aA
Pašlovinkime sugrįžusias pitijas – apsirūkusius informacinius orakulus! Šiandien vietoje humanitarinių studijų, žmonės tiesiogiai klausosi ir skaito deginančius ir smegenis plaunančius pranešimus. Ši narkomanija ne tik nedraudžiama, bet ir visuotinai skatinama. Dabarties pakeistinė sąmonės būsena, haliucinuojantis protas atsiranda po totalinio smegenų išdeginimo informacinio įtikinėjimo srautais.
Gintautas Mažeikis
Gintautas Mažeikis
© DELFI / Tomas Vinickas

Propagandinės pitijos, viso pasaulio reikalų regėtojai, visų karų vizionieriai, pranašauja išdeginto proto masėms. Tai jums ne naujieji Viduriniai amžiai. Tai naujoji informacinė barbarybė ir ją Lietuvoje skatina švietimo politika.

Nykstant humanitariniams mokslams ir pirmiausiai filosofijai, literatūros ir kitų menų kritikos įtakai, nusigręžiant nuo religijotyros ar antropologijos sparčiai menkėja alegorinės, metaforinės interpretacijos gebėjimas. Ir ne tik tarp masių, bet ir, svarbiausia, tarp elito, dažnai už mases linkusio šlovinti stabus ir jų informacinę galią. Tada žodžiai, kurie vaizdingai pasakojo ir lygino, vėl pradėjo įgauti fetišo ar net amuleto reikšmę, virsti garbinamų ar atnašaujamų stabų vardais. Paradoksas, technologinis lavinimas ar net programavimas laipsniškai grąžina asmenį į primityvią būseną: tiesioginę priklausomybę nuo vardų ir vaizdų.

Žmonija skyrė tūkstančius metų, kad išsilaisvintų iš vergovės ikonoms, krauju ir sukilimais įveikdama prisirišimą prie totemų, stabų, amuletų, fetišų. Svarbus žingsnis šioje išsilaisvinimo iš ikonų – ikonoklazmo (plačiausia prasme) – istorijoje buvo pranešimų daugiaprasmiškumo atradimas ir jo suvaldymas. Atpažinti maginiai vardai ir ženklai, burtažodžiai ir jiems artimos metonimijos, buvo laipsniškai paverčiami perkeltiniais palyginimais, metaforomis, suvokiamomis retorinėmis ir poetinėmis figūromis, kas mažino būtinybę stabams aukoti žmonių gyvybes, smerkti, deginti „nemūsiškius“, ne to totemo giminės atstovus. Išsilaisvinimas iš nuolankumo vaizdams ir vardams suteikė poetams ir menininkams saviraiškos, o filosofams – aiškinimo laisvę ir padėjo išplėtoti politikos, sociologijos mokslus, išvystyti šiuolaikines valstybes ir teisę.

Technologinis lavinimas ar net programavimas laipsniškai grąžina asmenį į primityvią būseną: tiesioginę priklausomybę nuo vardų ir vaizdų.
Gintautas Mažeikis

Tačiau XX amžius pasuko atgalios: buvo greitai grąžinami įgaliojimai fetišams, amuletams, maginiams vardams ir ženklams. Būtent tada apsišvietusios tautos pasirinko humanitarinio nuosmukio kelią ir kaip naujuosius dievus ar mitinius herojus pradėjo šlovinti Staliną, Hitlerį, vėliau Mao, Kim ir Sėną ... Šiandien lygiai to paties įkvėpimo pagautieji Rusijoje kuria Stalino ir Putino religinės ikonos, bažnytines maldas Putinui, kaip aktualiam dievo įsikūnijimui. Tokio pavidalo sąmonė skverbiasi ir į Lietuvą, Baltijos šalis ir būtent šiame maginiame, religiniame horizonte yra interpretuojama informacinio karo ir propagandos reikšmė, kaip kažkokių antgamtinių, iš šėtono krosnių kylančių galių, prieš kurias tautos turi susiburti ir vykdyti nuolatinę lojalumo išpažintį: padariau nuodėmę, pažiūrėjau Dmitrijaus Kiseliovo šėlą ...

