Tik pastarosiomis savaitėmis ne vienas pasaulio lyderis kvietė deryboms, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas jau senokai siūlosi tarpininkauti. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas telefonu vėl kalbėjosi su Putinu ir ragino išvesti kariuomenę iš Ukrainos teritorijos, po to sėsti prie derybų stalo.
Apie pasiruošimą kalbėtis su Putinu pareiškė ir JAV prezidentas Joe Bidenas, su sąlyga, jei Rusija ir jos lyderis norėtų nutraukti karą. Esminis punktas čia – Joe Bidenas tvirtai pasakė, jog darytų tai „konsultuodamasis su NATO partneriais“ arba, kitaip sakant, jokių dvišalių susitarimų su Rusija, ko pastarieji, matyt, norėtų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kaip, matyt, ir kiti jo Baltijos šalių kolegos, laikosi kietesnės pozicijos teigdamas, jog raginimai užbaigti karą derybomis, o ne Ukrainos pergale, yra toksiški. Baltijos ir kitų Rytų Europos šalių lyderiai tiesiog geriau jaučia ne iki galo nugalėtos Rusijos grėsmę bei kokių nors klampių derybų pavojus.
Vis tik demokratiškų Vakarų šalių lyderiai negali neatsižvelgti į savo visuomenių nuomones, taikos siekius, kas yra žmogiškai suprantama ir po dviejų pasaulinių karų Europai būdinga. Vargu, ar visiems paaiškinsi niuansus, „taikos derybos“ yra beveik magiški žodžiai karo vienaip ar kitaip paveiktiems, jo bijantiems žmonėms, nors tik maža dalis jų gal supranta, jog jau nebus taip, kaip buvo taikingoje Europoje bent iki šių metų vasario.
Iš tiesų gali susidaryti įspūdis, jog ir Rusija norėtų derybų, tačiau ne dėl karo nutraukimo, o greičiausiai kokio nors atokvėpio, kad galėtų perrikiuoti savo kariuomenės gretas, suremontuoti techniką, papildyti ginklų atsargas, pagaliau parengti dar kelis šimtus tūkstančių mobilizuotų karių, kas, suprantama, tiek Ukrainos pusei, tiek giliau mąstantiems europiečiams nepriimtina.
Vakarų spaudoje, o ypač amerikietiškoje, tokių kalbų apie vienokias ar kitokias „derybas“ gausu, jas nuolat komentuoja įvairūs ekspertai, generolai, politikai ir taip bus viso karo metu. Kartais gali susidaryti įspūdis, jog Ukrainos laimėjimų ir Rusijos teroristinių atakų prieš taikius gyventojus fone Kijive, Maskvoje Vašingtone, Paryžiuje, Berlyne ar Ankaroje vyksta slapti pokalbiai, neviešinami diplomatų susitikimai, ruošiamas kažkoks genialus susitarimas, kuris sustabdytų karą.
Tačiau po kovo mėnesį nutrūkusių abiejų pusių derybinių delegacijų pokalbių Stambule jokios realios derybos iš tiesų nevyksta ir negali vykti. Rusai per tą laiką patyrė keletą skaudžių pralaimėjimų Charkivo srityje, o dar labiau – Chersone. Jiems, ačiū Dievui, nepavyko įbauginti, o juolab suskaldyti Europos dėl paramos Ukrainai. Neišsigando Europa ir „šaltos žiemos“ ar dujų stygiaus.
Nepakeitė Europos šalių politikos net vienur ar kitur vykę nerimą kėlę rinkimai. Taip pat paranojiški tiesioginiai Rusijos politikų, pradedant Medvedevu ir baigiant pačiu Putinu, gąsdinimai branduoliniu ginklu, o ir Ukrainos atominių elektrinių bombardavimai nesuveikė taip, kaip tikėjosi Kremlius.
Greičiau priešingai – JAV plečia sankcijas agresoriui, Europos Sąjunga pradeda svarstyti jau devintąjį paketą, pagaliau sutarta ir dėl rusiškos naftos kainos „lubų“, nors ukrainiečiai galvoja, kad jos per aukštos. Iš dalies pagrįstai, nors kitaip kompromisų tarp šalių su įvairiausiais interesais nepasieksi, o kad ir „per aukštos lubos“ – tai yra žingsnis į priekį.
