aA
„Memorialinis kompleksas „Permė-36“ taps Gulago darbuotojų muziejumi“, tokį pranešimą prieš kelias dienas išplatino Permės laikraščiai. Permė – Rusijos mietas netoli pietinės dalies Uralo kalnų, prie Kamos upės, vieta, kurią daugiausiai prisimena Lietuvos pokario tremtiniai ir ypač vėlyvojo sovietmečio politiniai kaliniai.
© AP/Scanpix

Atmena dėl ten buvusių svarbiausių L. Brežnevo laikų politinių kalinių kalėjimų: „Permė-35“, „Permė-36“ ir „Permė-37“. Vienintelis visavertis ir į Pasaulio paminklų fondą įtrauktas Gulago muziejus buvo „Permė-36“. Atstatytas, restauruotas ir „Memorialo“ organizacijos kuruojamas muziejus buvo įsteigtas dar 1992 metais. Muziejaus kūrimą palaikė „Memorialas“ – švietimo ir žmogaus teisių gynimo bei labdaros organizacija, didžiausią savo dėmesį skirianti politinių kalinių ir tremtinių likimų tyrimams, jų teisių gynimui, pagalbai jiems. Šiandien memorialo lyderiai: A. Roginskis, A. Čerkasovas, S. Kovaliovas, J. Žemkova ir kt. yra ne tik kritikuojami kaip užsienio agentai, bet ir kaip fašizmo gynėjai, Baltijos ir Ukrainos nacionalistų rėmėjai, tėvynės išdavikai.

Muziejaus kūrimas buvo dalis kitų organizacijos veiklų: Stalino sistemos represuotų asmenų vardų atpažinimo ir išvardijimo, archyvų ir liudijimų rinkimo, rūpybos kapais, bendradarbiavimu su archyvais ir muziejais, o taip pat naujų politinių represijų prevencijos. „Memorialo“ ir jo kuruoto muziejaus veikla tapo Sovietų Sąjungos, kaip represijų ir politinių kalinių persekiojimo sistemos, pabaigos simboliu. Nuo 2012 metų organizacija yra paskelbta „užsienio agentu“, sekama ir ribojama jos veiklą, teismai ne kartą siekė jos skyrių uždarymo ir aktyvistų sulaikymo. Logiška, kad po 2014 metų karo Donbase pradžios ir propagandinio visų „banderovcų“ pasmerkimo bei Baltijos „fašistų demaskavimo“ 2014-2015 metais pradėta kampanija siekiant pakeisti muziejaus priklausomybę, paversti jį valstybiniu ir atstovaujančiu dabartinių „patriotų“, Novorosijos savanorių, kurių pakankamai daug ir Permėje, vertybes.

Panašiai būtų, jei Osvencimo prižiūrėtojai grįžtų ir buvusioje koncentracijos stovykloje ciniškai demonstruotų savo garbingą ir atsakingą veiklą užtikrinant Holokaustą.
Gintautas Mažeikis

Jau pusę metų siekiama svarbiausią Gulago muziejų paversti jo darbuotojų, t.y. prižiūrėtojų atminties institucija, kur bus pasakojama apie herojišką sovietų liaudies pasipriešinimą „pabaltijo miško broliams“, Galicijos (Vakarų Ukraina) banderovcams, apie SSRS politinius išdavikus ir kalėjimų sistemos humanizmą bei disidentiškų nusikaltimų prevenciją. Panašiai būtų, jei Osvencimo prižiūrėtojai grįžtų ir buvusioje koncentracijos stovykloje ciniškai demonstruotų savo garbingą ir atsakingą veiklą užtikrinant Holokaustą.

Vis dėlto ši budelių aušra nebus tinkamai suvokta be Auksinės Sovietų Sąjungos mito aiškinimo, be sunkiasvorės ideologijos pakeitimo visuotinai vartojamais, lengvais vaizdais. Auksinės Sovietų Sąjungos mitas, kaip pasakojimas, yra pavojingesnis nei realiosios, komunistinė Sovietų Sąjungos ideologija, su visais jos partijos suvažiavimais, plenumais, Centro Komiteto ir respublikinių komitetų sprendimais. Naujieji vaizdingi pasakojimai pirmiausiai pavojingi savo paprastumu, banalios vartotojų sąmonės poreikių atitikimu , bei savo įsimintinumu ir atvirumu visokiausioms pamanytoms legendoms, t.y. kino pramonės ir propagandos produkcijai.

