G. Žukaitė. Žmogžudystės, narkotikai, pagrobimai – ar išauš geresnis rytojus Lotynų Amerikoje?

Rugpjūčio 17 d. buvo pranešta, kad Meksikoje buvo pagrobtas Joaquino Guzmano, Meksikos narkotikų barono, sūnus. Tai dar kartą atkreipė pasaulio dėmesį į vieną iš didžiausių Lotynų Amerikos regiono problemų – organizuotą nusikalstamumą.

Lotynų Amerika yra vienas labiausiai nuo smurto kenčiančių regionų pasaulyje. Iš 50 pačių pavojingiausių pasaulio miestų 42 yra Lotynų Amerikoje. Žmogžudystės, pagrobimai, narkotikų prekyba, reketas – yra ne vienos šio regiono valstybės kasdienybė.

Žmogžudysčių ir pagrobimų mastai didžiausi pasaulyje

Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo biuro duomenimis 17 iš 20 valstybių, kuriose yra įvykdoma daugiausiai žmogžudysčių 100 000 gyventojų, yra Lotynų Amerikos regione. Pačios pavojingiausios valstybės pagal šį rodiklį yra Hondūras, Salvadoras, Venesuela.

Panaši situacija yra ir su pagrobimais. Vieni didžiausių pagrobimų mastų pasaulyje yra Meksikoje, Venesueloje, Kolumbijoje ir Haityje. Tiesa, šį rodiklį tiksliai įvertinti yra gana sudėtinga. Laikoma, kad policijai ir kitoms institucijoms yra pranešama tik apie 10 proc. visų įvykdomų pagrobimų.

Pagrindiniais taikiniais tampa turtingi žmonės, tačiau pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vis dažniau nusitaikoma į vidurinio ar net pačio žemiausio socialinio sluoksnio atstovus. Paprastai pagrobimas užtrunka nuo keleto valandų iki poros dienų, kol yra išmokama išpirka. Taip pat populiarėja „ekspress“ pagrobimai, kai žmonės prievarta nuvežami prie bankomatų ir reikalaujama nuimti visus turimus pinigus. Tokių pagrobimų aukomis neretai tampa ir turistai.

Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo biuro duomenimis ginkluotų apiplėšimų skaičius per pastaruosius 10 metų taip pat išaugo bent 30 proc. Didžiausia tikimybė būti apiplėštam yra Kosta Rikoje, Meksikoje, Brazilijoje, Ekvadore.

Tokiai situacijai regione įtakos turi keletas tarpusavyje susijusių veiksnių – politiniai neramumai šalyse, pilietinių karų padariniai, nepasitikėjimas valdžios institucijomis, ekonominės ir socialinės problemos, tokios kaip nedarbas, skurdas, nelygybė, narkotikų gamyba ir prekyba.

Ekonominės ir socialinės priežastys

Lotynų Amerikoje nusikalstamumą pirmiausia skatina ekonominės ir socialinės problemos.

Pavyzdžiui, Venesueloje skaičiuojama, kad 2016 m. infliacija viršys 700 proc., apie 70 proc. žmonių gyvena skurde, trūksta esminių produktų, vaistų, nedarbas siekia 8 proc.. Ypač didelis nedarbas vyrauja tarp jaunimo iki 25 metų amžiaus. Pastarieji, negalėdami savęs realizuoti darbe ir neturėdami pragyvenimo šaltinio, dažnai jungiasi į įvairias grupuotes ir užsiima nusikalstama veikla, tokia kaip grobimai ar plėšimai.

Kita valstybė, kurioje klesti nusikalstamumas, yra Haitis. Tai – viena neturtingiausių pasaulio valstybių, kurioje Pasaulio banko duomenimis daugiau nei 60 proc. žmonių gyvena skurde. Taip pat tai viena netolygiausių pagal pajamas valstybių.

Netoli nuo jos pagal šį rodiklį ir Brazilija, kurioje šiuo metu vyksta Olimpinės žaidynės. Šioje šalyje 1 proc. pačių turtingiausiųjų gauna apie 13 proc. visų pajamų, t. y. panašiai kaip 50 proc. pačių neturtingiausių valstybės gyventojų. Tokia nelygybė skatina pasipiktinimą ir alternatyvių pajamų šaltinių ieškojimą, tokių kaip pagrobimai, narkotikų gamyba bei platinimas.

Narkotikų prekyba

Narkotikų prekyba yra labai plačiai paplitusi problema Lotynų Amerikos regione. Kolumbija, Bolivija ir Peru yra pagrindinės kokos, iš kurios išgaunamas kokainas, gamintojos. Meksika bei Centrinės Amerikos valstybės yra tranzitinės šalys, per kurias kokainas patenka į JAV ir Europos rinkas.

