Tikėta savo pačių propaganda, jog „nacių“ apimta Ukraina gėlėmis, duona ir druska pasitiks rusų „išvaduotojus“. Atsitiko priešingai. Ir net ten, kur dauguma gyventojų net ne ukrainiečiai, o rusai. Iš čia, matyt, kyla gyvuliškas įsiūtis, daromi nesuvokiami civilizuotam žmogui nusikaltimai, nors Vakarų žvalgybos teigia, jog ir tai buvo rusų suplanuota iš anksto.
„Taip pat Rusija neapskaičiavo ir Vakarų reakcijos, – teigia ne sykį Vilniuje viešėjęs Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis – tai įvyko dėl tironijoms įprasto statiško ir angažuoto pasaulio matymo.“
Todėl kita priežastis, privertusi pradėti ar bent jau imituoti derybas, be abejonės, yra vieninga Vakarų reakcija, sankcijos, dėl kurių NATO ir ES šalys, taip pat Australija bei Japonija sutarė palyginti greitai, pademonstruodamos Rusijai netikėtą solidarumą, kurį Kremlius pačiais rafinuočiausiais būdais ilgus metus stengėsi sugriauti. Be to, sankcijos šį kartą gana veiksmingos ir skausmingos, ypač rusų oligarchams ir, tikėtina, jie gerokai sunerimo.
Greičiausiai vienoks ar kitoks jų spaudimas Kremliui ir yra trečioji priežastis, kodėl derybos pradėtos, beveik tuoj pat po invazijos pradžios. Romano Abramovičiaus tarpininkavimas tai, regis, patvirtina. Reikia nepamiršti, kad dalis Ukrainos oligarchų taip pat susiję su Rusija ir, ko gero, šiuo metu jie irgi ieško būdų, kaip paveikti Kremlių, kuo greičiau nutraukti agresiją.
Kremliui taip pat būtina nors šiek tiek pridengti derybomis itin žiaurų ir necivilizuotą agresijos veidą, nors po žudynių Bučoje jau vargu ar tai įmanoma. Bet kuriuo atveju, visi karai baigiasi derybomis, nepaisant to, kada ir dėl ko jie prasidėjo.
Derybos Kremliui reikalingos ir dėl propagandos, toliau aiškinant, jog jų saugumui kažkas gresia ir jie esą „kitaip pasielgti negalėjo“. O pirmiausia tai reikalinga savo vidaus auditorijai.
Kitaip sakant, vienokio ar kitokio lygio „patriotinių“ nuotaikų Rusijos visuomenėje palaikymui. Pačios radikaliausios karo jėgos, pavyzdžiui, partijos „Teisingoji Rusija“ lyderis Sergejus Mironovas, net pradėjo derybas kritikuoti, esą tai Rusijos interesų išdavystė. O ypač „denacifikacijos“ reikalavimo atsisakymą, kurio, panašu, nė nebus rengiamame susitarimo projekte.
Kai kas Vakaruose ir Ukrainoje galvoja, jog derybos tėra priedanga, Rusija nori laimėti laiko karinių pajėgų persigrupavimui, sukaupti jėgas naujam puolimui, o gal tiesiog bando savo neva diplomatiniais viražais suklaidinti didvyriškai ginančius savo žemę ukrainiečius. Viskas yra įmanoma, žinant Kremliaus klastą ir cinizmą. Kokiu reikia būti ciniku, kad užpuolus Ukrainą, pačiam įvykdžius žudynes Bučoje, dar kreiptis dėl to į Jungtinių Tautų saugumo Tarybą.
Bet kuriuo atveju derybos formaliai ir, matyt, kažkur dar paraleliai neformaliai vyksta. Vienoks ar kitoks jų rezultatas jau yra taip pat – panašu, kad Kyjivas linkęs dėl taikos atsisakyti narystės NATO, vietoj kai kurių šalių saugumo garantijų. Po derybų tokią nuolaidą Kremlius neabejotinai pateiks kaip pateisinimą agresijai ir savo derybinį laimėjimą.
Vis tik Ukrainos lyderis pareiškė, jog bet kokie derybose pasiekti susitarimai bus pasiūlyti tvirtinti tautos referendumu, juolab, kad siekis įstoti į NATO jau yra Ukrainos Konstitucijos dalis. Ukraina dar sykį pademonstruos, kad yra demokratiška šalis ir ne tik prezidentas ten sprendžia. Tuo Ukraina jau seniai skiriasi nuo Rusijos, o tai labiausiai ir baugina Kremlių.
Palengva, atrodo, priklausomai nuo karo eigos ryškėja ir kiti besiderančių šalių reikalavimai bei siekiai. Neskaitant neutralumo, Maskva reikalauja iš Ukrainos pripažinti Donbasą ir Luhanską nepriklausomomis valstybėmis, o Krymą visiems laikams priklausantį Rusijai.
Ir čia pats vienas keisčiausių Putino sukurtos „doktrinos“ paradoksų – jis nepripažįsta Ukrainos kaip tautos ir valstybės (net jo stabas Stalinas pripažino), o Donbaso ir Luhansko regionus avansu skelbia nepriklausomomis „valstybėmis“…
Tuo požiūriu Rusija nėra racionalus (vakarietiškų supratimu) derybų partneris. O derybų eiga priklausys ne tiek nuo pačių derybų, kiek nuo to, kaip seksis Kremliui kariauti, kiek ilgai jie tvers sankcijų poveikį. Net ir šiuo metu, nors formaliai Rusija derasi, tačiau slapta mėgina, anot ukrainiečių žvalgybos, mobilizuoti dar apie 60 tūkstančių karių naujam puolimui.
Ukrainos argumentus galėtų sustiprinti bei derybas pagreitinti tik spartesnis ginklų perdavimas, didesnė finansinė parama, taip pat dar kietesnės sankcijos. Tačiau politiškai itin svarbu būtų pakviesti Ukrainą kandidate į ES. Mano požiūriu, tai turėtų būti pagrindinis politinis ES sprendimas dabar, kuris keistų situaciją iš esmės.
Kodėl tai yra kritiškai svarbu? Būtent todėl, kad Ukrainoje vyksta Rusijos karinė agresija. Būtent todėl, kad agresorius, matydamas Europos neryžtingumą, nepadarytų išvados, jog tokiais savo veiksmais galės stabdyti tautų apsisprendimo teisę bet kur ir kada panorėdamas. Pagaliau barbariškai sugriautą Ukrainą reikės atstatyti ir šis atstatymas taip pat turės tapti Europos solidarumo pavyzdžiu, o kandidatės į ES statusas tam tikslui labai padėtų.
Ar derybos dėl taikos po žudynių Bučoje, akivaizdu, kad ne tik ten, bus tęsiamos? Į tai Volodymyras Zelenskis, lankydamasi šiame žudynių nusiaubtame mieste, atsakė: „taip, nes Ukraina turi pasiekti taiką. Mes esame 21 – me amžiuje. Mes tęsime diplomatines ir karines pastangas“.