Antra, šie naujieji pasakojimai nebuvo kritikuoti nei Lietuvos Sąjūdžio aktyvistų, nei kitų Liaudies frontų. Pagaliau, ši revizija atvirai įskiepija stačiatikybę į komunizmą, kas yra sovietologiniu požiūriu visiška nesąmonė. Įvairiausių disidentų išsakyta kritika buvo skirta SSRS ideologijai ir komunistinei, nomenklatūrinei sistemai, o ne populistiniam patriotiniam Rusijos sąjūdžiui, kuris vadovaujasi kintančiais, melagingais istoriniais (paraistoriniais) pasakojimais ir komerciniais vaizdais. Disidentai ne griovė Auksinės Sovietų Sąjungos mitą, o kritikavo nuobodžią marksizmo-leninizmo ideologiją ir sistemą, Brainoje, bet ir praeities.

Prabundantys budeliai yra rodomi pavyzdžiu jaunajai kartai: būti negailestingiems priešams, mylėti savo tėvynę ir vykdyti jos įstatymus.

Ir štai, šalia II pasaulinio karo veteranų, šalia didžiųjų gamyklų statytojų, pasirodo nauja būsimų serialų gvardija: Gulago darbuotojai, kalėjimų prižiūrėtojai, sistemos darbininkai. Menama, kad prižiūrėtojų negailestingos nuostatos liaudies priešams ir SSRS išdavikams užtikrino šiandieninių Rusijos vaikų ir jų tėvų ramybę, jų galimybę melstis ir puoselėti dvasingumą. Prabundantys budeliai yra rodomi pavyzdžiu jaunajai kartai: būti negailestingiems priešams, mylėti savo tėvynę ir vykdyti jos įstatymus. Nors tokiais palinkėjimais dalinasi buvę NKVD (vėliau MVD) ir KGB darbuotojai, jų bendras tonas gali būti artimas daugeliui kitų šalių nekritiškų „valstybininkų“, iškeliančių sistemą aukščiau pilietinių laisvių.

„Permės-36“ lageris buvo įkurtas 1946-aisiais veikė iki pat 1988 metų ir tapo vienu svarbiausių Gulago palikimo paveldėtojų, vėlyvojo sovietmečio politinių kalinių kalinimo vieta. Čia kalėjo: rašytojas V. Bukovskis, žmogaus teisių gynėjas S. Kovaliovas, fizikas J. Orlovas, rašytojas N. Ščaranskis, lietuviai B. Gajauskas, mons. A. Svarinskas, G. Iešmantas ir daugelis kitų ... Garsūs rašytojai, mokslininkai, pilietiniai aktyvistai. Vis dėlto pastaruoju metu Rusijoje keliami Stalino portretai ir gaivinami, spausdinami, paverčiami filmais NKVD atsiminimai ne tik diskredituoja sovietinius politinius kalinius ir disidentus, bet ir yra naujo mito, o ne ideologijos aušra. Daugelio prižiūrėtojų pasakojimai yra banalūs, kaip ir nacistų. Prisimintina H. Arendt tezė apie „blogio banalumą“, ne viso, o būtent sistemos tarnų: aklų, naivių.Štai kodėl iš revizuojant ir atkuriant brendinį Sovietų Sąjungos mitą buvo svarbu nupiešti ne banalų ar sadistinį NKVD-isto paveikslą ar tuščią nuo minčių Gulago prižiūrėtojo veidą, o supratingas žvalgo akis ir gilią bei jautrią, atsakingą kalėjimų darbuotojo sielą. Galbūt iš tiesų kai kurių prižiūrėtojų likutinis humanizmas buvo neįvertintas, tačiau ši revizija negalėjo būti skirta populiariajai kultūrai, paniekinant partizanus, disidentus, politinius kalinius, visus „Memorialo“ tyrinėjimus, milijonų Stalino ir vėlesnių represijų aukų atminimą, įskaitant ir patyrusių psichiatrinę prievartą.

