Panašiai vyksta ir dabar, visos įtampos, susijusios ir nesusijusios su biudžetu ar mokestinėmis lengvatomis, yra tik paviršius, tikrosios priežastys dažniausia yra kitos.
Pirmoji – kadencijos viduryje daliai politikų pradeda atrodyti, kad jie kažkuo nuskriausti, kad jie galėtų geriau susidoroti su problemomis nei jų paskirtieji kolegos vienoje ar kitoje pozicijoje, o ypač tuo atveju, jei tie paskirtieji su savo pareigomis iš tiesų dorojasi prastai.
Antroji priežastis panaši, nors dar gilesnė – dalis jų jautė tam tikras nuoskaudas jau nuo pat kadencijos pradžios, iš karto po rinkimų, galvojo, jog jie nėra tinkamai įvertinti, nepaskirti į vienas ar kitas pozicijas nepagrįstai, nors jie galvoja, jog būtų pasirodę geriau, sėkmingiau spręstų iškilusius iššūkius.
Pagaliau tai – kažkuria prasme būdinga daugeliui politikų, nes konkurencija partijų viduje yra dėsningas ir kai kuriais atvejais pozityvus reiškinys, svarbu, kad ji vyktų civilizuotai ir demokratiškai. Esminis klausimas čia, kaip partijų vadovybėms su tokiomis problemomis pavyksta ar nepavyksta susidoroti.
Trečioji priežastis, kaip galvoja daugelis apžvalgininkų, yra palyginti nedidelė dauguma Seime ir nuolat atsirandanti vilionė nepatenkintiems saviems šiek tiek paspausti ar net pašantažuoti partijos vadovybę, grasinant pasitraukimu ar net perbėgimu, kurių dažnės Parlamento kadencijai einant į pabaigą.
Jie žvalgysis į kitą politinę jėgą, ten, kur, jų nuomone, patogiau, saugiau ar siūloma vieta sąraše aukštesnė. Tačiau net ir didesnė dauguma, kaip rodo Seimų praktika, nuo tokių pagundų neapsaugodavo.
Pagaliau visiems politikams kadencijos viduryje tenka galvoti ne tik apie darbus bei pažadų vykdymą, bet ir savo ateitį politikoje apskritai, galbūt apygardą ar vietą partijos sąraše.
Galimybėms (reitingams) mažėjant, konkurencija partijų viduje tik didėja ir tai yra elementari aksioma. 2024-aisiais net treji rinkimai, trys – vieniems galimybių, kitiems praradimų – politinės aikštelės, jau senokai atsidūrusios ne tik viešosios nuomonės tyrinėtojų, bet ir pačių politikų akiratyje.
Parlamento pusiaukelėje paprastai ypač paaštrėja ir daugumos bei mažumos santykiai. Tai matome ir šiame Seime, kuo stebėtis pernelyg nereikėtų, nes periodiškai skelbiami (ne)populiarumo reitingai politikus gali išvesti, jei ne iš proto, tai bent iš pusiausvyros.
Ir šioje Seimo kadencijoje, nepaisant vienu metu šalį apėmusių kelių krizių, kuomet buvo galima tikėtis bent minimalaus sutarimo, atsitiko priešingai – būta net ir aštresnių susidūrimų, kaip posėdžiavimas skirtingose salėse, ko nebuvo mūsų Parlamente jau gal daugiau nei ketvirtį amžiaus. O ir interpeliacijų pilasi tarsi iš gausybės rago, nes tai tiesiog vienas patogesnių būdų atkreipti žiniasklaidos dėmesį į save.
