JAV dėmesys Armėnijai – o tai aukščiausio lygio vizitas nuo 1990-ųjų – gali šiek tiek atšaldyti azerbaidžaniečių agresyvumą, sumažinti įtampą regione, pagaliau susodinti konfliktuojančias puses prie derybų stalo. Kas iš tiesų iš dalies jau ir įvyko praėjusią savaitę Prahoje, net 44 šalių (27 ES ir dar 17 kitų Europos šalių nuo Lichtenšteino iki Turkijos) Europos politinės bendrijos steigiamajame viršūnių susitikime, kur dalyvavo ir abiejų jau daugiau nei trisdešimt metų dėl Kalnų Karabacho kariaujančių šalių vadovai.
Šios idėjos (politinės bendrijos) autorius Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas – nors kai kas teigia, kad ją dar prieš dešimtmetį paskelbė Italijos premjeras Enrico Letta, – aktyviai veikė viršūnių susitikimo Prahoje kuluaruose. Ne Europos Sąjungos šalims, pakviestoms į šį renginį, įskaitant Armėniją ir Azerbaidžaną, atsirado puiki galimybė bei formatas aptarti bei spręsti savo problemas tiesiogiai, su įtakingiausiais Europos lyderiais.
Kaip žinome iš patirties, regioniniai konfliktai – o šiemetinis, ko gero, kruviniausias Armėnijos ir Azerbaidžano susidūrimas po 2020-aisiais pasiektos gana trumpalaikės taikos, – suliepsnoja dažniausiai tuomet, kai tarptautinės bendrijos dėmesys sutelktas kitur, dominuoja koks nors kitas stiprus konfliktas ar net karas, kaip šiuo metu ir yra Ukrainoje.
Prieš tai atrodė, jog Azerbaidžano ir Armėnijos karas gerokai aprimęs, tačiau ir vėl gana netikėtai dėl įvairių priežasčių suliepsnojo. Nors Armėnija yra Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) dalyvė, jokios rimtesnės pagalbos iš ten bent jau šiuo metu nesulaukia ir, panašu, nesulauks. Jerevane mitinguodami neapsikentę žmonės reikalavo kuo greičiau pasitraukti iš KSSO, kurią vadino „pistoletu, kuris nešaudo“.
„Nepajudinamos brolybės“ karines KSSO pratybas, turėjusias vykti šiomis dienomis, atšaukė ir Kirgizija, kas ankstesniais metais būtų sunkiai įsivaizduojama. Tai tiesiog dar vienas šios Rusijos įsteigtos organizacijos neefektyvumo bei Kremliaus nepatikimumo įrodymas, o ir panašu, anot Ukrainos prezidento patarėjo Michailo Podoliako, jog ši viena paskutinių paskubomis Kremliaus įkurtų organizacijų posovietinės erdvės kontrolei galiausiai nustoja egzistuoti.
Tai gana akivaizdi geopolitinė slinktis, gal net tektoninis lūžis, kaip, beje, ir minėtas 44 šalių Europos politinės bendrijos įsteigimas. Šiame beveik visų Europos šalių, išskyrus Rusiją ir Baltarusiją, viršūnių susitikime aptarta ir pagalba Ukrainai, ir energetinė krizė bei kiti klausimai. Neabejoju, jog šis formatas pasitarnaus stabilumui Europos žemyne, ypač, jei šios bendrijos veikla ateityje bus atitinkamai struktūrizuota. Nors, kaip žinome, iš karto po pačios idėjos paskelbimo buvo būkštauta, jog tai pakeis realią narystę Europos Sąjungoje, stabdys jos plėtrą, tačiau panašu, kad gali atsitikti priešingai, nes tai suteiks šalims daugiau tarpusavio pasitikėjimo, galimybių bendradarbiauti ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai.
Armėnija ilgai rėmėsi Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, o iš tikrųjų – Rusijos saugumo garantijomis, tačiau kartu ir silpnino savo pozicijas Rytų partnerystės programoje su Europos Sąjunga. Gerai prisimenu, jog 2013-aisiais, Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai, Armėnija, skirtingai nei Sakartvelas ir Moldova, spaudžiant Maskvai, nepasirašė Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga. Būtent saugumo problemos ir tikėjimas, jog Rusija gali juos, armėnus, apginti, sutrukdė tai padaryti.
Tiesa, įžvalgesni armėnų diplomatai ir politikai jau tuomet siekė palikti Armėniją bent kai kuriose Rytų partnerystės programose su viltimi, jog ši šalis anksčiau ar vėliau pasuks europiniu keliu. Armėnija, kitaip sakant, pamėgino „pasėdėti ant dviejų kėdžių“, tačiau, kaip matome, tai nelabai pasiteisino, tiesiog buvo prarasta laiko, manyčiau, ir ekonomikos vystymosi tempų, o dabar, kai Rusija galutinai nusiėmė taikdarės kaukę, tenka grįžti į realiai vienintelį perspektyvų – europinį – kelią.
