Šis pakvietimas galėtų tapti lemiamu persilaužimu ilgai trunkančiose dvejonėse dėl Ukrainos prisijungimo prie Vakarų, o šiuo metu, kai objektyviai JAV ir kitų didžiųjų geopolitikos veikėjų akys krypsta Izraelio pusėn, toks sprendimas būtų itin laiku.

Palankių Komisijos išvadų dėl Ukrainos pasiruošimo derybų pradžiai tikisi nemažai apžvalgininkų Briuselyje, Ukrainą remiančiose šalyse ir, suprantama, pačioje Ukrainoje. Savotiškai pozityvus ženklas – pirmą kartą Europos Sąjungos istorijoje ne šalies narės teritorijoje spalio pradžioje Kyjive vykęs Bendrijos šalių užsienio reikalų ministrų posėdis.

Vis tik reikia pripažinti, jog apie Ukrainos pasiruošimą stojimo deryboms toli gražu ne visi galvoja vienodai. Skeptikai, kaip žinoma, ypač akcentuoja kovos su korupcija trūkumus, neretai prieštaringus ukrainiečių sprendimus, įsteigiant vieną ar kitą finansų skaidrumui būtiną instituciją, vėliau ją iš esmės sugriaunant, kaip atsitiko su specialiuoju antikorupciniu teismu, politikams ketinant kontroliuoti teisėjų atranką ir pan.

Yra ir tokių ekspertų, kurie galvoja, jog pirma Ukrainą reikia priimti į NATO, vienaip ar kitaip užtikrinti jos saugumą ir tik tuomet pradėti realią integraciją į Europos Sąjungą. Kiti gi abejoja net dėl jau atliktų reformų tvarumo bei tęstinumo po kitų prezidento ir parlamento rinkimų, o įvertinus vis dar didelę Ukrainos oligarchų įtaką ir žinant modernios Ukrainos istoriją, tuo nesunku patikėti.

Progresas matomas, tačiau nežinia, ar to pakaks palankioms Komisijos išvadoms, nors Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen nedviprasmiškai teigė, jog „Ukraina padarė didelę pažangą siekdama narystės Europos Sąjungoje“.

Ukrainos Vyriausybė vertina savo pasiruošimą stojimo derybų pradžiai geriau nei 90 proc., tuo tarpu nepriklausomi ekspertai skyrė 8,1 balo iš 10 rugsėjo pabaigoje (šių metų gegužės mėnesį vertinimas buvo 6,8 balo).

Bet kuriuo atveju, progresas matomas, tačiau nežinia, ar to pakaks palankioms Komisijos išvadoms, nors Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen nedviprasmiškai teigė, jog „Ukraina padarė didelę pažangą siekdama narystės Europos Sąjungoje“.

Šalis iš tiesų reikšmingai pasistūmėjo, įvykdydama europinius reikalavimus žiniasklaidos laisvės, tautinių mažumų teisių, teismų reformos, kai kuriose kitose srityse. Prezidento Volodymyro Zelenskio iniciatyva sugrąžintos elektroninės politikų turto deklaracijos neabejotinai pagerins ir kovos su korupcija vertinimus.

Pačios Ukrainos ekspertai galvoja, jog šioje srityje didžiausia problema išlieka kovos su pinigų plovimu rekomendacijų (ne)vykdymas. Klausimas įstrigęs diskusijoje Aukščiausioje Radoje, nes įstatymas paveiktų daugelį politikų, kurie todėl ir siekia šiuos įstatymus „sušvelninti“ arba atidėti, nepaisant pagrįstų prezidento V. Zelenskio raginimų.

Šio įstatymo priėmimo laukia ir Tarptautinis valiutos fondas, siekiantis peržiūrėti kai kuriuos ne itin efektyvius finansinės paramos instrumentus bei programas Ukrainai. Taip pat kiti Ukrainos finansinės paramos donorai, atskiros valstybės ar tarptautinės institucijos.

Tik neseniai Europos Parlamentas nubalsavo už 50 milijardų eurų fondo Ukrainai įsteigimą, ką dar turės patvirtinti Europos Sąjungos vadovai, kas taip pat reikalaus atitinkamo skaidrumo ir ne tik Ukrainoje. Šalių narių lyderiai yra demokratiškai atskaitingi savo rinkėjams už išleidžiamus mokesčių mokėtojų pinigus ir jie to paisys.

Po Europos Komisijos išvadų, jei šios bus palankios, reikės visų Europos Sąjungos šalių narių pritarimo. Kitaip sakant, konsensuso, kurį pasiekti nebus lengva, turint galvoje ne tik Vengrijos premjero Viktoro Orbano glaudžius ryšius su Vladimiru Putinu ir pataikavimą Kremliui.

