G.Drukteinis. Seimo nariai scenoje, arba plebėjai šoka, patricijai žiūri

Pagaliau suvokiau, ko pastaruoju metu man taip trūksta dabartinėje Lietuvos televizijose – ogi daugiau šokančių ir dainuojančių Seimo narių, ypač milijonierių ar save elitu vadinančių asmenų. Laukiu nesulaukiu to meto, kai Seimo nariai masiškai vėl apsinuogins, klups, prakaituos, spaus šypseną, dainuos rusiškus romansus ir suksis slaviškose pasiutpolkėse – ypač kai ir prasidės ta banalioji Seimo rinkimų pasiutpolkė.

Nes kada daugiau pasijusti patricijumi, stebinčiu tave linksminančius plebėjus? Kada daugiau gali matyti Seimo narius išties sutrikusius ir įdėmiai klausiančius juos kritikuojančių profesionalų? (Kaip rodo praktika, kitų sričių - ne šou ar pramogų verslo - ekspertų nuomonė Seimo nariams iš tikrųjų nieko net nereiškia). Kada daugiau eilinis rinkėjas gali iš tikrųjų bent trumpam nulemti Seimo nario likimą?

Seimo nariai ar jų artimieji tvirtina, kad dalyvaujant televizijos šokių ar dainų projektuose galima pelnyti papildomus rinkėjų populiarumo taškus ir netgi pagarbą, nors apie populiarumą ir pagarbą, pelnomą tiesioginiu darbu ar tiesiog vykdant savo pažadus retas jų yra išvis linkęs kalbėti. Ir vis dėlto kažin ką atiduočiau, kad galėčiau pamatyti Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę dainuojančią su Algiu Ramanausku! Bet kurį Nacionalinės premijos laureatą, apsinuoginusį iki pusės ir šokantį pagal rusišką melodiją! Kardinolą Audrį Juozą Bačkį, dalyvaujantį kokiame nors „Baimės faktoriuje“! Kažin kodėl jie ten neina? Nejaugi jiems nereikia populiarumo?

Neapsigaukite, o rinkėjai! Jau senovės Romoje buvo aišku: linksminti liaudį – ne aristokratų reikalas. Šiandien sunku būtų ir įsivaizduoti princą Charlesą, prieš televizijos kameras apsitempusį triko, suprakaitavusį, sunkiai alsuojantį, klausantį Jurijaus Smorigino komentarų. Gaunantį šešis balus ir už tai sakantį „ačiū komisijai“... Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti bet kurį princo ar karaliaus sūnų, užsinorėjusį tapti fokusininku, klounu ar dainininku. Nes jau toje pačioje senovės Romoje buvo žinoma: linksminti liaudį – plebėjų reikalas. Tuščias, trumpalaikis, tikram aristokratui visai nereikalingas. Romos imperatorius neidavo į areną kautis su vergais, karalius niekada nerodydavo stebuklingų triukų prasčiokams miesto aikštėje, prezidentas niekada nesivaržydavo su kitais plaukikais baseine.

Dėl to nieko ir nėra maloniau kaip matyti poną, belinksminantį mus, plebėjus. Matyti jį suklumpantį, supainiojusį žingsnį, toną, ritmą. Nes kas reikalaudavo sužeistų gladiatorių mirties? Kas nepalydėjo skurde numirusio Mocarto į kapines? O kas siūlė Bethovenui kreicerį, kad tik kuo greičiau baigtųsi jo simfonija? Kas degino Remarko knygas ir pilstė rūgštis ant Renesanso paveikslų? Mes, plebsas, vien tik plebsas.

Nes šokantys ir dainuojantys ponai mums visada primena, kad ne kokie jie ten ir ponai besą. Tie patys žmogeliai, kaip ir mes. Dulkės po prodiuserio kojomis. J.Smorigino pašaipos taikiniai. Ne kokia nors aristokratija – kur Vakaruose išvysi, kad aristokratas pats liptų ar skatintų savo vaikus lipti ant scenos ir linksminti mases? Vakaruose jau seniai aišku – būti daininku ar šokėju – menkavertis užsiėmimas, plebėjiškas. Nes daininkas ir šokėjas – tai linksmintojas. Todėl niekam iš Vakarų magnatų, senatorių, politikų, pramonininkų, aristokratų net į galvą neateina mintis tapti šokėju, komiku ar mimiku. Bet mūsuose tai įprasta – nes sieloje mūsų „aristokratija“ yra tie patys plebėjai, kad ir kokį socialinį statusą skirtų jiems likimas.

Žinoma, nuodėminga būtų tvirtinti, kad plebso linksminimas – lengvas ir nereikalaujantis pagarbos darbas. Anaiptol. Tačiau būtina ir susivokti, kad jam visada yra reikalingas talentas, kuriuo, deja, ne kiekvienas apdovanotas. Dainuojantys, šokantys ar dar kitaip besidarkantys Seimo nariai ne tik nėra savo vietoje (kažin, kas sprendžia valstybės problemas tuo metu, kai seimūnai pusnuogiai trypčioja muzikos ritmu?) - jie iš tiesų paniekina visus savo darbo profesionalus, pasiekusius rezultatų ilgu ir sunkiu darbu. Turbūt retas televizijos projektuose šokusių ar dainavusių Seimo narių nusprendė tobulinti savo įgytus įgūdžius ir toliau. O kam? Jei išrinks, kam gaišti laiką. Jei neišrinks – kam tada gaišti laiką?

Visada skaudu matyti tą mūsų skurdą, sumaniai slepiamą po blizgančiomis dekoracijomis ir geru „kamerų išstatymu“. Dar skaudžiau matyti tuos Seimo narius, blykstelėjančius vieną kartą – kaip kokius vienkartinius žiebtuvėlius – pašokančius, iškrentančius, kritikuojamus ir nužemintus. Plebsui nelengva įtikti, bet nepagailėkime jiems savo SMS ar balso. Šitame žaidime, kurį mes vadiname valstybe, visada smagu matyti, kaip žemai gali kristi aristokratas, mums primenantis, kad visi mes – tik plebėjai.

Ir pabaigai – neskubėkite neigti to, kas pasakyta aukščiau. Taip, buvo dainuojanti Monako princesė Stephanie. Matėme tą finalinę sceną kino filme „Gladiatorius“. Skaitėme, kad Anglijos princesė Anne varžėsi Olimpinėse žaidynėse su paprastais mirtingaisiais. Nuo to Jums ramiau? Dabar visi galime eiti žiūrėti lietuviškųjų plebėjų, belinksminančių mus, Lietuvos patricijus.