Amžius alegorijų ir metaforų aiškinimas laisvino žmogų ne tik iš dogmų, bet ir iš prietarų bei stabų. Stabų garbinimas yra artimai susijęs su senesniu reiškiniu – totemizmu, t.y. tiesioginiu dievų įsikūnijimų šlovinimu ir su naujesniais reiškiniais: fetišizmu ir, pagaliau, prekinių ženklų garbinimu. Totemai – tiesioginiai dievų įsikūnijimai. Tai dažniausiai buvo buivolų, vilkų ar šernų galvos, kurios liudydavo medžioklės dievo buvimą kartu su jį šlovinančia gentimi. Vėliau totemus pakeitė modernesni stabai. Jų statulos buvo labiau nepriklausomi nuo vienkartinių dievų prezentacijų ir įgijo, bet jau iš dalies, reprezentacijos funkciją. Tačiau, šis stabų dauginimas išsaugojo ir manos (tiesioginio dievo palaiminimo, magijos) funkciją: gydė, įkvėpė, baugino, draudė. Totemų ir stabų energija įkraudavo, įkvėpdavo amuletus, kuriuos asmuo galėjo nešiotis su savimi. Tada net naktimis ar toli kelionėje faraono galva prabildavo ir grūmodavo dėl neteisingo elgesio.

Stabų ir amuletų, kitaip nei totemų, buvo galima pagaminti daug ir pastatyti įvairiose vietose, pasiekti žmones jų namuose, vienatvėje, veikti net sapno metu. Fetišai – kišeninės mikroenergijos, jų galia mažesnė, tačiau juos pagaminti lengviau nei amuletus. Fetišas jau nėra tiesiogiai siejamas su stabais ir ritualais ir padaro maginę įtaigą visuotine, pasiekiama ir pritaikoma bet kokiuose reikaluose: rašant knygas, sakant politines kalbas, vedant derybas.

Informacinis karas atsiranda tada, kai juo patikima kaip tikrove. Kol kas nors šaukia ir rėkia, vaizduoja ir grūmoja – visa tai yra tik pašėlusių žmonių reikalas, kuriuos jau antikoje buvo priimta aiškinti alegoriškai.
Gintautas Mažeikis

Fetišai yra artimai yra susiję su amuletais, tik jau išsilaisvinę nuo priklausomybės nuo antgamtiškos dvasios ir atvėrę duris bet kokioms erotinėms įtaigoms ir fobijoms. Be fetišų išsilaisvinimo nebūtų gimusi ir propaganda, kuriai yra reikalingi visur įsiskverbiantys ir garbinami vardai, paveikslai, kiti simboliai. Galiausiai fetišizmas ir įtikinėjimas paskatino prekinių ženklų gimimą. Didžiosios korporacijos gamina ir įtvirtina prekinius ženklus ir skatina juos vartoti būtent kaip fetišus: ar tai būti pasaulinės kompanijos ikona – „Apple“, ar šalies pavadinimas – Lietuva, Rusija, ar lyderio fotografija – Putinas. Lietuva daugiau ar mažiau liko laisva nuo lyderių paveikslų garbinimo. Bent viena nelaimė mus apėjo.

Išsilavinę judėjai ir krikščionys daug dėmesio ir amžių skyrė išsilaisvinimui iš stabų sutemų, sukurdami egzegetiką – daugiaprasmį Biblijos aiškinimą ir išplėtodami – hermeneutinius gebėjimus. Pasakėčios, alegoriniai paveikslai, kurtuazinės meilės simbolizmas, užuominų ir rašymo tarp eilučių kalba – visa tai yra humanitarinio išsilaisvinimo ir įgalinimo rezultatai. Dar labiau stabų saulėlydį rėmė F. Nietzschė, su kuriuo prasideda ir išsilaisvinimas nuo hermeneutinių ir egzegetinių aiškinimo taisyklių. Tačiau jiems nykstant atėjo ne tik naujosios poezijos, bet ir informacinės barbarybės amžius.

Daugiaprasmio teksto aiškinimo požiūriu mes tapome neįgaliais ir tą negalią sukūrė XX – propagandos amžius. Būtent tada ir buvo sugrąžintos politinės ikonos, ideologiniai amuletai, lyderių stabai ir tikėjimas jų magine, psichine jėga: pasimelsti lyderio ikonai, apsivilkti tėvynę simbolizuojančius marškinius ir ... pasveikti. Nuo gripo – paprastai taip nesigydoma, bet nuo psichinių ligų, kurios šiandien valdo pasaulį daugiau nei biologiniai virusai – žinoma, kad siūloma. Kai žmogus politiškai elgiasi neteisingai, abejotinai, įtartinai – jam nešami maginiai fetišai ir amuletai – raišteliai, vėliavėlės, juostelės, sakomi propagandiniai užkalbėjimai, manant, kad asmuo atsipeikės, įkvėps iš laikraščių ir televizijos spindinčios energijos ir energingai žengs su ginti praeities vardų. Šis elgesys ir yra humanitarinis neįgalumas, dvasinio regreso rodymas. Tai, žinoma, yra ne klinikinis atvejis, o tik demonstravimas, kad kalbamės net ne su XV ar XVI amžiaus išsilavinusiu žmogumi, o susitikome atgimusius, dar iki Kristaus laikų gyvenusius, mesijus ar jų sekėjus.