Kuriant patrauklų Gulago darbuotojų paveikslą yra reikalingas esmingas kūrybinis revizionizmas: nuspalvinti pilkus, paversti linksmais ir išmintingais nuobodžius, drąsiais ir pasiaukojančiais baikščius ir, priešingai, pavaizduoti fašistais ar jiems pritariančiais žmogaus teisių gynėjus. Vienas iš kovotojų, reikalaujančių radikalios įkalinimo įstaigų, kolonijų istorijos ir „Permė-36“ muziejaus revizijos, visų „liberalių“ vertybių pervertinimo yra Novorosijos gynėjas, radikalus Maskvos politikas, judėjimo „Sut‘ Vremeni“ (Laiko esmė) lyderis S. Kurginianas. Pagal profesiją jis yra ilgametis dramos teatro režisierius,o dabar daugiausiai publicistinių laidų vedėjas ir komentatorius, propagandistas, vienas iš Novorosijos organizatorių, aistringas kovotojas prieš „oranžines revoliucijas“, vienas iš „antimitingų“ išradėjų, gražiai juos pavadinęs „altermintingais“.

Atkuriant brendinį Sovietų Sąjungos mitą buvo svarbu nupiešti ne banalų ar sadistinį NKVD-isto paveikslą ar tuščią nuo minčių Gulago prižiūrėtojo veidą, o supratingas žvalgo akis ir gilią bei jautrią, atsakingą kalėjimų darbuotojo sielą.
Gintautas Mažeikis

Kurginianas ir tapo vienu didžiausių kūrybinių revizionistų, atkuriančių SSRS be komunizmo, Staliną be marksizmo-leninizmo, bolševikus be proletariato, aktyviai perauklėjantis komunistus palaikyti jo idėjas. Jis, karingo paradokso ir aforistinės minties meistras, kaip niekas kitas drąsiai skatina naują, kūrybingą, aistringą sovietinį revanšizmą. Kurginianas vienijo Permės lagerių prižiūrėtojus ir kartu su jais kūrė naują projektą, rodantį įkalinimo sistemos tvirtybę ir ryžtą, pasiaukojimą ir tarnystę liaudžiai persekiojant žymiausius disidentus, SSRSgriovėjus.

2014 metais, prasidėjus karui Donbase, „Permė-36“ buvo paskelbta fašistų ir jų samdinių, Amerikos imperialistų ir jų agentų šlovinimo vieta ir turėjonbūti iš esmės reformuota. Pasak Kurginiano aktyvistų, muziejus negali „palaikyti maidanininkų“, turi gerbti naują Ruskij mir dvasią. Rusijos NTV kanalas parodė propagandinę laidą „Penktoji kolona” apie šį Gulago muziejų. Į laidą atsiliepė Permės regiono gubernatorius V. Basarginas, drausdamas muziejaus antipatriotinę veiklą. O šias metais, įsikišus vienam iš prezidento V. Putino administracijos vadovų V. Volodinui, pradėta muziejaus likvidavimo, o šiomis dienomis ir transformacijos procedūra.

Kalbant apie revizionizmą svarbu pamatyti jo inversiją, virtimą savo priešybe, suvokti, kiek nepanašūs yra ideologinis ir kūrybinis revizionizmai. Ilgą laiką revizionizmu buvo laikomas pamatinių ideologinių idėjų peržiūrėjimas, nauja interpretacija. Revizionistais bolševikai vadino socialistus, bandančius diplomatiškai susitaikyti su valdančiąja buržuazija ir vietoje revoliucinio kelio pasirenkančius parlamentarizmą. Pirmuoju tarp išdavikų buvo vadinamas E. Bernšteinas, marksizmą pavertęs taikiu ir derybišku socialdemokratų judėjimu.

Leninistai ir Stalino sekėjai griežtai kovojo su bet kokiu revizionizmu, atkakliai slėpdami savo pačių „nukrypimų“ faktą. Kova su nukrypimais nuo Lenino ir Stalino, Komunistų partijos nubrėžto kurso buvo laikoma svarbiausia vidine partijos užduotimi. Buvo kviečiama nesąmoningus nukrypėlius mokyti, įspėti, o sąmoningus – griežtai bausti. Oportunistai manė, kad reikia žvelgti į teisėtas galimybes ir diplomatiją, o ne į negailestingą revoliucinę klasių kovą, o revizionistai bandė parodyti, kad jokia socialistinė revoliucija Rusijoje neįmanoma, jei tik dėmesingai skaityti K. Markso „Kapitalą“. Ideologiniai revizionistai ir oportunistai skatino savo bendražygius kurti partines frakcijas ir peržiūrėti filosofines ir ekonomines doktrinas, norėjo pakeisti bolševikinį judėjimą socialdemokratiniu. Jų veikla buvo ir teorinė (filosofinė, ekonominė), ir partinė.

