Galbūt naujoji lyderė bus lankstesnė Europos Sąjungos atžvilgiu, nes nebuvo ir arši „brexitistė“. Vidiniuose torių debatuose ji jau pareiškė, kad norėtų peržiūrėti vadinamą Šiaurės Airijos protokolą, tačiau ne vienašališkai, o derybų su Europos Sąjunga keliu, kai tuo tarpu Borisas Johnsonas daugiausia kalbėjo apie britų teisės viršenybę prieš Europos Sąjungos teisę.
Vis tik tai nėra tikslu, nes protokolas yra prekybos sutarties su Europos Sąjunga kompromisinė dalis ir bene svarbiausia, numatanti į Šiaurės Airiją iš Anglijos, Škotijos ir Velso gabenamų prekių patikrinimus. Tuo nepatenkinti probritiški junionistai, teigiantys, jog tai padidina suvienytos Airijos atsiradimo galimybę, į ką, aišku, būsimoji lyderė neatsižvelgti negalės.
Bet kuriuo atveju, kaip ir buvo prognozuojama dar prieš Brexitą, Jungtinė Karalystė išliko pozityvia žaidėja Europoje saugumo klausimais, kas ypač išryškėjo Rusijai pradėjus invaziją į Ukrainą. Nueinantis premjeras Borisas Johnsonas buvo labai aktyvus, net dusyk viešėjo kariaujančioje Ukrainoje, daug padėjo ukrainiečiams ginkluote, karių paruošimu ir pan. Reikia tikėtis, kad jis tai darė ne tik dėl savo vidaus politikos problemų ir naujoji konservatorių lyderė, būsima premjerė, tęs šią proaktyvią Ukrainos rėmimo politiką.
Daug sunkiau prognozuojama politinė situacija yra Italijoje, kur rudenį bus parlamento rinkimai, kurie kol kas nelabai aišku, kokią Vyriausybę suformuos, jei apskritai greitai suformuos, kaip neretai šioje šalyje atsitinka. Juolab, kad, panašu, jog dabartinis premjeras Mario Draghi dėl savo kietos ir nuoseklios pozicijos Rusijos atžvilgiu, humanitarinės bei karinės paramos Ukrainai ir buvo priverstas atsistatydinti.
Kitaip sakant, paaiškėjo, jog Italijoje nėra tokio plataus tarppartinio sutarimo Rusijos invazijos į Ukrainą atžvilgiu. Tiesa, formali Mario Draghi atsistatydinimo priežastis kita. Iš valdančiosios koalicijos pirmiausia pasitraukė Penkių žvaigždučių judėjimas, esą protestuodamas prieš ministro pirmininko nusistatymą nepalaikyti 26 milijardų paramos paketo kovai su infliacija ir didėjų energetikos kainų naštą gyventojams.
Bet kuriuo atveju rugsėjo 25-osios rinkimai gana sunkiai prognozuojami, o Rusijos šešėlis jau kybo virš Italijos politikų. Demokratų partijos lyderis Enrico Letta tiesiai pareiškė, jog Maskva bando „pakeisti Italijos užsienio politiką, kuri nuo pat pradžių aiškiai palaikė Europos Sąjungos ir NATO pusę“. Beveik neabejotina, jog naudodamas energetinį šantažą prieš dėl požiūrio į Rusiją dvejojančius politikus, Kremlius panašiai elgsis ir kitose Europos šalyse.
Be to, Italijos politikoje ir, aišku, rinkimuose dalyvauja ne viena partija, kuri vienaip ar kitaip stengiasi išnaudoti populistinę „meilės ir nemeilės Rusijai“ kortą, kaip supaprastintą paaiškinimą rinkėjams, kodėl brangsta dujos ar didėja infliacija. Kai kurios, kaip, pavyzdžiui, Mateo Salvini „Lyga“, turi net pasirašiusios susitarimus su „Vieningąja Rusija“. Tas pats jau minėtas Enrico Letta paragino Mateo Salvini tuos ryšius nutraukti.
Tai reikštų, jog, artėjant sudėtingai žiemai, didžiausių Europos Sąjungos ekonomikų trejetuke stabiliausia išlieka Prancūzija, nors Emanuelio Makrono pozicijos ir kiek susilpnėjo šalies viduje, pirmiausia parlamente. Vis tik Prancūzijos prezidentas išlieka realiu Europos Sąjungos lyderiu, sugebančiu iškelti tikslus ir turinčiu vienokią ar kitokią dabartinės situacijos viziją, kad ir kaip būtų už tai kritikuojamas.
