Antrasis – dar įdomesnis, nes juk būtent dėka opozicijos 2022-jų biudžetui apskritai buvo pritarta, keturiems „nebrandžios“ opozicijos atstovams susilaikius ir vienam balsavus už. Be šių balsų biudžetas nebūtų surinkęs reikalingo septyniasdešimt vieno balso, nebūtų patvirtintas, ko senokai nebuvo atsitikę šalies parlamente svarstant pagrindinį metų dokumentą.
Akivaizdu, kad valdančioji dauguma, visų pirma, elgėsi neatsakingai, svarstydama ir tvirtindama pagrindinį metų dokumentą, kuris daugeliu atvejų lems šalies gyvenimą 2022-aisiais. O Seimo pirmininkė, užuot padėkojusi už išgelbėtą biudžeto patvirtinimą, iš dalies ir valdančiosios koalicijos prestižą, opoziciją dar pamėgino sumenkinti.
Biudžeto nepatvirtinimas esamoje kelių krizių situacijoje neabejotinai būtų šliūkštelėjęs alyvos į krizių laužą. Nemaža kaltės dalis čia tektų ir parlamento vadovei, valdančiosios koalicijos lyderiams, kuriems būtent šiuo metu yra iškilę ir daugiau egzistencinių iššūkių.
Daugelio šalių parlamentuose biudžeto nepatvirtinimas turi labai skaudžių pasekmių: gali būti atstatydinta Vyriausybė ir net skelbiami priešlaikiniai parlamento rinkimai. Nesenas pavyzdys iš Švedijos, kur prieš kelias valandas patvirtintai naujai premjerei socialdemokratei Magdalenai Anderson teko tuoj pat atsistatydinti, nes tą pačią dieną nebuvo patvirtintas jos Vyriausybės pateiktas biudžetas, iš koalicijos pasitraukė viena partija.
Tiesa, M. Anderson, beje, pirmoji moteris Ministrė Pirmininkė Švedijos istorijoje, vėliau buvo patvirtinta antrą kartą, tačiau jos Vyriausybė turės dirbti su dešiniųjų partijų paruoštu biudžetu, nes tokios taisyklės Švedijoje – opozicija ruošia alternatyvų biudžetą ir, jeigu Vyriausybės teiktas nesurenka daugumos balsų, įsigalioja opozicinis.
Manyčiau, jog tai tikrai įdomi ir gal net sektina tradicija, jei mes iš tiesų mėginame sekti skandinavų pavyzdžiu, ką deklaruoja kone visos politinės jėgos nuo Sąjūdžio laikų. Visų pirma, opozicija šiuo atveju ne tik kritikuoja atskiras biudžeto eilutes, bet ir pasiūlo savo alternatyvų požiūrį į svarbiausią bet kurio parlamento bei šalies gyvenimo dokumentą.
Antra, opozicija pademonstruoja vienokius ar kitokius savo gebėjimus, pasiruošimą valdyti šalį. Trečia, tai ir tam tikras šansas opozicijai, kuri Lietuvos parlamente ypač susiskaldžiusi, susivienyti, turėti bent jau bendresnį požiūrį į vidaus bei užsienio politiką. Rinkėjams, beje, daug aiškiau, kuo skiriasi dešinieji nuo kairiųjų, vienų ir kitų socialinė, sveikatos apsaugos, švietimo, mokesčių, verslo skatinimo politika.
Mūsų parlamento pirmininkė kažkodėl tik smulkmeniškai ir labai jau nediplomatiškai kaltina opoziciją, esą pastaroji biudžeto rytinio svarstymo pastraipsniui metu išėjo iš Seimo salės, „kaišiojo pagalius į ratus“ ir pan. Tačiau tai vis tik buvo gana pagrįstas opozicijos žingsnis, nes tuo pačiu metu Seimo salėje beveik nebuvo valdančiosios daugumo atstovų, kurie privalėjo bent jau išklausyti opozicijos argumentų dėl jų pasiūlymų į biudžetą, o ne tik mechaniškai ir arogantiškai viską atmetinėti.
Jei mūsų Seime galiotų švediškas alternatyvaus biudžeto rengimo variantas, vargu, ar valdantieji galėtų taip lengvabūdiškai elgtis. O ir pats biudžeto svarstymas, ko gero, nebūtų toks formalus.
Priminsiu, jog paprastai, nepriklausomai nuo valdančiosios daugumos politinių spalvų Seime, biudžetams kasmet būdavo pritariama aštuoniasdešimčia ir daugiau balsų t. y. daugiau nei valdančios daugumos tų balsų turėdavo. Taip būdavo todėl, kad dauguma ir Vyriausybė pritardavo bent daliai opozicijos pasiūlymų, dėl to sulaukdavo solidesnės opozicijos paramos, ko, panašu, nebuvo šį kartą. O tai reiškia, jog valdantieji nebuvo linkę į kompromisus, kas yra politikos alfa ir omega.
Ką jau bekalbėti apie tai, kad keli valdančiosios daugumos nariai ir net lyderiai apskritai nedalyvavo ne tik biudžeto svarstyme, bet ir balsavime. Tokioje situacijoje parlamento vadovei, išrinktai daugumos, vadinti opoziciją nebrandžia nėra labai solidu, atsakinga ar juolab diplomatiška, kaip šiuo atveju apskritai derėtų, nebent siekiama tik pateisinti pačių valdančiųjų elgesį ir pridengti vidines problemas. Tokiu būdu parlamento pirmininkė tampa pernelyg šališka ir tuo sumenkina savo posto suteikiamas galimybes.
Parlamento vadovui pagal mūsų šalies Konstituciją tenka ypatingas vaidmuo, ne tik pirmininkavimas posėdžiams, o mūsų pusiau parlamentinės – prezidentinės valdžios sanklodos atveju ypač. Svarbu jausti parlamentarų nuotaikas, nevaržyti diskusijų, demokratijos, palaikyti ir ne tik valdančiųjų iniciatyvas. Būtinas tinkamas parlamentinės kontrolės organizavimas, politinių procesų moderavimas ne tik pačiame Seime, tačiau ir tarp Vyriausybės bei Seimo, tarp prezidentūros ir Vyriausybės, ko šiandien galbūt labiausiai reikia, esamų dar nesuvaldytų bei naujai atsiradusių krizių, akivaizdaus nesusikalbėjimo akivaizdoje.
Šiuo atveju tenka pripažinti, jog Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen stengiasi apsiriboti atsargiais, politinių pasekmių beveik neturinčiais komentarais.
Nors visa eilė dabar priimtų sėkmingų ar nelabai sėkmingų sprendimų, o ypač valdančiųjų tarpusavio, tarpinstituciniai Seimo, Vyriausybės, prezidentūros santykiai nėra patys geriausi, labai jau diplomatiškai kalbant. Šiuo požiūriu iniciatyvesnė konstruktyvi parlamentinė diplomatija išties praverstų, o gal jau ir senokai būtina.
Bet kuriuo atveju, geroji prieškalėdinė žinia – naujasis 2022-jų šalies biudžetas ir su juo susiję lūkesčiai. Kaip po biudžeto priėmimo pasidžiaugė premjerė Ingrida Šimonytė, tai reiškia, jog nebus vienos dvyliktosios šių metų, kas reikštų gerokai kuklesnes galimybes daugeliui šalies gyventojų.
Gražių, ramių, prasmingų artėjančių švenčių!
