Po daugiau kaip metų bendravimo su Ukrainos paramilitaristais (kariuomenės rėmėjais, vėliau savanoriais, o dar vėliau konfliktologais ir hibridinio karo specialistais), akademikais, nesu tikras, ar Lietuvos šauktiniai supras hibridinio konflikto pradžią, dar iki ginkluoto susipriešinimo, kai dalis karo eigos jau nusprendžiama. Hibridinio konflikto skatinimui priešiška šalis naudojasi daugialypiais vidiniais intervencijos objekto susipriešinimais, socialinės ir ekonominės raidos negerovėmis, išpučia neteisingumo, diskriminacijos, orumo menkinimo faktus bei rengia įvairias pasakojamąsias (naratyvines) alternatyvas.
Hibridinio konflikto pradžioje ir protestuojantys, ir juos slopinantys gali pasirodyti vienodai teisūs. Prezidento V. Janukovyčiaus rėmėjams atrodė teisus Maidano draudimas, o Ukrainos Krymo kariuomenei buvo teisūs Sevastopolio pensininkai, besiskundžiantys niekingomis pensijomis ir rusakalbiai, panikoje dėl galimo savo kalbos žeminimo. Ar šauktiniai bus ruošiami hibridiniam karui miestuose, kur kurį laiką, pradinėse konflikto fazėse, bus sunku paaiškinti, kas yra kas? Ar nepainiosime taikių pilietinių protestų su dar tik galimomis, bet dar nesančiomis, „penktosiomis kolonomis“, ir ar susipriešinimo aktyvistų nelaikysime savo patriotais? Tai yra iššūkis kurti Kitokią kariuomenę, investuoti į jos intelektualumą ir pilietiškumą, į kritišką socialinę ir kultūrinę integraciją.
Įtampos didinamos iki kol pasiekiamas atviro ir radikalaus konflikto efektas: tarp klasių (darbininkų ir įmonių savininkų), religijų, kalbinių grupių, rasių, subkultūrų, atminties ir paveldo grupių ... Siekiant pradžioje teisėto protesto suaudrinimo, naudojamasi populistiniais antisemitizmo, seksualinės prievartos, bankų ir didelių įmonių bankroto, valiutų svyravimo, masių kovos su oligarchais ir korupcija, ultrakairiaisiais ar ultradešiniaisiais veiksniais. Tuo siekiama dar labiau kaitinti politinį lauką, išjudinti sunkiai kontroliuojamas politines arenas (socialinio sprogimo taškus) ir tuo tikslu į konfliktą įtraukiami policininkai, saugumo darbuotojai, galiausiai, šauktiniai. Šauktiniai yra lengvai pasiekiami ir paveikūs agitacijos taikiniai.
Pirmasis etapas yra „semiotinis“: analizuojamos ir kuriamos naujos prasmės ir palaikomos populistinės, alternatyvios politinės grupės ir judėjimai. Naujos politinės jėgos, aktyvistai suaudrina partijų gyvenimą, demaskuoja jų giminystės ryšius, atnaujina valdžios aparatą ir tuo jie yra naudingi visuomenei. Tačiau kur neša naudą, ten gali ir vandenį drumsti. Atskirti garbingą maidanininką, nuo provokatoriaus ir vėlesnio politinio „mutanto“ (kuris nori pasinaudoti Maidano simboliu) buvo ir išlieka sunku. Būsimo hibridinio konflikto daigai sodinami į Laisvės sąjūdžius. T.y. totalitarizmo skiepai auginami vešlioje demokratijos žemėje. Tolerancija ir įvairovė yra praktikos, kurias gina ir privalo ginti demokratijos šalininkai, bet ir aplinkybės, kuriomis organizuojami hibridinio konfliktai. Pavyzdžiui, nauji politiniai mitai ir geopolitinės teorijos tiesiog ardė silpną pilietinę Ukrainos visuomenę ir demoralizavo šauktinių kariuomenę. Neabejotina, Baltijos šalims naudojama kita retorika, kitokie mitai ir skatinami nauji prieštaravimai.
Kitas etapas yra: tiesioginiai veiksmai. Tiesioginio veiksmo principai buvo subrandinti profesinėse sąjungose, išbandyti kovose su oligarchais ir išnaudotojais: taikūs protestai, streikai, sabotažas, blokados, agitacija, solidarumas. Be viso šito šiuolaikinė Vakarų visuomenė būtų negalima. Lenkų Solidarumas taip pat naudojosi tiesioginio veiksmo principais ir griovė sovietų sistemą. Profesinės sąjungos savo taikia, tačiau kieta klasių kova padėjo sukurti daugelio Šiaurės Šalių, Ispanijos, Prancūzijos ir kitų šalių gerovę ir demokratiją. Tačiau tos pačios priemonės gali būti naudojamos hibridinių konfliktų tikslams ir tik dėmesingos konfliktų studijos, kurių Lietuvoje beveik nėra, gali identifikuoti juodus ir baltus tiesioginio veiksmo akcijose. Kas juos identifikuos kariuomenėje, kurios šauktiniai bus nedelsiant agituojami?
