Deja, bet Ukrainos pokarinio atstatymo klausimas yra toks pat sudėtingas, kaip ir paties karo užbaigimas. Europos investicijų banko prezidento Wernerio Hoyerio teigimu, Ukrainos atkūrimas gali kainuoti iki 1,1 trilijono JAV dolerių ir su kiekviena karo diena ši suma vis didės. Pačiai Ukrainai dėl resursų trūkumo savo valstybės atstatymo nepavyks finansuoti, tad reikės tarptautinės paramos.
Vienu Ukrainos atstatymo finansavimo šaltinių gali tapti Vakarų valstybių karo pradžioje konfiskuotas Rusijos turtas, kuris siekia iki 500 milijardų dolerių. Tačiau, net jeigu visos Ukrainą palaikančios šalys sutartų dėl įšaldyto Rusijos turto perdavimo Ukrainai, tai būtų tik dalis atstatymui reikalingos sumos. Vakarams beliks ir toliau ieškoti finansavimo šaltinių ir būdų, kaip efektyviai ir skaidriai tą skiriamą paramą panaudoti.
Dar kovo mėnesį tarptautiniu lygiu buvo pradėta kalbėti apie būtinybę paskelbti naują Maršalo planą Ukrainai, kuris leistų ją atkurti tokiu pačiu principu, kaip leido atsigauti Vakarų Europai po Antrojo pasaulinio karo. Tiek Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, tiek Europos investicijų bankas liepos mėnesį pasiūlė sukurti Ukrainos atstatymo finansavimo mechanizmą, kuris stebėtų, kokių investicijų reikia ir leistų jas pritraukti. Tačiau toks plataus masto mechanizmas iki šiol nebuvo sukurtas, o Ukrainos atkūrimo finansavimo klausimas yra paliktas spręsti kiekvienai valstybei individualiai.
Iki karo pradžios Ukrainoje vyravusi korupcija taip pat niekur nedingo ir turės neigiamos įtakos Vakarų valstybių planams atstatyti Ukrainą. Vakarai atsiduria dviprasmiškoje situacijoje: net ir radus finansinę galimybę suteikti Ukrainai pagalbą, jos nebus galima tiesiogiai suteikti valstybinėms įstaigoms dėl korupcijos ir išgrobstymo rizikos. Todėl labai tikėtina, kad Ukrainos atkūrimo procese svarbų vaidmenį, bent jau trumpuoju laikotarpiu, vaidins Vakarų valstybių, o ne pačios Ukrainos statybų sektorius.
Deja, bet dėl atstatymo darbų nemažai klausimų turi ir Lietuvos verslas. Jis akcentuoja ne tik statybų kompanijoms dėl korupcijos Ukrainoje kylančias grėsmes, bet ir nežinomybę dėl tarptautinės finansinės paramos Ukrainai. Lietuvos statybų sektorius taip pat reiškia abejones, ar Lietuva, būdama maža valstybė, tikrai gali svariai prisidėti prie Ukrainos atkūrimo.
Vertinant šią situaciją tampa akivaizdu, kad Ukrainos atstatymo problema turi daug sluoksnių ir bent kelias suinteresuotas grupes, kurios turi savaip prisidėti prie šios problemos sprendimo.
Europos Sąjungos ir pavienių Vakarų valstybių pareiga ir toliau lieka aktyviai ieškoti lėšų Ukrainos atstatymui ir būdų, kaip jas panaudoti. Ilguoju laikotarpiu ES uždavinys yra rasti būdą, kaip į atstatymo planus įtraukti pačią Ukrainą ir jos verslą.
Ukrainos tikslas trumpuoju laikotarpiu yra ne tik apginti savo šalį nuo agresoriaus, bet ir vykdyti reformas, kurios pažabos korupciją ir sukurs daugiau skaidrumo viešajame sektoriuje. Tik tokiu atveju Ukraina ateityje galės perimti savo valstybės atstatymo darbus iš Vakarų bendruomenės.
Vakarų ir Lietuvos verslas turi suprasti, kad trumpuoju laikotarpiu tik jis galės vykdyti Ukrainos atstatymo darbus. Gaudamas valstybės arba tarptautinę finansinę paramą Lietuvos statybų sektorius turėtų orientuotis į mažesnių, tačiau strategiškai svarbių objektų atstatymą: mokyklas, ligonines ir kitus socialinės paskirties pastatus.
Šiandien, praėjus beveik 7 mėnesiams nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, atrodo, kad klausimų dėl Ukrainos atkūrimo vis dar yra daugiau negu atsakymų. Ši užduotis nėra tik Vakarų valstybių, jų verslo arba tik Ukrainos atsakomybė. Stabili, klestinti ir atkurta Ukraina yra visų interesas ir pareiga, todėl reikalingas pasiskirstymas darbais ir bendros pastangos siekiant šio tikslo.