Sunkesnė padėtis Vokietijoje, kur, nepaisant įvairių laviravimų, taip pat ir karo ir paramos Ukrainai atžvilgiu, du trečdaliai apklaustųjų Vokietijos gyventojų yra nepatenkinti kancleriu Olafu Sholzu, kaip ir vadinamąja „šviesoforo“ valdančiąja koalicija. Energetikos problemos, skausmingas, reikalaujantis laiko rusiškų dujų atsisakymas dar pablogins koalicijos ir kanclerio vertinimus, o reiškia ir paveiks jo sprendimus.
Daugelis, o ypač pietinės Europos šalys, jau nukentėjo nuo neregėtos sausros ir gaisrų, tačiau dar laukia sudėtinga energetikos sunkumais žiema, infliacijos iššūkiai. Visa tai neabejotinai padidins rinkėjų spaudimą šalių vyriausybėms, kažkuria prasme nukreips lyderius nuo užsienio politikos ir, akivaizdu, dėmesio Ukrainai. O jei ir ne, tai kaip jau dabar Italijoje, bus dar aštriau diskutuojama dėl požiūrio į Rusiją, apie paramą Ukrainai, kuri, deja, ir šiuo metu yra nepakankama, o dar ir menksta.
Anot „Politico“, jau nuo balandžio mėnesio Europos karinės pagalbos įsipareigojimai Ukrainai mažėja, o per visą liepos mėnesį Europos šalys nepasiūlė jokių naujų dvišalių karinių įsipareigojimų. Pagrindinių Europos šalių kartu sudėjus karinė parama Ukrainai ir dabar yra mažesnė nei JAV, nepanašu, kad augtų, net ir ankstesni įsipareigojimai nėra pilnai įvykdyti.
Ir taip yra tuo metu, kai karas įžengė į kritinę fazę ir Ukraina, jei gautų ginklus, galėtų persverti situaciją į savo pusę. Kokios yra tikrosios to silpnėjančio rėmimo priežastys? Nenorima aiškios Ukrainos pergalės prieš Rusiją? Pristigta ginklų, kuriuos būtų galima tiekti Ukrainai?
Ar tiesiog daugumoje Europos Sąjungos šalių nėra stipraus vidinio politinio konsensunso šiuo klausimu? Pagaliau visa parama kainuoja, o pačioms šalims tenka svarstyti brangiai kainuojančias priemones infliacijos pasekmių švelninimui, energetikos brangimo kompensacijoms.
Sprendžiant iš piktdžiugiškos Kremliaus propagandos, tikimasi, jog būtent vidaus politikos situacija gali paralyžiuoti kai kurių Europos Sąjungos šalių lyderių politinę valią ne tik įvykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus Ukrainai, tačiau ir svarstyti aštuntąjį sankcijų paketą. Neabejotina, jog Kremlius įjungs, jau iš esmės įjungė, visą savo propagandos mechanizmą, bandydamas suklaidinti ir savo naudai paveikti europiečių visuomenes ir rinkėjus.
Suvaldyti šiuos Europos politikoje vykstančius pasikeitimus, kas iš esmės yra natūralu ir kurie švelniau ar aštriau nuolat vyksta demokratinėse valstybėse, neprarandant strateginio tikslo apginti demokratijas senojo žemyno politikams lengva nebus. Juolab, kad Rusija ir toliau stiprins energetinį, visų pirma, dujinį šantažą, naudosis menkiausiais Vakarų nesutarimais.
Ar nelabai bendradarbiaujantys tarpusavyje mūsų šalies užsienio ir saugumo politikos lyderiai tokiems iššūkiams pasiruošę? Kaliningrado tranzito sankcijų istorijos fone mūsų institucijų ne(su)sikalbėjimas verčia tuo abejoti. Pagaliau, ar ne per dažnai matome ne itin solidžius, nuo realijų atitrūkusius pasiūlymus partneriams, Briuseliui, nesistengiant sutelkti vienų ar kitų šalių koalicijų svarbiausiems klausimams, kad pasiektų norimą rezultatą?
Tiesa, ir reikalingi regioniniai formatai jau seniai egzistuoja, tereikia jais naudotis. Pavyzdžiui, šiemet Lietuva koordinuoja Šiaurės ir Baltijos šalių aštuonetą – Lietuva, Latvija, Estija, Islandija, Danija, Norvegija, Suomija, Švedija. Tai labai svarbi platforma, o ir aštuonetas jau kokybiškai kitoks nei prieš metus – visos jo šalys jau iš esmės yra NATO narės. Ar be šventinių sveikinimų Lietuva, kaip šalis koordinatorė, turės realių regioninių iniciatyvų, galinčių padėti šios išskirtinės artėjančios žiemos akivaizdoje stabilizuoti politikos, saugumo, energetikos situaciją aplink Baltijos jūrą ir bent iš dalies visoje Europoje?