Konkurencija tarp narkotikų kartelių, policijos taikomos priemonės prieš juos skatina didelius smurto proveržius regione. Ypač tai sustiprėjo, kai buvo suskaldyti didieji karteliai ir suimti pagrindiniai lyderiai. Vietoje jų atsirado mažesni karteliai, kurie dažnai konkuruoja tarpusavyje, bei potencialūs nauji lyderiai, kurie kovoja dėl savo pozicijų ir įtakos zonų.

Politiniai konfliktai

Nusikalstamumas Centrinėse Amerikos valstybėse – Hondūre, Salvadore, Gvatemaloje – daugiausia yra nulemtas pilietinių karų, kurie vyko 9-ajame d., padarinių.

Bėgdami nuo pilietinio karo Salvadore, sukilėliai Los Andžele įkūrė tokias grupuotes, kaip Barrio 18 bei Mara Salvatrucha (MS-13). Šių grupuočių nariai vėliau buvo deportuoti iš JAV atgal į Salvadorą ir kitas Centrinės Amerikos valstybes, kuriose tęsė savo nusikalstamas veiklas ir įgijo didžiulę įtaką.

Barrio 18 ir MS-13 kontroliuoja įvairias valstybės gyvenimo sritis. Jų pagrindiniai veiklos principai yra narkotikų prekyba, išpirkų reikalavimas ir žmogžudystės. Policija stengiasi ginklu kovoti prieš šias grupuotes, o tai prisideda prie dar didesnio smurto ir nusikalstamumo plitimo regione. Hondūre šios grupuotės ypač sustiprėjo po 2009 m. įvykdyto valstybės perversmo, po kurio sumažėjo pasitikėjimas valstybės institucijomis.

Kolumbijoje nusikalstamumas glaudžiai susijęs su daugiau nei 50 metų besitęsiančiu pilietiniu konfliktu, kurio metu žuvo daugiau nei 220 000 žmonių ir dar apie 6 mln. gyventojų buvo priverstinai perkelti. Pagal šį rodiklį Kolumbija ilgą laiką „pirmavo“ pasaulyje. Tik pastaraisiais metais ją pralenkė Sirija.

Pagrindinės grupuotės – FARC ir ELN – susikūrė dar 7-ajame d., įkvėptos Marksizmo idėjų ir reaguodamos į egzistuojančią nelygybę bei skurdą šalyje. Savo veiklą grupuotės finansuoja iš narkotikų prekybos bei žmonių pagrobimų ir išpirkų reikalavimų.

Silpnos institucijos

Nusikalstamumas klesti dar ir dėl to, kad daugelyje valstybių vyrauja nepasitikėjimas valdžios institucijomis, ypač policija, teismais.

Su nusikalstamomis veiklomis neretai yra siejami ir aukščiausi šalies pareigūnai. Pavyzdžiui, Brazilijoje net 60 proc. parlamento narių įtariami ėmę kyšius ir įsivėlę į įvairias korupcijos schemas.

Meksikoje 2014 m. rugsėjo mėnesį buvo pagrobti 43 studentai. Įtariama, kad jų pagrobimą užsakė Igualos miesto meras. Po tokių įvykių pasitikėjimas valdžios institucijomis mažėja, todėl žmonės nesikreipia į jas dėl patirtų skriaudų, todėl net įvertinti nusikalstamumo mastus nėra lengva užduotis.

O net jeigu nusikaltimas ir yra pranešamas, nėra jokios garantijos, kad bus atliktas kruopštus tyrimas ir nusikaltusieji bus nubausti. Įvairias skaičiavimais laikoma, kad Lotynų Amerikoje yra išaiškinama tik apie 20 proc. visų padarytų nusikaltimų. Taigi vyrauja nebaudžiamumo kultūra, o tai sudaro sąlygas ir toliau nusikalsti.

Geresnis rytojus įmanomas

Tačiau negalima teigti, kad visos Lotynų Amerikos valstybės susiduria tomis pačiomis bėdomis.

Pavyzdžiui, Nikaragvoje, kuri kaip ir Salvadoras iškentė pilietinį karą bei yra viena neturtingiausių valstybių, nusikalstamumo mastai yra vieni žemiausių regione.

Pavyzdžiui, žmogžudysčių tenkančių 100 000 gyventojų čia 8 kartus mažiau nei Hondūre ir 6 kartus mažiau nei Salvadore. Taip susiklostė, nes buvo skiriamas didelis dėmesys vidaus sistemos reformai, ypač policijai ir teismams. Nikaragvos pavyzdžiu turėtų pasekti ir kitos regiono valstybės, norėdamos išspręsti giliai įsišaknijusią nusikalstamumo problemą.

Reikia tikėtis, kad regiono valstybėms užteks politinės valios ryžtis radikaliems veiksmams įgyvendinti teismų ir policijos reformą bei taip pat intensyviau ieškoti būdų, kaip spręsti įsisenėjusias socialines ir ekonomines problemas. Kitu atveju, regione egzistuojanti nusikalstamumo problema ir toliau augs.