„Tuomet Lietuvoje viena prieš kitą stovėjo dvi lygios jėgos – buržuaziniai nacionalistai ir darbo liaudis. Jeigu nebūtų įsikišę mūsų desantininkai, nežinia, kas būtų atsitikę...“ Tokią 1991 sausio 13-osios įvykių versiją girdėjau iš Michailo Gorbačiovo.
Gintaras Aleknonis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Prieš dešimtmetį, kai Prahoje buvo minimas Čekoslovakijos aksominės revoliucijos dešimtmetis, buvęs Sovietų sąjungos vadovas mėgino įteigti, kad negalima atmesti ir kitos pusės požiūrio.

Netikiu, kad kas nors išgyvenęs anuos devyniolikos metų senumo Vilniaus įvykius patikės, kad gali būti ir kita tiesa. Dviejų požiūrių standartas negali prasilenkti su dorove. Gal ne veltui kai kuriose Vakarų Europos šalyse holokausto neigimas yra nusikaltimas. Ir niekas neabejoja, kad tai neprieštarauja žodžio laisvei.

Lietuvių žurnalistai gali didžiuotis, kad po sausio 13-osios mūsų viešojoje erdvėje buvo tik viena pusė, kad niekas taip ir nenuėjo į kolaborantų televiziją, vadinamąją „kasperviziją“. Tuomet supratome, kad formalus skirtingų pusių išklausymas nėra demokratija. Visuomenės gyvenimas – ne svarstyklės, kurių vienoje lėkštėje galime padėti teisingumą, pagarbą žmogaus teisėms, demokratijos principus, o kitoje – dorovę ir padorumą.

Kai politikus jungia bendra paslaptis, sunku tikėtis, kad sprendimus diktuos vien tautos ir valstybės interesai. Jeigu V. Adamkus iš tikrųjų būtų nežinojęs apie slaptuosius kalėjimus, šiandien jis tikrai kitaip reaguotų: žmogiškai pasipiktintų ir pirmasis reikalautų ištirti įtarimus.
Gintaras Aleknonis

Šiandien Lietuvoje besitęsianti CŽV kalėjimų istorija yra vienas tų reiškinių, kai mėginama įtvirtinti dvi skirtingas nuomones ir palaikyti kontroversijos iliuziją. Jeigu remtumėmės doros principais, turėtume apgailestaudami pripažinti, kad slaptieji kalėjimai Lietuvoje buvo.

Stebiesi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto darbu. Rugsėjį visi jo nariai buvo įsitikinę, kad tereikia paneigti žiniasklaidos antį. Per keturis mėnesius jų nuomonė iš esmės pasikeitė. Išvada – partneriai nekontroliuojami į Lietuvą galėjo bet ką atvežti ir niekam nežinant uždaroje erdvėje bet ką daryti. Teisiškai tokia išvada yra aptaki, bet kas gali pasakyti (ir sako) – nėra įrodymų apie kalinius, reiškia nebuvo ir kalėjimų. Tačiau tokiais teiginiais galime švaistytis tik namie, pamiršdami tarptautinį kontekstą ir valstybės suverenumo principus.

Šiandien neturime pasirinkimo: tik įrodę, kad į Lietuvą nebuvo atvežti kaliniai, patys patikėsime, kad nebuvo slaptųjų kalėjimų. Kitaip niekas pasaulyje nesupras, kodėl išpuolio prieš Niujorko „dvynius“ sumanytojas Khalidas Šeichas Muhamedas iš slaptojo Lenkijos kalėjimo buvo „kažkur“ išvežtas būtent tada, kai Antaviliuose buvo baigtas įrengti objektas Nr. 2.

Tik CŽV galėtų įrodyti, kad Lietuvoje nebuvo kalėjimų. Bet ji to nedarys. Amerikoje yra toks nusikaltimas – trukdymas teisingumui.

Noriu tikėti, kad Lietuvoje kilusi vadinamojo teisingumo banga – tai yra slaptųjų kalėjimų neigimo vajus – yra grindžiamas kuo geriausiais patriotiniais motyvais. Reikia gelbėti valstybės garbę. Tačiau nei meluodamas, nei kišdamas galvą į smėlį garbės neišgelbėsi. Taip mes tik nuodijame nelabai švarią savo viešąją erdvę.

