aA
Net neįsivaizduoju, kas gali šiomis nuostabiomis liepos dienomis priversti normalius žmones žiūrėti televizorių. Sunku tai buvo paaiškinti net sau, kai, susiklosčius neįtikėtinoms aplinkybėms, pats prie jo atsidūriau liepos 12 dienos vakarą ir turėjau progos išvysti Lietuvos prezidentės spaudos konferenciją, transliuojamą per LRT. Ir nepasigailėjau dėl to nė vienos akimirkos.
Giedrius S. Drukteinis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ne dėl konferencijos turinio, ar kas ten buvo išsakyta, o ne... JAV prezidentas Ronaldas Reaganas jau kadaise sakė: „visi turėtumėme mažiau problemų, jei mums mažiau rūpėtų, ką sako valdžios atstovai“. Aš negalėjau patikėti tuo, ką matau, ir negalėjau atitraukti akių nuo vaizdo konferencijų salėje. Tiksliau – nuo žurnalistų. Nuo savo brolių ir seserų žurnalistų – kaip jie atrodė. Dar tiksliau – kaip blogai jie atrodė.

Žinia, žurnalistą, kaip ir vilką, kojos peni. Žurnalisto apranga visada buvo ir bus patogi (dėl būtinybės nešiotis daug daiktų ir priemonių), patvari (dėl darbo įvairiose aplinkose), galų gale, nekrentanti į akis (susiliejęs su minia, gali iš jos daugiau išgirsti). Aš didžiuojuos tuo, kad mes, žurnalistai, netgi esame suteikę pavadinimą liemenei su daugybe kišenių – taip vadinamajai „reporterio liemenei“, šiais laikais mėgiamo ir neatsiejamo fotografų bei operatorių atributo. Galų gale, žurnalistai visada buvo tie, nuo kurių priklauso, ką vilkės visas likę pasaulis – juk tai mes aprašinėjame madas ir sezonines tendencijas, mes įvertiname, peikiame ir giriame. Mes darome tai, kas okupacijos metais buvo įvardinama pagrindine žiniasklaidos misija – informuoti ir šviesti.

Anądien žvelgdamas į savo kolegas žurnalistus, klausinėjančius prezidentės, manęs neapleido nuojauta, kad esu kažkokios gaujos sambūrio arba neformalių visuomenės grupuočių atstovų susitikimo su Vidaus reikalų ministerijos pareigūne liudininkas.
Giedrius Drukteinis

Tačiau anądien žvelgdamas į savo kolegas žurnalistus, klausinėjančius prezidentės, manęs neapleido nuojauta, kad esu kažkokios gaujos sambūrio arba neformalių visuomenės grupuočių atstovų susitikimo su Vidaus reikalų ministerijos pareigūne liudininkas. Auskarai vyrų ausyse, apdribę bliuzonai su kapišonais, po lūpa nago dydžio išpuoselėta barzdelė (tokia, beje, vadinasi „barbatula“), trumparankoviai marškinėliai - taip niekingai atrodė mano broliai žurnalistai.
Kokčiai, apsmurgusiai ir nepadoriai.

Neslėpsiu, ir aš kadaise taip atrodžiau. Tai buvo prieš 20 metų, kai drabužiai geriausiu atveju buvo atsivežtiniai iš Lenkijos, bet ne tai tada rūpėjo, nes galva svaigo nuo laisvės pojūčio – valstybė buvo „pereinamajame laikotarpyje“, Šiaurės miestelyje stovėjo rusų tankai, ir dar nebuvo aišku, kas ką.

Aš buvau jaunas „Lietuvos aido“ korespondentas, kai 1992 metais į Vilnių atskrido tuometinis JAV viceprezidentas Danas Quayle. Dabar kartais pagalvoju, kaip juokingai mes jam tada atrodėme, gauruoti, ūsuoti, megztiniuoti ir džinsuoti žurnalistai, susispietę spaudos konferencijoje Universiteto salėje – tikri „buriatų vaikai“, kaip dainavo amžinatilsį Vytautas Kernagis. Tačiau tada mes dar alsavome laisve ir troškome mokytis laisvojo pasaulio taisyklių. Tuščia tų rūbelių – juoba kad metams bėgant jų ir atsirado. Tiek politikai, tiek verslininkai, tiek redaktoriai, o ir kai kurie žurnalistai pradėjo vilkėti vakarietiškus kostiumus ir švarkus, taip pat – ryšėti kaklaraiščius.

