F. Ackermann. Viskas Lietuvoje yra tvarkoje, išskyrus vieną problemą

Mano vaikai dabar žino Mindaugo karūnavimo dieną ir mes labai mėgstame Kalėdų eglutę Katedros aikštėje. Ir mums patinka, kad turime galimybę dalyvauti miesto savivaldos rinkimuose, todėl virš mūsų namų plevėsuoja ES vėliava. Aš gerai žinau, kaip keista būti ES patriotu, kai tebesitęsia krizė ir labai gerai matyti ES konstrukcijų klaidos. Bet be ES mūsų čia nebūtų. Tik apie tai nesiplėsiu, nes šiandien rašau Tau apie kitą svarbų dalyką.

Pradėkime chronologiškai: 2011 m. atvykau į Vilnių būdamas vienintelis gyvas vokietis – Gardino specialistas. Mano užduotis buvo patikrinti, ar Vokietija turėtų akademiškai paremti Europos humanitarinį universitetą Vilniuje (EHU). Kadangi anksčiau, studijuodamas istorinę miesto antropologiją Baltarusijoje išmokau baltarusiškai, dabar buvau tvirtai pasiryžęs mokytis ir lietuviškai. Nuo pat pradžių čia viskas klostėsi sunkiai: mano baltarusių išeivijos universitetas, kaip ir didžioji dalis Baltarusijos, – rusakalbis. Seminarus jame aš vedu vokiškai ir angliškai. O ir savo buto šeimininke lietuvių kalbos požiūriu turėjau nusivilti.

Felix Ackermann

Išties, nuostabi 86 metų buvusi aktorė priėmė mane į savo didžiulį butą (name, skirtame nusipelniusiems operos artistams šalia Skalvijos kino teatro) tik todėl, kad aš norėjau mokytis lietuviškai. Bet po kelių aiškinimosi rankomis ir kojomis kartų paaiškėjo, kad ji penktame dešimtmetyje studijavo Teatro akademijoje Maskvoje. Aldonos pastangos po 1990 metų pamiršti rusų kalbą buvo pakankamai sėkmingos, tačiau tik pakankamai. Aiškinantis paprasčiausius kasdienės buities klausimus, rusų kalba gali tikrai pagelbėti. Jos susižavėjimą Vokietija, aiškiai besiremiantį dar į „nuostabius okupacijos metus“ Kaune (kaip ir daugelis lietuvių, ji mano, kad vokiečiai, kitaip nei sovietai, buvę „padorūs“ okupantai), galima užčiuopti vokiečių kalbos žinių likučiuose, bet mergaitės karo metų vokiečių kalba XXI a. pradžioje negali labai daug pagelbėti. Pati Aldona liko nusivylusi, kad štai šis mūsų jaukus bendrabūvis prabangiame stalininiame pastate su vaizdu į Baltąjį tiltą ir CUP‘ą kitame upės krante bus sudrumstas rusų kalbos.

Tik štai ši įžvalga ne itin padeda mokytis lietuvių kalbos, ir būtent todėl, kad rusiškai ir lenkiškai aš kalbu laisvai, o bemaž pusė miesto gyventojų yra gerai įvaldę bent vieną jų.

© DELFI / Tomas Vinickas

Užtat lietuvių kalba Basanavičiaus ir jo mokinių dėka buvo taip sėkmingai išvalyta nuo svetimkilmių įtakų, kad tingiam svetimšaliui, koks aš ir esu, lieka beveik neįmanoma apskritai pradėti mokytis! Tarytum atsidėkojant, šiandien pasaulinio žinomumo Pohulianka, kadaise įkūnijusi visą gyvenimo grožį Vilniuje, šiandien vadinasi Basanavičiaus gatve – nebus čia daugiau jokių pasilinksminimų!

Man visos linksmybės baigėsi, kai tik pamėginau pereiti į puolimą: aš patvirtinau vokiškoms institucijoms, kad esą labai svarbu į EHU paskirti vokietį mokslininką, geriausia, kultūros mokslų atstovą, kalbantį rusiškai ir baltarusiškai, nes be šių kalbų čia nieko nenuveiksi. Taip nutylėjau, kad Vilniuje baltarusiškai kalba iš viso 23 žmonės: 6 mano universiteto studentai, 7 dėstytojai, 5 mokytojai, kurie oficialiai moko baltarusių kalbos lietuviškose mokyklose su baltarusišku profiliu, ir dar tie 6 baltarusių opozicijos aktyvistai, kurie gavo Lietuvoje prieglobstį. Gal esama ir dar kelių mokančių, bet tai nebe taip jau svarbu, nes oficialiai dėstytojas iš Vokietijos turi kurti Vokietijos studijų centrą ir taip pagelbėti vokiečių kalbai galutinai tapti Rytų Europos mokslo kalba. Bent taip mėklinosi 1939 m. gimusiam šefui, kuriam, dosnių Vakarų finansuotojų paramos dėka, nuskilo nuo 1992 m. būti rektoriumi universiteto, turinčio demokratizuoti Baltarusiją. Bet mano slaptasis planas aiškus: aš mokysiuosi lietuvių kalbos.