Konfliktai su Azerbaidžanu pastaruoju metu tik aštrėjo, keli tūkstančiai vadinamųjų taikdarių iš Rusijos, tuo pačiu metu tiekiančios kone 90 proc. ginklų azerbaidžaniečiams, taikos problemų ne tik nesprendė, bet dar ir komplikavo, taip pat siaurino, kaip jau minėta, armėnų diplomatijos galimybes veikti europinėje bei transatlantinėje erdvėje. Šiuo požiūriu JAV parlamento atstovės vizitas Jerevane tampa dar reikšmingesnis, jei nepasakyti, kad lemiamas, pastūmėjęs armėnus į visiškai kitokius, tačiau, šiuo atveju, perspektyvesnius geopolitinius sprendimus.
Armėnija ir Rytų partnerystės politikai labai svarbi, jau vien todėl, jog yra, nepaisant visų problemų, antroje partnerystės trijulėje, kur dar yra ar buvo Baltarusija bei Azerbaidžanas – vienintelė realiai demokratiška šalis. Ten vienaip ar kitaip vyksta rinkimai, veikia Konstitucija, labai aktyvi piliečių visuomenė. Pagaliau tai vienos seniausių kultūrų pasaulyje šalis su savo tragiška istorija, lemiančia šios tautos siekį gyventi demokratiškai ir taikiai su kaimynais.
Prieš savaitę, kaip jau minėta, Armėnija ir Azerbaidžanas dalyvavo ir Europos politinės bendrijos steigiamajame viršūnių susitikime, kur abiejų šalių lyderiai susitiko ir su šios bendrijos įkūrimo iniciatoriumi Prancūzijos prezidentu Emanueliu Macronu ir Europos Vadovų Tarybos pirmininku Charlesu Micheliu.
Buvo sutarta, kad Europos Sąjunga nusiųs į Armėniją „civilinę misiją“, padėsiančią nustatyti sieną su Azerbaidžanu. Jei misija būtų sėkminga, tai gerokai sutvirtintų taiką bei stabilumą visame regione, nes siena ir yra viena pagrindinių šio daugiau nei tris dešimtmečius besitęsiančio konflikto, nuolat įsiplieskiančių kruvinų susidūrimų priežasčių, be to, tai sumažintų Kremliaus manipuliacijų galimybes.
Kitaip sakant, abi šalys palengva tolsta nuo Rusijos „pagalbos“ aklavietės, kuri greičiausiai buvo dirbtinai sukurta ir palaikoma siekiant, kad Armėnija, o taip pat ir Azerbaidžanas negalėtų per daug suartėti su Europa. Ir tai, ko gero, vienintelis kelias pagaliau išspręsti dešimtmečius trunkantį vadinamąjį Karabacho konfliktą bei, akivaizdu, dar viena pozityvi geopolitinė slinktis, jei ne tektoninis lūžis, Europoje.
Dar vienas svarbus susitikimas įvyko Europos politinės bendrijos viršūnių susitikimo paraštėse – Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas aptarė šių šalių santykių normalizavimą, kurį taip pat galima laikyti tokia pozityvia geopolitine slinktimi, nes tai mažina Armėnijos izoliaciją. Sausumos sienų tarp šių šalių atvėrimas, prekyba, krovinių gabenimas ir kitoks bendradarbiavimas tik sustiprins taiką šiame regione, paskatins šalis bendradarbiauti, prekiauti, o ne tik kaltinti viena kitą praeities nuodėmėmis.
Labai reikšmingi šioje situacijoje ir Azerbaidžano prezidento pareikšti ketinimai padvigubinti dujų tiekimo į Europą apimtis mažiausiai iki 18 mlrd. kubinių metrų per metus iki 2027-ųjų. Šiuo metu Azerbaidžanas jų tiekia perpus mažiau, o šio tiekimo apimčių didinimas beveik galutinai išstumia Rusiją iš Europos dujų rinkos, kartu ir mažindamas jos įtaką kai kurių Europos šalių politikams.
Šių minėtų ir dar nepaminėtų geopolitinių pasikeitimų, vykstančių Europos žemyne ir aplink, visuma sparčiai izoliuoja agresyvią ir nusikalstamą, tačiau silpstančią Rusiją, keičia energetinio saugumo pobūdį, ateityje – ir technologijas, taip pat ekonominius ryšius. Jei tai dar ne geopolitiniai tektoniniai lūžiai, tai rimtos slinktys, kurios tais lūžiais netolimoje ateityje virs, nes demokratijų trauka stipresnė nei diktatūrų vilionės ir pagundos.