Mes važiavome stažuotis į užsienį, užsieniečiai atvykdavo pas mus. Tačiau galų gale pasidarė akivaizdu, kad žurnalistas, susitinkantis su aukštu pareigūnu, turi atrodyti padoriai. Ne, ne dėl to, kad mūsų visų samdinys valdininkas, kuriam mes savo mokesčiais mokame atlyginimą, yra vertas mūsų asmeninės pagarbos. Toli gražu, ne dėl to. Tik todėl, kad mes patys sukūrėme tas institucijas, mes patys išrinkome tuos pareigūnus, pavyzdžiui, prezidentę. Todėl pagarbos demonstravimas jai, kaip bebūtų keista, buvo ir yra pagarbos demonstravimas sau. Mes galime jos neapkęsti ir širdyje niekinti, tačiau ar būtina mums nekęsti paties savęs?

Kuris iš mūsų nėra stažavęsis Amerikoje ir nematęs (bent jau filmuose ar reportažuose), kaip rengiasi mūsų užjūrio kolegos žurnalistai susitikimuose su aukščiausiais savo valstybės pareigūnais? Kolegas Gintautas Alksninis, „Lietuvos ryto“ žurnalistas Vašingtone 1996-2002 metais, akredituotas Baltuosiuose Rūmuose, Pentagone, Valstybės departamente ir Kongrese, kadaise pasakojo gavęs atmintinę, skirtą kiekvienam žurnalistui, dalyvaujančiam susitikimuose su JAV prezidentu ar kitais aukštais šalies pareigūnais (ir Kongresui skirtos taisyklės buvo kur kas griežtesnės nei skirtosios Baltiesiems Rūmams).

Mes patys išrinkome tuos pareigūnus, pavyzdžiui, prezidentę. Todėl pagarbos demonstravimas jai, kaip bebūtų keista, buvo ir yra pagarbos demonstravimas sau. Mes galime jos neapkęsti ir širdyje niekinti, tačiau ar būtina mums nekęsti paties savęs?
Giedrius Drukteinis

Tai buvo rekomendacinio pobūdžio draudimų rinkinys – žurnalistams buvo mandagiai uždrausta nevilkėti švarko, vilkėti marškinius trumpomis rankovėmis, megztinius, džinsus ar sportinius batelius. Ir jokio skirtumo, kokiai partijai priklausė tas prezidentas ar gynybos sekretorius. Nes jie atstovavo ir atstovauja aukščiausiąją šalies valdžią. „Baltieji Rūmai yra mūsų nacijos šventovė, ir joje privalu taip ir elgtis“, - sakė George W. Bushas, darbo metu Baltuosiuose Rūmuose vilkėjęs tik kostiumus. Ir to reikalavęs iš kiekvieno žurnalisto, ten ateinančio.

Nes teatras prasideda nuo rūbinės, o didi šalis – nuo jos piliečių orumo ir savigarbos jausmo.

Žinoma, mes turime tūkstančius priežasčių nevilkėti padorių rūbų ir neryšėti kaklaraiščio eidami į susitikimą su savo, Lietuvos prezidente. Karšta. Pernelyg puošnu. Nepatogu. „O kodėl turėčiau“? „Taip rengiamasi pas juos, Vašingtone...“. „Londone“. „Berlyne“. „Taline“. Mes nenoromis velkamės kostiumą į vestuves, laidotuves, išleistuves, eidami „fotografuotis pasui“ ir tai pačiai akreditacijos Prezidentūroje kortelei. Bet ar kada pagalvojote, kam mes turime tą kostiumą vilktis? Būtent, spėjate teisingai - pagarbai pareikšti. Nes taip jau priimta visame civilizuotame pasaulyje. Taisyklės yra nuobodus dalykas, tačiau jis padaro gyvenimą paprastesniu.

Prisiminkite, kaip atrodo mūsų mylimieji krepšininkai, einantys į Prezidentūrą atsiimti valstybinių apdovanojimų. Nors prieš tai juos Vilniuje ar Kaune sutinkačiai sirgalių miniai jie pasirodo bet kaip: pančiu susijuosę, mūvėdami bet kokiais šortais, marškinėliais, šlepetėmis ir kramtantys gumą (žinia, tai ne Ispanijos ar Italijos futbolininkai-čempionai, sutiktuvėse vilkintys vienodus švarkus ar kostiumus), tačiau eidami į Prezidentūrą visi it susitarę staiga užsivelka kostiumus ir pasiriša kaklaraiščius.

Ir ne atsitiktinai 2005 metais mūsų mylimoje NBA lygos komisaras Davidas Sternas įvedė visiems komandų nariams griežtos aprangos taisykles, skirtas renginiams, tiesiogiai susijusiems su krepšiniu ir žiniasklaida. Krepšininkai privalo vilkėti kostiumus ir marškinius (nebūtinai kaklaraiščius), jiems draudžiama nešioti didelių gabaritų juvelyrinius dirbinius ar kitokią su krepšiniu nesusijusią atributiką. Viso to tikslas? Prestižas, prestižas ir dar kartą prestižas. Kitais žodžiais, siekis pelnyti pasaulio pagarbą NBA lygai.