Tačiau Maskvos tonas vis tik palengva keičiasi – dingo pasipūtėliški vadinamieji „denacifikacijos“ ar „demilitarizacijos“ reikalavimai. Rusijos užsienio reikalų ministerija Marijos Zacharovos lūpomis pareiškė, jog derybos turi vykti, įvertinus realijas, o po kelių dienų apskritai pasakė, esą jokių išankstinių sąlygų iš Rusijos pusės neva nėra.
Maskvos noras gauti kokį nors atokvėpį, akivaizdu, toks stiprus, jog Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas tiesmukiškai ir ne sykį prasitarė, esą taikių gyventojų ir Ukrainos infrastruktūros apšaudymų raketomis tikslas ir yra priversti Ukrainą pradėti kokias nors derybas, tarsi ji būtų agresorė, kalta, pradėjusi karą. Ir nors tokia Kremliaus demagogija seniai nestebina, tačiau ji siekia savo tikslų.
Rusijos elitui naudinga demonstruoti norą derėtis ir net neva siekti taikos, įveliant Ukrainą, stabdant jos pergales mūšio lauke (neatsitiktinai prezidentas Volodymiras Zelenskis yra prasitaręs, jog „tikros derybos vyksta mūšio lauke“), o ypač siekiant sankcijų bent jau sušvelninimo. Kremliui būtų naudinga paversti Ukrainą „nesukalbama“ Vakarų akyse, tikintis jų nuovargio ją remti.
Yra ir dar viena rimta priežastis, verčianti Kremlių keisti retoriką ir pereiti prie neva taikos ir derybų siekimo. Tai – sparčiai mažėjanti Rusijos gyventojų parama karui. Daugiau nei pusė jų jau pasisako už tai, kad prasidėtų taikos derybos. Sunkėja sankcijų pasekmės, prastėja ekonominė situacija, nekalbant jau apie kokius nors vėl laisvus pasivažinėjimus po Europą. Ir nors diktatoriui nelabai rūpi visuomenės nuomonė, į paramos karui mažėjimą, net jei apklausos kaip paprastai Rusijoje nėra tikslios, visiškai neatsižvelgti jis negali.
Anot britų žvalgybos, net artimiausioje ateityje Rusijos valdžios institucijoms bus vis sunkiau įtikinti rusus karo tęsimo būtinumu ir, visų pirma, todėl, jog nėra jokių reikšmingų pergalių ar net lokalių laimėjimų, kuriais būtų galima pateisinti karą ir aukas. Nepadeda jau net masyvi Kremliaus propaganda, esą „Rusija kariauja didvyrišką karą su kolektyviniais Vakarais“.
Tikrų ar tariamų derybų siekis, o iš tikrųjų – kad ir bent laikinas konflikto įšaldymas derybomis Maskvai reikalingas ir siekiant kaip nors sukomplikuoti ar bent pabloginti Kijivo ir Vašingtono, visų pirma, nes JAV yra pagrindinis žaidėjas, o taip pat Kijivo ir kitų Vakarų sostinių santykius, nors šiek tiek paveikti NATO ir Vakarų šalių vienybę. Vadinasi, mūsų ir mūsų partnerių tikslas turėtų būti priešingas – visomis diplomatinėmis bei politinėmis priemonėmis tą vienybę išsaugoti.
Iš tikrųjų galutinai kelius kokioms nors deryboms šiuo metu sugriovė pats Kremlius, skubėdamas „įteisinti“, net įrašydamas į Konstituciją, okupuotas Ukrainos teritorijas. Beje, kartu ištrindamas dar iki invazijos buvusius šiokius tokius skirtumus – bent jau kai kurių vakariečių akyse – tarp okupuoto Krymo ir Donecko ar Luhansko sričių.
Vis tik pats sunkiausias klausimas yra, apie ką turėtų vykti derybos? Ar tik paliaubos ir kokiomis sąlygomis, kada jos turėtų būti pradėtos? Derybos apie derybas yra migla, kuri neturėtų suklaidinti Vakarų politikų priimti kokius nors, kad ir laikinus, kompromisinius sprendimus, tačiau ilgai „užšaldančius“ konfliktą, įklampinsiančius Ukrainą į prieš tai buvusių Minsko tipo susitarimų liūną, kurie, deja, taikos neužtikrino, jei nepasakyti griežčiau.
