2020 metais suklastoti prezidento rinkimai Baltarusijoje iššaukė masinius pilietinės visuomenės protestus. Vakarams reikalaujant surengti naujus demokratinius rinkimus, A. Lukašenka iš elementaraus išskaičiavimo atsisuko į vienintelį „sąjungininką“ – V. Putiną, suteikusį politinę, ekonominę ir logistinę pagalbą.
Po žiauraus susidorojimo su opozicija ir praradęs manevro laisvę tarptautinėje arenoje Baltarusijos diktatorius tapo visiškai priklausomas nuo V. Putino malonės. Rusijos invazijos į Ukrainą išvakarėse Baltarusiją laikyti nepriklausoma valstybe praktiškai buvo nebeįmanoma.
Visa tai buvo V. Putino galvoje sukurto „nepriekaištingo“ plano, kaip atkurti Rusijos imperiją, dalis. Praėjusių metų vasario pabaigoje Baltarusijoje dislokuoti Rusijos kariai turėjo įžengti į Kyjivą per tris dienas. Ten sudalyvauti pergalės parade ir sugrįžti į Rusijos teritoriją per Baltarusiją. Tačiau „netikėtai sugedus“ didžiajai daliai karinės technikos ir kariams negalint grįžti į savo pirmines dislokacijos vietas, jie būtų turėję pasilikti Baltarusijos teritorijoje ilgesnį laiką. Žymiai ilgesnį...
Šie kariai būtų tapę sąjunginės valstybės kūrimo pamatu Baltarusijoje. Jie būtų lydėję A. Lukašenką į Maskvą parvežti Putino saulės, o okupavus ir Ukrainos valstybę būtų atkurta Rusijos imperija. Žinoma, tai yra tik hipotetinis scenarijus, veiksmų seka ir jų pobūdis galėjo būti visiškai kitoks (kas vyksta V. Putino galvoje, žino tik jis vienas).
Kita vertus, šis scenarijus parodo, kaip lengvai V. Putinas tikėjosi realizuoti savo tikslus ir Europoje sukurti naują agresyvią imperiją. Tam būta pagrindo – Vakarai pasirodė nevieningi ir neryžtingi, atsisakydami griežtai reaguoti į Rusijos karą Čečėnijoje, Gruzijoje ir Krymo okupaciją.
Tačiau ukrainiečiams nepasidavus per tris dienas, o ir toliau didvyriškai ginant savo teritoriją nuo neišprovokuotos Rusijos invazijos, galime teigti, kad Putino planas, bent jau iš dalies, žlugo.
Pasėjęs neapykantos sėklą tarp Ukrainos ir Rusijos tautų ilgiems dešimtmečiams, aukodamas milžiniškus kiekius karių ir karinės technikos mūšio lauke ir prarasdamas savo įtaką posovietinėje erdvėje, V. Putinas negali sau leisti prarasti įtakos ir Baltarusijai. Į ją V. Putinas ir toliau siunčia savo karius, kurie dalyvauja bendrose pratybose su Baltarusijos pajėgomis. Vieni mano, kad ruošiamasi antrajam mūšiui dėl Kyjivo, kiti mano, kad taip tik bandoma atitraukti Ukrainos dėmesį ir resursus nuo rytinio fronto, tačiau akivaizdu, kad šie kariai ir toliau lieka Rusijos įtakos pamatu.
Baltarusijos pajėgoms, kita vertus, pats A. Lukašenka galėjo įsakyti ruoštis ne invazijai į Ukrainą o ateityje kilsiančioms grėsmėms jo režimui. Ukrainoje neišprovokuotai Rusijos invazijai priešinasi keli šimtai savanorių iš Baltarusijos. Jie suformavo vieno pagrindinių 1863 metų sukilimo vadų – Konstantino Kalinausko – vardu pavadintą batalioną. Savanorių tikslas aiškus – pirmiausia padėti apginti Ukrainą, tada išlaisvinti Baltarusiją ir nuversti A. Lukašenkos režimą. Per metus šie savanoriai jau spėjo įgauti karinės patirties ir pasižymėti mūšio lauke, o sėkmingam karui trunkant ilgiau, jų skaičius gali ir dar didėti.