Pagrindinės greito galo priežastys – nesibaigianti jaunimo emigracija į Airiją ir Angliją – žr. „Ryanair” ir „Easyjet” skrydžių tvarkaraščius – ir didelis slaviškai kalbančių Vilnijos gyventojų gimstamumas. Paskutiniu metu prie to, be abejo, prisideda ir gresiantis daugiau kaip 300 pabėgėlių iš Sirijos antplūdis, pakertantis pirmapradį lietuvių pasitikėjimą savąja kalba. Trumpai tariant: nėra gerai su lietuvių tauta. Užtat aš ir pasiryžau visomis man įmanomomis priemonėmis padėti Lietuvai bent kiek susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir, nepaisydamas niūrių scenarijų, išmokti kalbą šalies, kurioje gyvena mažiau žmonių nei mano gimtajame Berlyne ir iš kurios ketvirtadalis išvykę svetur.

Ir kaip į šį mano geros valios užmojį reaguoja mano lietuvių kolegos, draugai ir pažįstami? Jie šneka su manimi angliškai. Mat esama dar ir ekonominio fronto, kuriame lietuvių nacijos išlikimas turįs būti užtikrintas: po rusų kalbos būtent anglų turi tapti lingua franca ryšiams su pasauliu. O kadangi aš, būdamas mokslininkas iš Vokietijos, irgi esu toks ryšys, visi lietuviai Vilniuje su manimi iš principo kalbasi angliškai. Ir ypač tuomet, kai aš kaip tik mėginu iš savo gerklų išsiųsti pirmuosius lietuviškų kreipinių į lietuvių tautą garsus. Gal aš kalbu per tyliai, o gal Lietuvoje nėra kultūriškai pageidaujama leisti seniausią ir sudėtingiausią pasaulio kalbą įžeidinėti netobulais ir ant gramatikos ribos balansuojančiais sakiniais?

Su lenkų kalba jau kiek sunkiau. Čia jau turi išties būti miesto antropologas, kad rastum vietų (be bažnyčių ir lenkiškų mokyklų), kur galima susikalbėti kultivuota lenkų kalba. 2012 m. lapkritį aš ryžausi vienam dalyvaujančiam stebėjimui Santariškių vaikų klinikose. Mano dukra Mira pasaulį išvydo keliomis savaitėmis per anksti ir turėjo pagulėti intensyvios terapijos skyriuje. Kadangi negalėjau visą naktį praleisti prie inkubatoriaus, gavau progą įdėmiau ištirti ligoninę kalbiškai. Savaime suprantama, gydytojai kalbėjo su manimi angliškai, su seselėmis svarbiausius klausimus galima išsiaiškinti rusiškai, o lenkiškai kalba valytojos ir rūbininkė. Žinoma, lenkiškai galima užsisakyti ir valgykloje.

Tai daili vietinė lenkų kalba, kuri grynakrauje lenkų kalba vadinasi po tutejszamu – ja kalba ir Gardino lenkai, kas daugeliui reiškia įrodymą, kad Vilnijos gyventojai „iš tikrųjų“ yra lietuviai, kurie kadaise praeityje buvo priversti pradėti kalbėti lenkų, baltarusių ir rusų kalbų mišiniu. Tai dar būtų pakenčiama, jei jie nelaikytų savęs lenkais ir – tai jau visiškai nebepakeliama – nerašytų savo vardų klaidingais dusliųjų garsų ženklais ir w. Pastaroji raidė yra vaikščiojanti provokacija lietuvių tautai, mat Lietuvos Nepriklausomybės tėvams buvę labai svarbu, kad lietuvių raidyne neliktų jokių lenkiškų w, o tik lietuviška v.

Kadangi mano širdis plaka ne tik už Lietuvą, bet ir už Lenkiją ir Baltarusiją, nusprendžiu suskubti Lietuvos lenkams į pagalbą. Su žmona norime savo nuostabiai dukteriai duoti ne tik Miros, bet ir Jadwigos vardą, – ne Jadvygos, o būtent Jadwigos, nes mes ją žinome kaip šventąją Hedwigą iš vokiškai lenkiško konteksto. Iš vienos vokiečių draugų šeimos buvome girdėję, kad ant Tauro kalno, ant evangelikų kapinių įsikūrusi civilinė metrikacija šiuo klausimu esanti itin griežta, nes vardų lituanizacija yra kitas svarbus frontas, kuriame sprendžiasi lietuvių tautos ateitis.

Taigi nusprendžiame palaukti: jei registruojant gimimą Jadwiga turėtų virsti Jadvyga, tai savo vaiką pavadinsime Hedwig – kad ir skamba senamadiškai, bet tai yra vokiškas šventosios vardo atitikmuo, o vokiški vardai iki šiol nėra laikomi keliantys grėsmę. Tačiau visas šis jaudinimasis pasirodė veltui: griežtoji w užkardymo taisyklė galioja tik Lietuvos piliečiams. O mano noras paremti lietuvių tautos išlikimą nėra toks didelis, kad aš dar priimčiau ir Vytauto Didžiojo valstybės pilietybę – juoba kad tokiu atveju mano duktė turėtų pasikeisti vardą. Ironiška, kad Vokietijos ambasada Lietuvoje yra paskutinė instancija, užsispyrusi Lietuvos sostinę vadinti jos istorišku vokišku pavadinimu. Taigi Mira Emilia Jadwiga pase nurodyta gimusi mieste „Wilna“ su lenkiška w.