Buvau jaunas „Lietuvos aido“ korespondentas, kai 1992 metais į Vilnių atskrido tuometinis JAV viceprezidentas Danas Quayle. Dabar kartais pagalvoju, kaip juokingai mes jam tada atrodėme, gauruoti, ūsuoti, megztiniuoti ir džinsuoti žurnalistai, susispietę spaudos konferencijoje Universiteto salėje – tikri „buriatų vaikai“, kaip dainavo amžinatilsį Vytautas Kernagis.
Giedrius Drukteinis

O juk mes, žurnalistai nuolat dirbame su šiame pasaulyje pačia brangiausia žaliava – informacija. Mes nurodome likusiems žmonėms, ką mylėti, ir ko neapkęsti, ko bijoti ir kuo džiaugtis. Žvaigždės be mūsų – jokios ne žvaigždės. Politikai be mūsų yra niekas. Paprasčiau tariant, mes esame šio pasaulio nuotaikų valdovai. Mūsų turi bijoti valdininkai, mums turi pataikauti bet kokį talentą turį žmonės.

Tačiau - „ką duosime paėsti tiems žurnaliūgoms?“, - klausia renginių organizatoriai. „Pagersime su žurnaliūgomis, ir viskas bus gerai“, - smarkauja verslininkai. Pastaruoju metu man tenka tai išgirsti gana dažnai, ir kiekvieną kartą tai girdint man užverda kraujas – iš apmaudo dėl savo kadaise didingos gildijos.

Manau, mes jau padarėme viską, kad bemoksliai mus vadintų „žurnaliūgomis“, kartais žaismingai - „tūpais žurnalistais“ – ir juokiamės iš savęs kartu su jais. Mes jiems pasidarėme savi, o „savi“ jiems ir esame. Valdininkai mūsų nebebijo, nes ko ir bijoti suskretusio jaunuolio – argi tai pasaulio valdovas? Mes pataikaujame žvaigždėms ir verslininkams, nes jie mums numeta pagraužti kaulų ir beisbolo kepuraičių. Tačiau suvis blogiausia, kad aplinka prarado pagarbos mums jausmą. Nes mes, žurnalistai, nebemokame gerbti savęs. Nei savo apranga, nei elgesiu. Mes kažkodėl esame verti to, kad bet kuris suskis pavadintų mus „žurnaliūgomis“.

Ir pabaigai – padorioje kompanijoje, kai moteris pakyla nuo kėdės, save gerbiančiam vyrui derėtų nelikti sėdinčiam ir taip pat bent jau kilsteli savo riebų užpakalį nuo kėdės. Net jei ta moteris – viso labo tik Lietuvos Respublikos prezidentė.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Pro serbų palengvėjimo atodūsius – lietuvių abejonės dėl „nelegalaus“ varžovų įvarčio (4)

Metų laikai keičiasi, o Lietuvos rinktinės taškų aruodas išlieka toks pat tuščias lyg...

Ekspertas: toks Trumpo požiūris turėtų kelti nerimą ir Lietuvai (293)

„Visa tai kelia labai daug rimtų klausimų dėl NATO kaip Aljanso darnos ir dėl to, kiek dar...

Dėl storo debesų sluoksnio šiluma mažės (4)

Artimiausią parą Lietuvos orus lems aukštesnio slėgio laukas. Naktis numatoma nepastoviai...

Nužudytas 22-omis bausmėmis iki gyvos galvos nuteistas pedofilas: tvirkino 200 vaikų, vaizdus platino internete (6)

2016 m. Richardui Huckle‘ui buvo skirta 22 laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės už 200...

Naktiniame bare apsvaiginta mergina kreipėsi į kaunietes: būkite atsargios (93)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė istorija apie neseniai viename Kauno naktiniame...

„Partizan“ strategas piktai reagavo į klausimą apie Landale'ą: nematau prasmės apie jį kalbėti (3)

Belgrado „Partizan“ į Vilnių atvyko su buvusiu vietos publikos numylėtiniu Artiomu...

Priežastys, dėl kurių sutuoktinį gali nustoti dominti seksas (28)

Romantiški įsimylėjėliai ir ką tik susituokę žmonės varsto vieni kitus aistringais...

Etatinio savo skriaudiko nesulaikę lietuviai liko be taškų ir paskutinėse namų rungtynėse (109)

Europos čempionato atrankoje B grupėje Lietuvos futbolo rinktinė pirmadienį vakare namuose...

Po garsiausias Balkanų šalies vietas keliavę lietuviai patarė, kur nevykti silpnesnių nervų žmonėms (22)

Prieš kelionę į Bosniją kažkur skaičiau, kad nepaisant šalies gamtos grožio, įdomiausias jos...