtimi, beje, Lietuva dalijosi su Ukraina, Gruzija, kitomis demokratijos siekiančiomis šalimis.

Galima tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi mūsų įvairiose šalyse deleguotieji ambasadoriai, diplomatai, kuriems (kažkokią?) politiką reikia realizuoti. Kieno komandas šiandien, pavyzdžiui, turėtų jie vykdyti? Prezidento, Vyriausybės, Seimo, atskirų politinių partijų? Kad ir, pavyzdžiui, Briuselyje, kur net ambasadorius nepaskiriamas daugiau nei metus, kas taip pat yra politinio konsensuso nebuvimo tiesioginė pasekmė.

Kritikos šiuo metu labai daug, ji jau tampa nebeveiksnia, todėl būtina veikti. Reikia mėginti bent jau pradėti rengti gaires dėl bendros visų politinių jėgų palaikomos Lietuvos užsienio politikos. Kodėl būtent dabar reikia tokio naujo ar atnaujinto susitarimo?

Jau tik todėl, kad šiuo metu be išvardytų aukščiau iššūkių, dar vyksta JAV ir Rusijos, NATO ir Rusijos derybos dėl saugumo architektūros senajame žemyne ir plačiau. Tam privalome būti pasiruošę. Neturint bent pagrindinių aptartų ir sutartų užsienio politikos gairių, Lietuvos balsas skambės kaip kakofonija ir tik todėl bus menkai girdimas.

Akivaizdu, kad su Kinija reikalų turėsim ilgam ir jei nebus užsienio politikos konsensuso, pralaimėjimas tiesiog neišvengiamas. O jei sprendimas dėl Taivano yra giliai toliaregiškas ir strateginis, ko kiti dar nesupranta, kaip teigia Andrius Kubilius savo argumentuose dėl santykių su Kinija, tai to konsensuso reikia juo labiau.

Akivaizdu, kad su Kinija reikalų turėsim ilgam ir jei nebus užsienio politikos konsensuso, pralaimėjimas tiesiog neišvengiamas. O jei sprendimas dėl Taivano yra giliai toliaregiškas ir strateginis, ko kiti dar nesupranta, kaip teigia Andrius Kubilius savo argumentuose dėl santykių su Kinija, tai to konsensuso reikia juo labiau.

Nes Lietuvos politikams nepasiekus bent minimalaus sutarimo dėl užsienio politikos, po rinkimų nauja valdžia šios krypties nesilaikys, nes ji tiesiog bus nenaudinga rinkimų kampanijos metu.

Ko iš tikrųjų toks konsensusas reikalautų? Pirmiausia sutarimo, jei ne dėl visko, tai bent dėl pagrindinių užsienio ir saugumo politikos krypčių ar bent principų. Antra, būtina atstatyti normalų darbinį dialogą tarp valdžios institucijų, tarp politinių jėgų, nepriklausomai nuo to, kokius asmeninius požiūrius vienas į kitą jų vadovai turi.

Vienas užsienio politikos tarybos koordinacinis posėdis prezidentūroje per metus labiau panašus į formalų „dėl paukščiuko“ pasisėdėjimą nei realų tos politikos koordinavimą. Pagaliau galima sutarti ir dėl kitokio pasitarimų formato, jei dabartinis netinka. Trečia, ypač svarbu sutarti, jog užsienio politika išimama bent jau iš priešrinkiminių batalijų, o tai galima padaryti tik sutarus ir įsipareigojus viešai.

Be šių minimalių pastangų šalies užsienio politikos laivas ir toliau bus be vairininko, be kapitono, nešamas neaiškios krypties artėjančių rinkimų vėjo. Vargu, ar toks laivas galės išvengti povandeninių uolų, kurių dabartinėje geopolitinėje situacijoje tik daugėja.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(256 žmonės įvertino)
4.4102

Top naujienos

Ekspertas: jei Rusija apsisprendžia, tai klausimas ne mėnesių, o savaičių (2)

Praėjusią savaitę vyko ne vienas pokalbis tarp Vakarų ir Rusijos. Nepaisant to, Jungtinės...

D+Roma Macijauskaitė

„Mantinga“ generalinis direktorius – apie tai, kokia ateitis laukia įmonės darbuotojų ir kuo Marijampolė nėra prastesnė už Vilnių (1)

Jau dvejus metus prie duonos, užkandžių ir šaldytų gaminių bendrovės „ Mantinga “ vairo...

Į Lietuvą atkeliauja nauja vakcina nuo COVID-19: dėl savo išskirtinumo daliai žmonių ji bus priimtinesnė

Jau šių metų vasario antroje pusėje Lietuvoje nuo koronaviruso bus galima skiepytis nebe...

Baltieji rūmai: Rusija gali pulti Ukrainą bet kuriuo metu (133)

Baltieji rūmai antradienį pareiškė, kad Rusija yra užsimojusi surengti karinį puolimą prieš...

D+Edmundas Jakilaitis

Geniali operacija, kuri padėjo Lietuvai „atvaduoti“ Klaipėdos kraštą

Šįkart pokalbyje „Apie karybą“ žurnalistas Edmundas Jakialitis su Vilniaus universiteto karo...

Profesoriaus pastaba: o kur Sausio 13-ąją buvo kiti – konservatorių, liberalų ar Laisvės partijos – šalininkai (221)

Po nušvilpto Sausio 13 -osios minėjimo – dvigubi raginimai dėl Vasario 16-osios: vieni ruošiasi...

Pasiruoškite įvykiui danguje: šiąnakt pro Žemę praskries milžiniškas asteroidas; paskelbta, kur galima stebėti gyvai (8)

Jau šiandien pro Žemę saugiu atstumu praskries asteroidas 1994 PC1, o jo priartėjimą bus galima...

Fantastiškas „Lietkabelis“: Europos taurėje sutriuškintas beviltiškai žaidęs „Šlask“

Penktą pergalę Europos taurės turnyre iškovojo Panevėžio „Lietkabelio“ (5-5) krepšininkai....

Zdovcas neslėpė nusivylęs „Žalgirio“ puolimu, Šeškus stebėjosi, kaip taip ilgai sugebėjo atsilaikyti (1)

Po antros pergalės Citdele KMT ketvirtfinalyje prieš Jonavos ekipą Kauno „Žalgirio“ strategas...