Šios kovos rezultatas, jei tai galima vadinti rezultatu, – ilgalaikė beprasmė įtampa tarp šalies vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų. Būtų gerai, jei ši įtampa būtų tik beprasmė, iš tiesų ji žalinga visiems politiniams procesams šalyje ir sėkmingam valstybės valdymui bei veikimui Europos Sąjungoje, santykiuose su kaimyninėmis šalimis, pagaliau sklandžiam vidaus politikos problemų sprendimui.
Ir nors mūsų šalies Konstitucija bei įstatymai nėra vienareikšmiai atstovavimo Europos Sąjungoje klausimu, tačiau vis tik įpareigoja visas vykdomosios valdžios šakas, taip pat Parlamentą sutarti, bendradarbiauti, atstovaujant valstybės interesams Briuselyje.
Bet realybėje, o ypač dabar, visų įmanomų krizių akivaizdoje, kuomet tai tiesiog būtina, to iš tiesų nematome. Nematėme nei pandemijos valdymo atveju, nei sankcijų Rusijai vykdymo klausimu, nematėme ir Kaliningrado tranzito klausimu. Visa tai, kad ir kas kaip aiškintų, gerokai susilpnino šalies politikos efektyvumą, jei nepasakyti griežčiau.
Nepanašu, kad ir šiuo metu, Europos Sąjungai intensyviai ieškant naujos energetinio saugumo politikos sprendimų, mūsų šalies institucijos demonstruotų menkiausias intencijas ką nors keisti bendro veikimo labui, nors iš tiesų tai – gyvybiškai svarbu. Atrodo, kad jos labiau laukia viena kitos klaidų, nei dirba kartu, siekdamos tuos klausimus spręsti.
Tenka priminti, jog tokio būtino institucijų bendradarbiavimo tvarka Lietuvoje yra seniai nustatyta: Vyriausybė ruošia pozicijas visoms ministrų taryboms, taip pat ir Europos Vadovų Tarybai, Seimo Europos reikalų komitetas jas patvirtina ar pakoreguoja, po to atitinkama institucija atsiskaito, kaip suteiktas mandatas įvykdytas. Tokia tvarka veikė jau nuo įstojimo į Europos Sąjungą pradžios, keičiantis vyriausybėms ir prezidentams.
Įvairių pažiūrų valstybės vadovai, dar įvairesnių politinių sudėčių valdančiosios koalicijos, aišku, ne be ginčų ir diskusijų, vis tik surasdavo vienokį ar kitokį konsensusą, galimybes bendrauti ir sąveikauti, taip pat ir krizių, kurių niekada netrūko, atvejais. Kodėl nepavyksta dabar, kai galbūt to reikėtų labiausiai? Kodėl nuolat girdime, jog Vyriausybė ar Seimas nežino, ką Europos Vadovų Taryboje sakė prezidentas, ir priešingai – prezidentas nežino, kokią poziciją ministrų tarybose palaikė vienas ar kitas Vyriausybės narys?
Klausimas senokai jau nebe retorinis, klausimas jau ir ar laikomasi Konstitucijos bei įstatymų. Telieka pritarti politologei Rimai Urbonaitei, kuri visiškai teisingai pastebėjo: „šiuo metu šios institucijos kalbasi per viešąją erdvę, o ne tarpusavyje.“
Taigi gana akivaizdu, jog prezidentūra veikia tam tikra prasme autonomiškai, nepaisydama formalių susitikimų su Seimo valdyba ar atskirais Vyriausybės nariais. Pati Vyriausybė kartu su valdančiąja dauguma savo ruožtu taip pat. Ar galima tokiu atveju tikėtis stiprios vieningos šalies pozicijos Briuselyje, o ypač dabar, kai sprendžiamas strateginis ilgalaikis Europos Sąjungos energetinio saugumo klausimas, kuomet tokio bendradarbiavimo, dar ir pasitelkiant ekspertų išmintį, verkiant reikėtų?