Francis Fukuyma apskritai stebisi, kodėl Vengrija, kuri, jo nuomone, mažiau demokratiška nei Ukraina, turi teisę spręsti jos likimą, tačiau tokia yra realybė. Ukrainiečiai šią situaciją gerai suvokia, todėl, anot vicepremjerės eurointegracijai Olgos Stefanišynos, dabar „pagrindinis uždavinys – sukurti konsensusą (angl. consensus building) Europos Sąjungos viduje“.

Civilizacinis Ukrainos pasirinkimas – Europos Sąjunga ir NATO – jau kainuoja jai nuožmų karą su Rusija. O dar pareikalaus strateginės kantrybės bei ištvermės, taip pat išminties diplomatiniuose politiniuose veiksmuose, ko, kaip matėme nesename konflikte su Lenkija dėl grūdų eksporto, kartais pritrūksta.

Civilizacinis Ukrainos pasirinkimas – Europos Sąjunga ir NATO – jau kainuoja jai nuožmų karą su Rusija. O dar pareikalaus strateginės kantrybės bei ištvermės, taip pat išminties diplomatiniuose politiniuose veiksmuose, ko, kaip matėme nesename konflikte su Lenkija dėl grūdų eksporto, kartais pritrūksta. Pagaliau ir sėkmės, kurios visuomet reikia.

Ukrainos priešininkė Rusija, akivaizdu, jog be alinančio karo, į kurį meta visas įmanomas pajėgas bei priemones, taip pat nesėdės rankų sudėjusi diplomatiniame, propagandiniame, kituose frontuose. Kremliaus autokratiją ypač baugina galima demokratiškos Ukrainos sėkmė, jos užkrečiamas pavyzdys ne tik Baltarusijai, bet ir pačiai Rusijai.

Tuo tarpu Europoje nerimą kelia vis dažnėjančios populistų pergalės įvairiuose rinkimuose, nors Lenkija tarsi ir parodė kitokias tendencijas. Pagaliau nepamirškime, jog stojimo derybų pradžios laukia ne tik Ukraina, dar Moldova bei kelios Balkanų valstybės.

Pati Europos Sąjunga galvoja, jog jos pačios valdymą būtina reformuoti dar prieš plėtrą ir dėl pačios plėtros, o tai galėtų užtrukti neprognozuojamai ilgą laikotarpį, kas realiai taptų dar vienu išmėginimu Ukrainai.

Žinoma, kvietimas pradėti stojimo derybas – dar ne narystės garantija, tačiau šioje situacijoje būtų įkvepiantis postūmis, bent jau moralinė paskata ne tik atsilaikyti prieš agresorių, bet ir įveikti neišvengiamą nuovargį, tikėtis tolesnės nuoseklios paramos, net ir besiplečiančio Izraelio–Palestinos konflikto fone.

Jau dabar aišku, jog Ukrainos laukia sunki žiema ne tik fronte, bet ir suvaldant tikslingai niokojamos energetikos infrastruktūros problemas.

Žinoma, kvietimas pradėti stojimo derybas – dar ne narystės garantija, tačiau šioje situacijoje būtų įkvepiantis postūmis, bent jau moralinė paskata ne tik atsilaikyti prieš agresorių, bet ir įveikti neišvengiamą nuovargį, tikėtis tolesnės nuoseklios paramos, net ir besiplečiančio Izraelio–Palestinos konflikto fone.

Pagaliau ir svarstant gana spekuliatyvų klausimą, kas pirmiau – NATO ar narystė ES, Ukrainai būtina tuo pačiu metu aktyviai veikti prieš kitų metų viduryje įvyksiantį Aljanso viršūnių susitikimą Vašingtone. Tam reikalingos didžiulės diplomatinės pastangos tiek pačių ukrainiečių, tiek jų tikslus remiančių šalių.

Stojimo derybos, kurias, tikėkimės, Ukraina pradės dar šiais metais, iš esmės būtų pirmas realus žingsnis jungiantis prie Vakarų demokratijos. Jo reikšmė nublanktų, jei pakvietimas stojimo deryboms apaugtų visokiomis išlygomis ar net kokia nors „antrarūše“ nevisiškos narystės perspektyva, apie ką jau girdime Briuselio koridoriuose.

Vis tik dabartinėje situacijoje Ukrainos pakvietimas stojimo į Europos Sąjungą deryboms yra unikali proga ir Vakarams pademonstruoti geopolitinę drąsą bei išmintį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)