Kūrybingai revizuota Auksinė Sovietų Sąjunga pateikiama pasauliui kaip prekinis ženklas, kaip vizija ir nostalgija, kaip perkamas masinio vartojimo produktas. Jis dauginamas televizijos serialais, grožine literatūra, televizijos laidomis, dainomis,nuotraukomis ir internetiniais projektais.
Gintautas Mažeikis

Jų tikslas buvo peržiūrėti, perkurti idėjų sistemą siejant tai su „pasikeitusiomis istorinėmis sąlygomis“. Lenino raštai kupini nirtulingų išpuolių prieš bet kokį politinį kairiųjų revizionizmą ir oportunizmą, prieš „susitaikėliškus“sutarimus su buržuazija, prieš taikių galimybių paiešką. Šiandieninis Kremliaus ir jo draugų kūrybinis revizionizmas yra visai kitoks. Jis ne ideologinis, o propagandinis: televizijos, medijų. Auksinės Sovietų Sąjungos mito kūrėjai nesigilina į Markso „Kapitalą“ ar Lenino „Materializmą ir empiriokriticizmą“, nuobodžias ir daugeliui nesuvokiamas idėjas pakeisdami patraukliais vaizdais, serialų herojais, aikščių paminklais ir lankomais muziejais, visu tuo, ką galima fotografuoti ir filmuoti, kas turi masinį agitacinį poveikį.

Stalinas šiandien yra tautos, ne bolševikų vadas, o didžiosios Sovietų Sąjungos statybos yra rusų liaudies pasiaukojimo, o ne partijos skyrių organizacinės veiklos rezultatas. Apie ideologinę partinę veiklą masėse nebetenka ir kalbėti: ją keičia populiarios propagandinės inscenizacijos. Atitinkamai Sovietų Sąjunga, kaip ideologinis kūrinys, yra paverčiamas lengvų ir populiarių mitų, elegantiškų pasakojimų ir vaizdų rinkiniu. Tas pats, nors ir su priešingu vertinimo ženklu, virsta ir Lietuvoje: kuriama lengvai suvokiamos pabaisos istorija, nieko bendra neturinti su įveikta sistema.

Sovietologija ir kritinės Komunizmo studijos mirė, sunku būtų įsivaizduoti platesnį jų atgimimą. Atitinkamai mirė ir suvokimas, kuo skyrėsi, pasak leninizmo ideologų, kapitalistinė politinė ekonomika nuo socialistinės ir kaip istorinis materializmas aiškina mokslinio komunizmo doktrinos galimybę. Viso šito nebėra. Todėl Rusijoje yra galimas sovietinis mitinis, kūrybinis revizionizmas ir jis yra paklausus, paveikus. Visokiais pavidalais jis platinamas ir Lietuvoje: bacila, kuria prasideda budelių aušra.

Kažkada T. Adorno liūdėjo, kad ideologija ir popkultūriniai mitai pasiglemžė aukštąją dramą ir didžiąją meninę tragediją. Šiandien revizuotas mitas pasiglemžia ideologiją, su visais jos filosofais ir partijomis, institutais ir centro komitetais. Šimtus valandų skaitymo ir bibliotekų reikalaujančios idėjos išbluko. Štai kodėl Kurginiano laida ir politinis judėjimas turi tą patį vardą: „Laiko esmė“: skirtumo tarp reportažo ir mitingo nebeliko, skaitomi šūkiai, ne filosofija. Vietoje partinių lyderių naujajame po-politiniame pasaulyje veikia vaizdų režisieriai ir šiandien jiems prisireikė budelių aušros. Kurginiano ir į jį panašių raudoni-šimtininkai nėra komisarų kuopos, nors ir giria SSRS didybę, nėra komunistų partija, nors ir skatina neobolševizmo nuotaikas jų kuriamojoje Novorosijoje ir ne tik Donbase, bet ir Maskvoje, Rostove, Permėje.