Informacinio karo psichozė atsiranda tada, kai auditorijos tik tiki pranešimų grėsme ir pagal juos organizuoja savo ir aplinkinių gyvenimą.
Gintautas Mažeikis

Gąsdinimas informaciniu karu ir propaganda yra paradoksalus: jis griauna pačią alegorinio, egzegetinio, hermeneutinio aiškinimo galimybę ir griauna kitaip, nei tai darė F. Nietzchė: ne panaikinant taisykles, o pašalinant patį daugiaprasmiškumą. Informacinio karo dogma yra: visa, ką sako mano oponentas yra manipuliacija ir įtikinėjimas. Jei tik pabandysime paaiškinti asmeniui, kad mūsų atveju niekas nešaudo iš pabūklų, o terminas „informacinis karas“ yra tik metafora, perteikiantis esamą komunikacijos būklę ir slepiantis diplomatinį ar bankinį konfliktą, tam tikras jų formas ar turinį, veikiausiai būsime įvardyti priešingos šalies propagandistais ir penktosios kolonos atstovais. Ilgainiui, visi humanitarai, kurie dar sugeba skaityti pasakėčias, suvokia ironiją ar vaikšto į daugiaprasmius ir nekomercinius spektaklius, bus pavadinti penktąja kolona ir laikomi visokiausių priešų–filais, ar „nacionališdavikais“. Šiandien Maskvoje daugelis literatų ar aktorių, dailininkų, kurie kalba daugiaprasmiškai ir žaidžia kituose nei politinis kultūros pasauliuose, neretai įtariami ar vadinami „nacionališdavikais“. Būti humanitaru daugeliui jų reiškia ištverti kaltinimą „nacionališdaviku“.

Tačiau, informacinio viruso ir vertinimo štampai ateina ir į Lietuvą, tautos išdavikų dūmais grasinant dailininkams, literatams, filosofams. Toks humanistikos tapsmas Lietuvoje smarkiai menkina galimybę gintis nuo svetimų mentalinių puolimų, kai „savi“ yra panirę į „maginės sąmonės“ būklę. Maginę sąmonę, tikėjimą į savaiminę vardų ir vaizdų galią iš dalies remia ir technologijų, tiksliųjų mokslų, gamtos mokslų studijos – tie, kas išaukština vien faktus ir įrodymus. Tačiau faktai nėra nei mūsų vertybės: gėris, laisvė, lygybė ... nei lauktinas elgesys ir savijauta: orumas, garbingumas, taurumas ... nei poezijos atnešamos subtiliausios dvasinės patirtys ... Be daugiaprasmių horizontų homo sapiens, net jei jis tiksliai matuoja ir labai greitai gamina, virsta Egipto piramidžių inžinieriumi ar statybininku, tikinčiu stabais ir amuletais ir šlovinančiu faraonus ir žodžių magus.

Lietuvos švietimo politika kas metai iš naujo trypia humanitarinių ir socialinių mokslų reikšmę ir mano, kad technologijos ir tikslieji mokslai mus išgelbės. Taip yra kuriamas sąmoningumas, kuris yra atviras bet kokiam propagandiniam įtikinėjimui ir manipuliacijai. Mūsų visuomenė tampa atvira magijai visuomene, o Švietimo ministerija: stebuklinių technologijų vilties įstaiga. Technologijų radimas yra laikomas ir skatinamas kaip šventoji panacėja nuo vietinio idiotizmo. Ir, juokingiausia, tikintiems naujaisiais stabais labai sunku padėti: jie atmeta bet kokį kitą samprotavimų aiškinimą kaip manipuliaciją.

Pagaliau, sekti fetišais, amuletais ir stabais yra madinga, juk būtent jais remiasi garsiausios pasaulio kompanijos, kurdamos savo prekinius ženklus. Ženklų skleidžiama tamsa kyla iš negebėjimo suvokti galimo žaismo. Tai būtų tas pats, kas vietoje to, kad žaislus laikytume sąlygine tikrove, imtumėme juos suprasti kaip realias katastrofas ar pergales. Informacinis karas atsiranda tada, kai juo patikima kaip tikrove. Kol kas nors šaukia ir rėkia, vaizduoja ir grūmoja – visa tai yra tik pašėlusių žmonių reikalas, kuriuos jau antikoje buvo priimta aiškinti alegoriškai.