Galbūt šiandien yra sunku patikėti, kad keli šimtai baltarusių nepriklausomybės kovotojų galėtų kelti rimtą grėsmę A. Lukašenkai, ypač, kai jo saugumą garantuoja pati Rusija. Tačiau Ukrainai atkovojant vis daugiau savo teritorijos, o Rusijos pralaimėjimo scenarijui tampant vis realistiškesniam, gali susidaryti tokia situacija, kada didžioji kaimynė nebegalės skirti daug resursų A. Lukašenkos režimui palaikyti. Karo pralaimėjimo atveju ir žlungant V. Putino režimui prasidėtų oligarchų kovos dėl įtakos, galbūt pasirodytų pirmieji pilietinio karo ženklai. Vyraujant suirutei dėl karo smarkiai nukraujavusios Rusijos kariuomenės prioritetu taptų siekis stabilizuoti padėtį savo valstybės viduje, kas leistų Baltarusijos nepriklausomybės pajėgoms pasinaudoti susidariusia padėtimi ir bandyti nuversti A. Lukašenkos režimą.
Vis dėlto šiam momentui klausimų yra daugiau nei atsakymų. Kokiu mastu Ukrainai pavyks sustabdyti neišprovokuotą Rusijos invaziją? Kiek Rusijos karių liks Baltarusijos teritorijoje, jeigu pralaimės karą? Ir greičiausiai pats svarbiausias klausimas: kaip Baltarusijos visuomenė reaguotų į Konstantino Kalinausko savanorių bataliono bandymus karinėmis priemonėmis nuversti A. Lukašenką, žinant, kad tam reikėtų ir platesnės visuomenės paramos?
Jeigu tikėsime visuomenės apklausų rezultatais, absoliutaus nepasitenkinimo A. Lukašenkos diktatu Baltarusijoje nėra. Trečdalis gyventojų vis dar palaiko A. Lukašenką ir glaudesnius santykius su Rusija, nors didžioji dauguma jų ir nepritaria galimam Baltarusijos prisijungimui prie karinių veiksmų Ukrainoje. Į Europos Sąjungą palankiai žvelgia taip pat apie trečdalį baltarusių. Tokia situacija galimai paaiškina, kodėl 2020 metais prasidėję masiniai protestai prieš A. Lukašenkos diktatą taip ir nevirto visą valstybę apimančia revoliucija. Galime daryti išvadą, kad Lietuvos kaimynystėje yra Maskvos vietininko, diktatoriaus A. Lukašenkos valdoma valstybė, kurios visuomenė nėra visiškai nusprendusi dėl tolimesnio savo valstybės kelio.
Atrodo, lengvo sprendimo iš susidariusios situacijos baltarusių tautai nėra. Pats geriausias scenarijus – taikus valdžios pasikeitimas – yra mažai tikėtinas tiek dabar, tiek pasibaigus karui Ukrainoje. O opozicijos ir laisvės kovotojų iš K. Kalinausko bataliono bandymai ginklu įgyvendinti demokratinės respublikos svajonę, pačiu blogiausiu atveju, galėtų vesti prie pilietinio karo.
Tai Lietuvai reikštų dar vieną išbandymą, šį kartą žymiai arčiau valstybės sienų. Pilietinis karas mums grasintų ne tik atsitiktinėmis iš kaimyninės valstybės atskriejančiomis raketomis ir kulkomis, bet ir nauju karo pabėgėlių egzodu, kuris galėtų siekti iki kelių šimtų tūkstančių žmonių. Ar Lietuva sugebėtų priimti tokį karo pabėgėlių skaičių ir juos ateityje sėkmingai integruoti į visuomenę? Kokia būtų Lietuvos užsienio politikos pozicija šiuo klausimu: aktyviai palaikyti kovas dėl demokratijos ar verčiau nesikišti?
Tai yra tik hipotetiniai scenarijai, kurie nebūtinai taps realybe. Tačiau jau dabar aišku, kad V. Putino invazija į Ukrainą atvėrė Pandoros skrynią, iš kurios išleistos negandos turės milžinišką įtaką visam posovietiniam regionu ir bus juntamos dar ilgai po karo pabaigos. Lietuva, jos visuomenė ir politikai turi ruoštis ateities neapibrėžtumui, ypač Baltarusijos atžvilgiu.
