Tiesa, apie susitarimo atidėjimą rudeniui opozicija kalbėjo dar anksčiau, tačiau dabar dar ir atsirado konkretus, gana įtikinamai skambantis pretekstas jį atidėlioti – nepasirašinėsi juk užsienio politikos susitarimo, kai rengiama interpeliacija pačiam užsienio reikalų ministrui, kuris dar yra ir didžiausios valdančiosios partijos lyderis.
Tai reiškia, jog jeigu nepasitikėjimo ministru procedūra prasidės rudens sesijoje, susitarimo nepasirašymas užtruks mažų mažiausiai iki spalio mėnesio. Tuo metu partijos jau bus pradėjusios realią savo rinkimų kampaniją po pusmečio vyksiančiuose savivaldos rinkimuose. O tai reiškia, kad užsienio politikos konsensusas rūpės dar mažiau nei šiandien, jei rūpės apskritai.
Tikrosios niekaip nesibaigiančio (ne)susitarimo ir atidėliojimų dėl užsienio politikos priežastys, manyčiau, yra gilesnės. Pirmoji – partijų tarpusavio nepasitikėjimas, kuris tik auga artėjant rinkimams. Vargu, ar po interpeliacijos procedūros Seime konservatorių lyderiui partijų tarpusavio nepasitikėjimas kaip nors sumažės. Greičiau priešingai, interpeliacijos metu bus apsikeista įvairiais aštriais vertinimais, gal net išpuoliais, įžeidimais ir pan.
Antroji – kai kurios partijos, atrodo, nelabai supranta konsensuso užsienio politikos srityje prasmės. Tai gana keista vertinant realią geopolitinę situaciją, galimus iššūkius ir būtiną šalies politikos konsolidaciją šiuo metu. Kaliningrado tranzito istorija tai tik patvirtina. Jei mūsų šalies institucijos veiktų sklandžiai, tarpusavyje koordinuotų veiksmus, o ne kritikuotų viena kitą, vengdamos atsakomybės, situacija būtų visiškai kita.
Ir trečioji – panašu, kad (ne)susitarimas, kaip šių eilučių autorius prognozavo ir anksčiau, jau pateko į rinkiminių diskusijų lauką. Opozicija jaučia, kad rinkėjai baiminasi įvairių netikėtų užsienio politikos žingsnių ir jiems nepritaria. Valdantieji savo ruožtu elgiasi gana arogantiškai ir beveik atvirai aiškina, jog opozicija neturi ne tik užsienio politikos idėjų, bet ir trūksta politikų, ją išmanančių.
Štai Andrius Kubilius teigia, jog „yra sudėtinga lyginti šios Vyriausybės bei konservatorių kompetenciją užsienio politikos reikaluose su šioje srityje opozicijos turima kompetencija, nes kokius nors požymius opozicijoje tiesiog sunku atrasti“. Toks požiūris vargu, ar suartina politines partijas konsensusui pasiekti ar kaip nors padeda, siekiant pasirašyti susitarimą užsienio politikos srityje.
Iš kitos pusės, kad ir arogantiški Andriaus Kubiliaus argumentai – ne be pagrindo. Kaip paaiškinti tą faktą, jog, pavyzdžiui, Seimo užsienio reikalų komitete nėra visų frakcijų atstovų? Ir jei dėl Darbo partijos labai nesistebiu, tai socialdemokratų, vienos didžiausių šalies politinių partijų, nedalyvavimas užsienio reikalų komitete, beje, pirmą kartą nuo 1992-jų, yra sunkiai paaiškinamas ar juolab pateisinamas.
Mano nuomone, vietoj interpeliacijos, kuri greičiausiai pasmerkta nesėkmei, o tai vėl nereikalingos politikų emocijos, būtų galima organizuoti plačią diskusiją užsienio politikos klausimais, pavyzdžiui, Seime ir po to pasirašyti susitarimą. Nes pats susitarimo ruošimo procesas, tenka pripažinti, buvo gana biurokratiškas – kažkas teikė siūlymus, vienus priėmė, kitus be jokių paaiškinimų – ne, rimtesnės diskusijos nė nebuvo, o tikrai būtų apie ką.
Interpeliacijos procedūra neabejotinai partijas tik supriešins dar labiau. Galbūt tokią diskusiją, padėsiančią partijoms susitarti, galėtų inicijuoti ir prezidentas, viliuosi, vykdantis užsienio bei saugumo politiką kartu su Vyriausybe ir Seimu. Pagaliau ir patys valdantieji turėtų būti suinteresuoti pastatyti diskusiją dėl užsienio politikos susitarimo ant konstruktyvesnių bėgių.
Kodėl vis tik konsensusas užsienio politikoje yra svarbus? Visų pirma todėl, kad būtume mažiau pažeidžiami Kremliaus propagandos ir nereikėtų dėl to vienas kitą kaltinti ar kritikuoti, nes tai – kelias į aklavietę. Visoms užsienio ir saugumo politikos problemoms spręsti būtina vieninga ir koordinuota šalies pozicija, nes tik toks požiūris padeda atremti užsienio ir saugumo politikos iššūkius, kurių nemažai jau dabar ir kurių neabejotinai dar turėsime.
Be to, šalies politinių jėgų konsensusas arba ne – svarbus signalas mūsų užsienio partneriams Europos Sąjungoje ir NATO. Sutarimas pabrėžtų užsienio politikos tęstinumą, kuo Lietuva pasižymėjo daugiau nei ketvirtį amžiaus ir dėl to, pirmiausia, sėkmingai integravosi į Europos Sąjungą ir NATO. Nesusitarimas ar jo atidėliojimas užsienio politikos tęstinumu vers abejoti ir mūsų partnerius, gal net atsargiau laikytis Lietuvos atžvilgiu, ką jau iš dalies matome ir dabar.
Kitais metais Lietuva priima NATO viršūnes, kur, neabejoju, bus svarstomi tolimesnio šalių narių saugumo stiprinimo klausimai, priimami sprendimai. Negi šalies politinių partijų lyderiai nesupranta bent minimalaus konsensuso užsienio politikoje reikšmės šioje situacijoje? Aišku, susitarimas – tai ir atsakomybės pasidalijimas. O blaškymasis dėl Kaliningrado tranzito kaip tik ir yra to dabar esamo nesutarimo, o reiškia – ir nenoro prisiimti atsakomybę, tiesioginė pasekmė.
NATO samitui svarbus ir susitarimas dėl gynybos politikos, kurį, kad ir „pamažintų ambicijų“ partijos vis tik pasirašė. Tačiau nei kiek nemažiau svarbu ir užsienio politika, kuri su gynyba ir saugumu glaudžiai susieta, pagaliau, šalies saugumas visuomet ir yra pagrindinis užsienio politikos tikslas.
Vis tik gana keista ir apmaudu, jog politikai priešrinkiminėms batalijoms pasirinko ne vidaus, o užsienio politiką, tarsi vidaus politikoje stigtų realių spręstinų problemų. Dar blogiau, atrodo, jog palengva grįžtama į „tradicinius“ vienas kito kaltinimus, veikiant Maskvos ir net Pekino naudai. Tai būtų kelias į konsoliduotos nacionalinės užsienio politikos bei Lietuvos balso susilpnėjimą, o iš esmės tai – aklavietė arba kelias į niekur.
