Juolab, kad ir grįžę į valdžią po dviejų opozicinių kadencijų dešinieji koalicinėje sutartyje gana nedviprasmiškai paminėjo ir rinkėjams aktualų „naujos politinės kultūros ir kokybės, naujo požiūrio į valstybės piliečius lūkestį“ ir ne tik.
Politiką visuomet lydės vienokie ar kitokie skandalai, nes tokia demokratinės sistemos prigimtis, joje dalyvauja oponuojantys, skirtingai situaciją vertinantys veikėjai. Jau minėtoje Parlamento sesijoje mes visa tai dar sykį pamatėme. Pagaliau visuomenei yra svarbi tiesa, kad ir per kokius neetiškus debatus atskleidžiama. O ir politinė kultūra negali būti susiaurinta tik iki etikos ar politkorektiškumo, kaip galbūt ją supranta kai kurie politikai.
Todėl vienas svarbesnių politinės kultūros bruožų beveik visuomet ir visose demokratijose – oponuojančių politinių jėgų gebėjimas sutarti nacionalinės reikšmės klausimais, nepaisant kad ir aštrių diskusijų. Pavyzdžiui, užsienio bei saugumo politikos, dėl kurios šalies politikai jau dveji metai nesugeba sutarti, nors netolimoje praeityje buvo sutarta, kas ir lėmė sėkmingą šalies integraciją į NATO ir Europos Sąjungą (ES).
Iš esmės tokie susitarimai jau buvo tapę tradicija, t. y. svarbia mūsų politinės kultūros dalimi, kuri šiuo metu kažkodėl neatsakingai griaunama, nors geopolitinės aplinkybės dar labiau reikalauja tokios tradicijos ne tik laikytis, bet ir ją puoselėti. Jau nekalbant apie artėjantį Vilniaus NATO viršūnių susitikimą, kuris Lietuvai galėtų būti sėkmingu tik solidariai veikiant valdžiai.
Ir nors prieš metus šiaip ne taip sutarta dėl gynybos politikos, o iš tikrųjų – tik dėl gynybos finansavimo, kas, suprantama, labai svarbu, kokios nors daugiau ar mažiau sutartos vizijos, pavyzdžiui, dėl šauktinių kariuomenės, kol kas nėra, greičiau priešingai.
Nesenas krašto apsaugos ministro pasiūlymas dėl dalies šauktinių tarnybos sutrumpinimo iki pusmečio, paliekant pilną devynių mėnesių laiką tik savanoriams, regis, visiškai sujaukė valdančiosios koalicijos požiūrį ir net, kaip paaiškėjo, nebuvo derintas su Vyriausybe, ką jau kalbėti apie opoziciją. Tai koks čia susitarimas dėl krašto gynybos?
O vidiniai tarpusavio valdančiosios koalicijos „mūšiai“ dėl Vokietijos brigados – su tokiu politinės kultūros bei diplomatijos lygiu, jei čia tinka apskritai vartoti terminą „kultūra“, džiuginame Kremlių, erziname Aljanso partnerius, o kas dar blogiau – vilkiname būtiną pasiruošimą priimti sąjungininkus, su jais profesionaliai sąveikauti, ruošiantis atremti galimas, o šiandien jau ne tik teorines grėsmes.
Kitas labai svarbus politinės kultūros bruožas – efektyvi ir visuomenės interesams naudinga tarpinstitucinė valdžios grandžių sąveika, ko beveik nematome jau pora metų, nepaisant visų mus apėmusių krizių, kas savaime tokios sąveikos dar labiau reikalautų.
Senokai nesilaikoma aukščiausių valstybės pareigūnų periodiškų susitikimų arba politinio bendradarbiavimo tradicijos, nebeaišku, kaip jie gebėtų bendrauti ir veikti ekstremalesnėmis sąlygomis, kas šiandien, neduokdie, gali būti realu ir tai visi pripažįsta.
Prieš pusantrų metų šalies partijos pasirašė labai lauktą susitarimą dėl švietimo. Jame išties daug svarbių ir aktualių pozicijų, švietimo problemos vis dar vangiai sprendžiamos, tačiau dabar jau net ir iš susitarimą pasirašiusių partijų lyderių girdime ultimatumus, kad jie pasitrauks, jei bus priimtas vienas ar kitas sprendimas. Nespėjus pasirašiusiųjų rašalui nudžiūti, pasigirdo švietimo bendruomenės balsai, esą susitarimas nebuvo derintas su jais.
Tokios politinės kultūros sąlygomis nepavyksta ne tik sutarti dėl strateginių šalies tikslų, o jei ir sutariama, tai jie nevykdomi, bet ir operatyviai spręsti tokias problemas, kaip sankcijų Rusijai vykdymas, infliacijos suvaldymas ar bene labiausiai Europoje išaugusios kainos.
Panašu, kad neturime lyderio, kuris drįstų kreiptis į verslą, vartotojus, visuomenę, kaip tai daroma skandinaviškos politinės kultūros sąlygomis, nes ne viską sureguliuosi įstatymais ar nutarimais. O ką jau kalbėti apie beviltišką pieno gamintojų situaciją – valdžios abejingumas šiuo atveju tiesiog pribloškia.
Net ir gerovės valstybė, kurios tikslą iškėlė prezidentas, siekdamas laimėti rinkimus, įmanoma tik plačių nacionalinių susitarimų, visų valdžios grandžių glaudaus bendradarbiavimo, taip pat su visuomene, pagrindu. O tai ir yra pagrindiniai politinės kultūros ramsčiai. Deja, žengiama kone priešingu keliu, smulkiausi ginčai virsta konfliktais, pikdžiugiškai komentuojamas kiekvienas oponento paslydimas.
Į skandalą įklimpę valdantieji ieško kaltų visur, tik ne pas save. Savikritiškumas vis rečiau būdingas šalies politikams apskritai, o ir bet kokią kritiką jie supranta kaip išpuolį ar sąmokslą prieš juos, nė nepasigilinę į kritikos pagrįstumą. Nenuoširdumas, išsisukinėjimai, smulkus melavimas, deja, vis akivaizdžiau tampa jų politikos stiliumi.
Pradžioje minėjau, jog neeilinės sesijos debatai parodė, jog šalies politinė kultūra ne tik nekyla, bet gal ir smunka. Šį teiginį, deja, dar ryškiau paliudijo politikų komentarai po posėdžio. Iškeltoji informacijos (ne)nutekinimo problema paskendo miglose ir sąmokslo teorijose.
Tinkamai atsakyti savo pačių „naujos politinės kultūros ir kokybės“ iššūkiui, paskelbtam koalicijos susitarime, valdantiesiems, panašu, kol kas nepavyko, nors niekada nevėlu tai padaryti, nes neatsakyti klausimai iki pat kitų Parlamento rinkimų vis labiau apžels sąmokslo teorijomis.