Apsirūkusių Delfų orakulės pitijos (pranašautojos, medijos, vizionierės) haliucinacijos buvo aiškinamos ne tiesiogiai, ne kaip akivaizdus dievų šnekėjimas, o kaip aiškintinas murmesys ir klyksmai. Nuo to laiko, įvykio ir ženklo daugiaprasmybių interpretacijų menas labai daug pasistūmėjo atverdamas neribotus literatūros ir vaizduojamojo meno horizontus ir naujus kultūrinius pasaulius. Tačiau humanitariškai neįgudusi auditorija yra linkusi neigti atvertus humanitarinius pasaulius. Ji pasirenka banalumą ir norą pasinerti į archajinę tamsybę, tikėti informaciniais šėliotojais ar vizualumų šventpaikšiais, kurie prisistato kaip realūs žinovai ir perduoda mums magiškai reikšmingas žinias: „jei neišgirsite, pražūsite!”

O galima ir priešingai: su tokiu infantiliu mąstymu, jei išgirsite informaciją, – jums galas: pasikeis jūsų sąmonė ir deformuosis percepcijos, užaugs karpos ir reikės TV energijos joms gydyti. Konspiracinės ir suokalbių teorijos kaip gyvatės įsirango į jūsų širdis ir įsikuria galvose. Nuo tada mus vėl valdo totemai, mes statome stabus, o prekinius ženklus atverčiame į amuletus. O tada jau galima į mūšį ... prie televizoriaus. Informacinio karo psichozė atsiranda tada, kai auditorijos tik tiki pranešimų grėsme ir pagal juos organizuoja savo ir aplinkinių gyvenimą.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Biomedicinos mokslų daktarės verdiktas: šias uogas privalu valgyti kiekvienam (71)

Raudonos, mažos, bet stipraus skonio uogos, kupinos vitaminų ir maistinių medžiagų, augančios...

Socdemų senbuvis demaskuoja Karbauskį: politine prasme tai būtų didžiausia bėda Lietuvai (544)

Nors iki Seimo rinkimų dar liko beveik 3 savaitės, jau dabar skamba garsūs pareiškimai apie...

Tatuiruočių meistras Alytuje atidarė naują pramogų viešbutį, tačiau užeiti į vidų išdrįs ne visi (40)

Prieš mėnesį atverti pirmieji siaubo namai Alytuje kuria planus užkariauti alytiškių ir miesto...

Aurimas Kuckailis | D+ nariams

Ar aš pakankamai vyras? Jei savęs kada to klausei – šis tekstas kaip tik tau (1)

Vyrai negali kalbėti apie tą ar aną, neturi įgūdžių ir nemoka, galbūt draugų kompanijose...

Orai primins vasarą: įšils iki 23 laipsnių (4)

Trečiadienį anticiklonas ir toliau neapleis mūsų šalies. Naktį dangus bus palankus stebėti...

Kairys negailėjo liaupsių Marčiulioniui, Šernius apgailestavo, kad nepavyko įkasti „Rytui“ (13)

„Jie mums neleido žaisti taip, kaip mes norėtume. Su gynyba ir charakteriu mums pavyko...

Gyventojų pasipiktinimas nesutvarkytais šaligatviais apnuogino didesnę problemą: įstatymuose – didžiulė spraga (30)

NT vystytojai, plėtodami gyvenamosios ar komercinės paskirties projektus, infrastruktūrą...

Skirtingi finišai: Ispanijoje – stebinanti pagarba varžovui, Maskvoje – pralaimėjusiojo erzinimas (24)

Pergalė ar medalis dar nėra viskas. Tai patvirtino socialinius tinklus apskriejęs gražus Ispanijos...

Kūno dalis, dėl kurios vis daugiau moterų kreipiasi į plastikos chirurgus: anksčiau norėjo mažinti, dabar – didinti (73)

Ar gali sėdmenys būti per maži? Tikrai taip ir ši problema pasitaiko dažniau, nei galėtume...

Švedijoje dirbantis epidemiologas stebisi Lietuvos kova su koronavirusu: tai nepagrįsta mokslu ir įrodymais (370)

Švedijoje dirbantis biomedicinos mokslų daktaras, epidemiologas Andrius Kavaliūnas stebisi tuo,...

|Maža didelių žinių kaina