Kremlius, siekdamas išvengti komunistinių nesusipratimų, remia Auksinės Sovietų Sąjungos viziją, jei tik ši neneigia valdžios vertikalės ir oligarchų taikaus sambūvio. O pagal revizuotą vaizdą rikiuojasi Rusijos muziejai ir universitetai, laikraščiai ir atminties politika, net politinės partijos. Rusijos komunistų partija mielai atsisako N. Chruščiovo ir L. Brežnevo laikų ideologijos ir klimpsta į pseudo-religinesmizanscenas, kuriamas energingu kurginianų. Kūrybingai revizuota Auksinė Sovietų Sąjunga pateikiama pasauliui kaip prekinis ženklas, kaip vizija ir nostalgija, kaip perkamas masinio vartojimo produktas. Jis dauginamas televizijos serialais, grožine literatūra, televizijos laidomis, dainomis,nuotraukomis ir internetiniais projektais. Naujieji produktai platinami ir postsovietinėse, Baltijos šalyse, visur, kur gajus Sovietų Sąjungos mitas ir kur jokios gilesnės kritinės sovietologijos studijos nevyksta.

Kokias išvadas be to, kad aklai gintumėmės, galime įvardyti? Pirmiausiai svarbu padėti Rusijos demokratinio sąjūdžio aktyvistams, „Memorialo“ veikėjams, savanoriams, kaupiantiems disidentų ir politinių kalinių archyvus, o taip pat neapleidžiant, kaip bebūtų keista, sovietologijos ir ideologijų studijų. Nes kritinė sovietologija, kaip ir bet kokių kitų ideologijų ir jų pagrindu sukurtų valdžios aparatų studijos, yra prielaida demaskuoti kūrybinį ir patrauklų revizionizmą, demaskuoti budelių aušrą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Buvę kitų prezidentų patarėjai Nausėdai vertinimų negaili: tik dabar pasimatė tikrosios prezidento pažiūros (180)

Nuo iškilmingos naujojo prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos jau praėjo 100 dienų. Buvę...

Mirtį sėjusiai grupuotei „Vagner“ artėja galas: Putinas negalėjo atleisti už fiasko Sirijoje

Po mirtinos nesėkmės Sirijoje Vladimiras Putinas parodė samdinių grupei „ Vagner “ jos...

Gaisro Alytuje užgesinti nepavyksta, uždrausta dirbti šalia esančioms įmonėms (41)

Alytaus Ekstremalių situacijų komisija sekmadienį uždraudė dirbti Pramonės rajone, kur toliau...

Po įvykių Vokietijoje – nerimą keliančios užuominos: jau esama tokių, kurie rimtai svarsto palikti šalį (443)

Vokietijoje tebesitęsia po Halės išpuolio įsiplieskusios diskusijos apie šalyje stiprėjantį...

Metų seklys: gaujos jautėsi drąsiai, bet policija išdaužė visus   (57)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Naujam mokesčiui nepritaria: jis tik dar labiau padidins atskirtį mūsų visuomenėje

Sparčiai vystantis pasaulio ekonomikai, nors ir nenorime to, yra sudeginama vis daugiau įvairaus...

Raudonasis turizmas Kinijoje: milijardas gyventojų raginamas lankyti „šventas“ Mao vietas

Persirengusios raudongvardiečių uniformomis, Gao Hongli ir grupelė kitų vaikų darželių...

Vaistininkė pateikė 7 grupes vaistų, kurie iš žmogaus organizmo pašalina vitaminus bei mineralus (48)

Svarbiausius žmogaus organizmui vitaminus ir mineralus turime gauti kiekvieną dieną su maistu....

Jonas Nainys atvirai prabilo apie didžiausias baimes ir ne pačius linksmiausius nuotykius Amerikoje (8)

Muzikos prodiuseris, didžėjus, laidų vedėjas Jonas Nainys apsilankė Laisvės TV laidoje...

Johnsonas ES išsiuntė du vienas kitam prieštaraujančius laiškus dėl „Brexit“ papildyta 9:48 (87)

Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas vėlų šeštadienį parašė laišką, kuriame...