Tiesą sakant, tokių sudėtingų, kaip energetinis Europos saugumas, klausimų Briuselyje, vykstant karui Ukrainoje ir po jo, bus ir daugiau. Jau nekalbant apie grėsmingai artėjančias Europos Sąjungos šalių ekonomikų sulėtėjimo problemas, kurios negali nepaveikti ir Lietuvos. Gana akivaizdu, jog galimi socialiniai neramumai veiks šalių narių lyderius, jų nuostatas. Bet kuriuo atveju, Europos Sąjungos solidarumo laukia ne lengvesnis išmėginimų metas, nei buvo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžioje.
Kaip jau minėta, mūsų valdančioji dauguma kritikuoja prezidentą palaikant opozicijos pusę, liberalai net teigia, jog „šalies vadovas yra linkęs įsiklausyti tik į vieną pusę – opoziciją“, tačiau nemato ir savo klaidų. O jos yra gana elementarios: Vyriausybei nepanorus išklausyti opozicijos pasiūlymų, tarp kurių yra nemažai ir konstruktyvių, pastarieji suskato ieškoti paramos pas prezidentą.
Prezidentas į tai sureagavo, nors vargu, ar galės daug padėti, tačiau politinis veiksmas, kuris ir vėl, deja, skaldo, o ne vienija, jau atliktas. Tai reiškia, jog artimiausiu metu nematysime šalį politiškai telkiančių žingsnių, o tik beatodairišką konkurenciją, žvalgantis į reitingus, kas galiausiai bus nenaudinga visiems.
Ar tokios politinės situacijos klostymasis nebuvo akivaizdus iš karto? Ar valdančiųjų arogancija opozicijos, iš dalies ir prezidento atžvilgiu, savotiškai tam nepasitarnavo? Iš kitos pusės niekaip neatsiranda ir lyderių, mėginančių, ypač kelių krizių situacijoje, politikos kampus sušvelninti, gebančių ir nusileisti dėl kompromiso, suvienyti valdžios institucijas daugiau ar mažiau vieningai bei tikslingai veiklai.
Todėl tenka daryti išvadą, jog pagrindinė tokios, dar ir kaistančios artėjančių rinkimų akivaizdoje, politinės situacijos priežastis yra institucijų negebėjimas bendradarbiauti tiesiogiai, dalykiškai, be viešųjų ryšių ir nereikalingų varžytynių. Blogiausia, jog ir ta vieša diskusija šiuo metu vyksta ne dėl reikalo esmės, o kas už ką ir kaip atsakingas, neteisingai padarė praeityje ir pan. Beveik visos viešos diskusijos, kaip žinia, yra politinės, ne dalykinės, daugiau skaldančios, nei telkiančios bendram darbui.
Didžioji politikų problema visuomet – o dabartinėje situacijoje jau ir pareiga – konkuruojant sutarti dėl valstybės interesų. Jei politikai kviečia tautą grėsmių akivaizdoje susivienyti, tai kodėl jie patys to nedaro? Negali ar nesugeba, trukdo per didelės politinės ambicijos ar artėjantys rinkimai, kurie visuomet artėja? Kodėl nesugeba pademonstruoti bent šiokio tokio valstybiško vienybės pavyzdžio, kai to ypač reikia?
Pagaliau, visuomenei, žmonėms, verslui svarbiausia yra, kaip bus atliepta į krizės padarinius, kokie bus biudžetiniai, įstatyminiai sprendimai, kurie paveiks visų gyvenimus, socialinę savijautą, galbūt net likimus. Jiems tikrai nelabai rūpi, kas praeityje buvo kaltas, ko nepadarė ar padarė neteisingai. Nūdienos iššūkiai reikalauja greitų ir konsoliduotų sprendimų, o tam – konkuruojant gebėjimo sutarti, dėl visuomenės ir valstybės, o ne egoistinių politikų interesų.