Visa tai sukelia dar ir sąmokslų teorijų pliūpsnį, kaip antai, esą viena ar kita (valdančiųjų požiūriu) nepagrįsta interpeliacija yra iš tikrųjų siekis pridengti kokią nors negražią istoriją opozicionierių tarpe. Politika, deja, yra toks reiškinys – joje nesunku susieti ir nesusijusius dalykus ir, jeigu tai padarysi dar ir įtaigiai, atrodys labai panašu į tiesą. Nors neprilygstamas sąmokslo teorijų tyrinėtojas Umberto Eco ir sakė, jog „kiekviena sąmokslo teorija kreipia žmonių vaizduotę į įsivaizduojamus pavojus, atitraukdama juos nuo tikrųjų grėsmių.“
Jau faktiškai vykstantys savivaldos rinkimai nukreips politikų pastangas iš Parlamento kitur, privers stoti akistaton su rinkėjais, nes po biudžeto patvirtinimo ir Seimo posėdžių kurį laiką nebus, tačiau po rinkimų beveik iškart, dar ir priklausomai nuo jų rezultatų, partijoms jau teks rikiuotis Europos Parlamento, Prezidento ir Seimo rinkimų kovoms, vadinasi, įtampų partijose, tarp politikų tik padaugės.
Savivaldos rinkimai tik iš dalies parodys tikrąjį partijų populiarumą bei įtaką šalies mastu. Tačiau ir leis politikams, politinėms partijoms sukaupti daug informacijos apie realias rinkėjų nuostatas bei lūkesčius. Valdantiesiems bus nelengva apsiginti nuo kritikos apie dar padidėjusią socialinę atskirtį, o ypač tarp Vilniaus ir kitų šalies regionų, kas yra šiuo metu aktualiausia ir ne tik savivaldos rinkimų problema.
Kad tai yra didelės infliacijos pasekmė, vienu balsu tvirtina ekonomikos ekspertai, tačiau tai matyti ir plika akimi. Neabejoju, jog savivaldos rinkimų kampanija visa tai tik dar labiau paryškins. Tokie dideli sostinės ir kitų regionų atlyginimų, gyvenimo kokybės ir vartojimo skirtumai neabejotinai turės ir politinių pasekmių, „pusiaukelės nuospaudos“ gali virsti ir atviromis žaizdomis.
Prezidentas, laimėjęs rinkimus su „gerovės valstybės“ lozungu, taip pat jau peržengęs pusiaukelės slenkstį, bus priverstas vienaip ar kitaip aiškinti ar aiškintis, kodėl tai nepavyko, tačiau ir vėl greičiausiai kritikuos Vyriausybę, su kuria šiuo metu palaikomi tik formalūs sugyvenimo, o ne bendradarbiavimo santykiai, be kurių didesnių pasiekimų, ypač socialinėje srityje, vargu, ar galima tikėtis.
Apie tai, matyt, išgirsime jau 2023-iųjų metiniame pranešime Seimui. Būsimi Prezidento oponentai rinkimuose, suprantama, tuo vienaip ar kitaip naudosis, nes „gerovės valstybė“, tarsi ir visų siektinas tikslas, tačiau 2024-ųjų Prezidento rinkimų metu, vargu, ar atrodys, jog šia linkme esame pasistūmėję, ir nėra svarbu, ypač rinkėjams, kokios tos tikrosios priežastys.
Ir nors premjerė optimistiškai teigia, jog antroje kadencijos pusėje „nesilaikytų mantros“ neteikti jokių reformų, nepanašu, jog bendra politinė situacija, kuri susiklostys po savivaldos rinkimų, būtų tam palanki. Gal net priešingai, o ypač, pavyzdžiui, ilgokai Vyriausybėje svarstomos mokesčių reformos atveju. Sunku net įsivaizduoti, kokie šioje neapibrėžtoje ekonomikos situacijoje galėtų būti bent jau tos mokesčių reformos parametrai, jei net dėl kelių pridėtinės vertės mokesčio smulkmenų kilo toks konfliktas tarp dalies valdančiųjų ir jų Vyriausybės.
Mokesčių reformos atveju, ypač, jeigu ja būtų siekiama didesnio socialinio teisingumo, valdantieji konservatoriai, vargu, ar apskritai galėtų sulaukti dviejų liberalų koalicijos partnerių pritarimo. Opozicija, jei būtų tikimasi jos paramos, taip pat, ypač artėjant rinkimams, matyt, nebūtų patikimas partneris be politinės naudos sau. Pusiaukelės nuospaudos ne tik lėtins galimų reformų žingsnius, tačiau ir dar labiau kreips šalies politinį gyvenimą į aštresnes, nors dar mažiau vaisingas bei racionalias diskusijas.