Hibridinio karo teorija ir praktika reikšminga Lietuvai ne tik tam, kad gintis nuo jo, bet ir jį vykdyti ginantis nuo galingesnės šalies agresijos. Ukrainiečiai hibridinio karo elementus nuolatos taiko okupuotose Donbaso miestuose: miestų partizanų, diversantų, kiberatakų, gyventojų agitacijos ir propagandos, feikinio asistavimo ir t.t., tuo pačiu sukeldami okupuotose zonose nepasitenkinimo, smurto, protesto būsenas. Ar Lietuvos šauliai, nuolatos besirengiantys partizaniniam karui, rezervistai, mokosi hibridinio karo pradmenų, įskaitant propagandos ir diversijų derinimo? Nuolatinis pilietinis švietimas ir mokymasis informacinio karo ir propagandos analizės pradmenų yra sudėtinė rengimosi hibridiniam karui dalių. Jis remiasi aiškiu ginamų vertybių ir idealų įvardijimu, idealų ir kasdienės gyvenimo praktikos sąsajų įrodymu. Jei idealai atitrūkę nuo kasdienybės, įrodyti kariui, kad jis neturi sekti kitokiais idealais ir pasakojimais yra sunku. Abstraktumas, pasak Hegelio, yra susiskaidymo ir vieno pakeitimo kitu prielaida.
Puikus pavyzdys, kaip Izraelio savanoriai suvokia savo idealus, gindami savo ribines teritorijas. Jie ir tų teritorijų gyventojai žydai aiškiai ir nuolatos įvardija savo idealus, tikslus ir jų sąsajas su savo elgesiu ir tai užtikrina jų idėjinį tvirtumą. Kitos ideologijos, kurios neatitinka išpažįstamos, laikomos antrinėmis, abstrakčiomis arba melagingomis. Melaginga ideologija laikoma abstrakti arba svetima, kuria niekas negyvena ir jos nepraktikuoja, o ne ta, kuri yra „moksliška“ ir įrodyta. Idėja yra tikra tik virtusi gyvenimu, praktika. Vis dėlto šis klausimas yra dar ir interpretacijos, pirmiausiai istorijos, problema. Paini ir daugiasluoksnė Lietuvos, kaip ir Ukrainos ar kitų Vidurio-Europos šalių, istorija yra kupina ne tik dabarties, bet ir itin prieštaringų praeities pasakojimų, kurie be to nuolat keičiasi, prisitaikydami dabarties vaizduotei.
Melagingas tikroves kuria uždari religiniai ir politiniai režimai ir totalitarinės visuomenės. Nuolatinė konflikto, represijų ir karo būsena charakterizuoja melagingos tikrovės būklę. Šiandien Ukrainos analitikai suka galvą, kiek laiko reikės keisti Donbaso regiono „tikrovę“, kurią jie charakterizuoja kaip melagingą. Jos atstovai įtikinėja priešiškos šalies šauktinius neliesti jų gyvenimo, nesikišti, būti taikiais, nors patys taikiais būti negali: nėra tam nei ekonominių, nei teisinių, nei kultūrinių sąlygų.
Kad ir kaip save vaizduotų protingą ir kritišką politinis elitas, siekiantis vadovauti šauktinių kariuomene, kasdienybės pasaulis yra kupinas pusiau gyvų chimerų: religinių, istorinių, ideologinių, ir jos taip pat formuoja savo įsakymus. Dialektika sako: joks jų neigimas nebūna galutinis.
Neigimas yra pastovus šalinimo iš pagrindinės mąstymo arenos veiksmas. Galutinai paneigti imperinių ar sovietinių mitų, monarchistinių ar autoritartinių vizijų neįmanoma, jas galima tik neigti, t.y. vykdyti jų šalinimo, išstūmimo veiksmą. Kai tik neigimo veiksmas nutrūksta, visi žemesnieji demonai prisikelia: bajoriškos ir baudžiavos fantazijos, stalinistiniai mitai, bet kartu gali būti kuriami ir nauji, populiarūs naujadarai-chimeros: autoritarinės demokratijos, kietos rankos įvairovės ... Tolerancija ir įvairovės kultas sumenkino neigimo galias, todėl bet kas gali prisikelti: vergija ir baudžiava, tironija ir diktatūros, pagoniški kultai ir krikščioniškos erezijos.
Moderniu hibridiniu karu vadinami veiksmai, kai vienu metu, apibrėžtoje vietovėje, taikomi protesto, provokacijų, diversijų, kiberatakų, žvalgybos, teroristiniai, informacinio ir klasikinio puolamojo ir gynybinio karo elementai. Hibridiniu karu nėra laikomi atskiri partizaniniai, teroristiniai ar informacinio karo veiksmai arba kai jie vyksta vienas po kito. Tik daugelis jų taikomi kartu sukuria sintetinį: psichologinį, socialinį, administracinį, politinį efektą. Organizuojami miestų partizanų būriai, „laisvalaikio partizanai“, kurie šalia atsišaukimų platinimo ir agitacijos siekia atkirsti šauktinius nuo tiekimo, naikina karinius išteklius, ginklų bazes, bet kartu yra gerai integruoti į konflikto vietos pilietinį gyvenimą.
Hibridiniams konfliktams (ištakos) ir karams yra rengiami specialūs „hibridiniai kariai“, kurie integruojami į vietos piliečių aplinką neretai iki konflikto (snaudžiantys hibridiniai kariai-rezervistai). Tai asmenys jau turintys mišrūniško karo, tiesioginio pilietinio veiksmo, diversijos ir žvalgybos gebėjimus. Tokiems konfliktams rengti tarnauja informacinių karų priemonės, masių bei politinė psichologija, modernios humanitarinės ir socialinės grupių kontrolės technologijos artimai siejamos išmėgintais ruošiniais, „paruoštukais“ kitose hibridinių konfliktų zonose.