Daug kam didžiausią baimę kelia tai, kad slaptųjų kalėjimų istorija gali versti peržiūrėti pastarųjų kelerių metų Lietuvos politinio gyvenimo įvykius. Ir juos teks visai kitaip vertinti. Iki šiol buvo labai sunku racionaliai paaiškinti ne vieną prezidento Valdo Adamkaus antrosios kadencijos sprendimą. Kodėl jis palaikė „Leo LT“? Kodėl supainiojo pastovumą su stagnacija ir rėmė Gedimino Kirkilo vyriausybę? Kodėl Vytauto Pociūno byloje nedviprasmiškai stojo slaptųjų tarnybų pusėn?

Kai politikus jungia bendra paslaptis, sunku tikėtis, kad sprendimus diktuos vien tautos ir valstybės interesai. Jeigu V. Adamkus iš tikrųjų būtų nežinojęs apie slaptuosius kalėjimus, šiandien jis tikrai kitaip reaguotų: žmogiškai pasipiktintų ir pirmasis reikalautų ištirti įtarimus. Demokratinėje visuomenėje subrendęs žmogus supranta, kad net ir karti tiesa valstybės garbę apgins geriau, negu saldus melas.

Kai kas gali džiaugtis, kad slaptųjų kalėjimų istorija padės reabilituoti nušalintąjį prezidentą Rolandą Paksą. Abejočiau. Jurijaus Borisovo ranka niekur nedings, bet apkaltos procese gal išvysime daugiau spalvų, ne tik baltą ir raudoną. Ir dar kartą prisiminsime, kokioje sudėtingoje geopolitinėje erdvėje gyvename, kur vienintelis priešnuodis prieš svetimų slaptųjų tarnybų žaidimus gali būti tiesa.

Prieš dvidešimt metų, pirmą kartą per televiziją kreipdamasis į tautą anuometinės Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas tekstą skaitė iš popieriaus. Jam atrodė – geriau būti panašiam į seną komunistų funkcionierių, negu pasitikėti nežinia kieno rankose esančiu sufleriu.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Perėjusi tikrą pragarą žydė į Vilijampolę grįžo ieškoti užkastos dėžės (135)

Izraelyje šiuo metu gyvenanti Kaune gimusi Dita Šperling savo akimis regėjo, kaip baltaraiščiai...

Lenkijos ekonomikos architektas: sukame pavojingu keliu (88)

Pirmosios nekomunistinės Lenkijos vyriausybės finansų ministras Leszekas Balcerowiczius sako, kad...

Šveicarų specialistai įvertino Gedimino kalno gelbėjimo planą: tikrai yra dėl ko nustebti (529)

Lietuvos mokslininkai ir specialistai vis dar nesutaria, kaip gelbėti Gedimino kalną. Kol mūsų...

Išvardijo, kodėl nepritaria progresiniams mokesčiams (2)

Finansų ministerija nepritaria Seime jau svarstomiems siūlymams įversti progresinius mokesčius:...

Paprastas žingsnis, padėsiantis išvengti 75 proc. šio vėžio atvejų (6)

Prasidėjo Europos gimdos kaklelio vėž io prevencijos savaitė, kurios šūkis „Sumažink savo...

Brangi nafta kelia ne tik benzino kainas (75)

Dėl pabrangusios naftos kyla ir degalų kainos. Analitikai perspėja – jeigu taip bus ir toliau,...

Iš Rusijos stačiatikių vyskupo – akibrokštas Putinui (216)

Vienas Rusijos stačiatikių vyskupas pirmadienį pareiškė, kad per kovą vyksiančius šalies...

Garsenybėms – metų mados egzaminas. Kam pavyko jį išlaikyti? M. Palaikytės verdiktas (148)

Pramogų pasaulio apdovanojimų rengėjai garsiai skelbė – tai metų renginys. Tad įžymybės...

55-erių Ingeborga Dapkūnaitė parodė su surogatine motina susilauktą sūnų (17)

Garsi aktorė Ingeborga Dapkūnaitė parodė savo atžalą. Visuomenė nedelsiant sureagavo į žinią...