© DELFI / Šarūnas Mažeika

Vis dėlto esama ir privalumų gimti Lietuvoje. Mira pirmoji iš mūsų šeimos, ir be jokių biurokratinių trikdžių, gavo savąjį asmens kodą – identifikacijos numerį, pagal kurį fiksuojami visi asmens duomenys. Nuo pirmos dienos ji buvo apdrausta mano socialiniu draudimu ir jau nesvarbu, kuria kalba: ligoninėje jaučiausi labai gerai ir be priekaištų aptarnaujamas. Kadangi esame užsieniečiai ir nežinome, kokius vokelius kuriems gydytojams reikia duoti, Miros gyvenimo pradžia Santariškėse, nepaisant viso dramatizmo, buvo bemaž svajonė: šveicariška medicinos įranga, draugiški gydytojai ir geras valgis su daug kopūstų valgykloje tėvui.

Kadangi neturiu laiko lietuvių kalbos kursams, – mat pagrindinis mano darbas yra kurti Vokietijos studijų centrą EHU, – sumaniau štai tokį triuką: aš Lietuvoje išsilaikysiu teises, kas leis man ir mokytis lietuviškai, ir gausiu vairuotojo pažymėjimą. Vienintelė problema: mano savarankiško lietuvių kalbos mokymosi įgūdžiai dar nėra tiek ištobulėję, kad pajėgčiau skirti kairę nuo dešinės, o to neskiriant, laikyti teorijos egzaminą yra labai sunku. Todėl pamėginau prasisukti laikydamas angliškai. Neišlaikiau. Na, gerai, šiaip jau rusų aš moku geriausiai. Kadangi Vilniuje nėra laisvų vietų, važiuoju teorijos egzamino rusiškai laikyti į Alytų. Išlaikyta!

Po kurio laiko sėdžiu su nedraugiškai nusiteikusiu vairavimo instruktoriumi opelyje su išsiderinusia pavarų dėže: „Į dešinę, sakiau! Labai blogai. Kur tu grybauji? Nemiegok, vėžlys, бл...!“ Tokia lietuviškos didaktikos ir rusiškos tiuremščikų šnektos pamoka galiausiai tik paskatina didesnį nuolankumą: 15 kartų po dvi valandas plūdimosi, koliojimosi ir dar kartą plūdimosi.

Ir skirti kairę nuo dešinės – kaip kitaip! Tačiau norą vairuoti automobilį instruktorius man išmušė tvirtai. Čia tikrai toks posovietinis psichinis efektas: priversk pasijusti žmogų kuo menkesniu, idant jam prireiktų kuo daugiau laiko atsitiesti. Visus metus mane bemaž paralyžiuoja, vos tik pamatau vairavimo mokyklos automobilį. Ir tada baigiasi teorinio egzamino galiojimo laikas. Teorijos kankynės Alytaus „Regitroje“ kartoti nenoriu, todėl ieškau normalaus instruktoriaus. Likimo įnoriu tapo rusakalbis Olegas, buvęs Naujosios Vilnios „Žalgirio“ gamyklos inžinierius. Tai ramus, išsilavinęs žmogus, moka lietuviškai jūsintis, be to, kitaip nei lietuvis instruktorius, nevartoja rusiškų kriminalinio pasaulio keiksmažodžių.

Vairuotojo pažymėjimą įgyti tai padeda, bet nepadeda įsisavinti lietuvių kalbos, nes jai rusiški keiksmažodžiai priklauso taip pat natūraliai, kaip ir subtilūs amerikanizmai. O idant neišleisčiau iš akių ir Vokietijos istorijos bei vokiečių kalbos – juk būtent už tai man moka intensyviai triūsiantys Vokietijos mokesčių mokėtojai – einu į Vilniaus universiteto biblioteką ir pradedu rašyti mažąją Lukiškių kalėjimo istoriją. Daugiausia randu prirašyta rusiškai, lenkiškai, vokiškai, jidiš ir baltarusiškai, bet juk Lukiškėse buvo ir lietuvių. Įdomiausias dokumentas yra paliktas lietuvio kalėjimo kunigo, patarnavusio Lukiškėse Antrojo pasaulinio karo metais, o baisiausi liudijimai – apie lietuviškos policijos dalinius, kolaboravusius su nacių okupantais.

Šie buvo pavertę Lukiškes tarpine stotele tarp Vilniaus geto ir Panerių. Ir čia radosi toks neįtikėtinas efektas: kur tik po šių studijų aš bevaikštinėčiau Vilniuje, visur mano akis užkliūva už žodžių „saugumas“ ir „ypatingai“. Jų pilna visur: prie įėjimo į universitetą, prie mano buto durų, supermarkete, troleibuse – visur „saugumas“. Ir ypač dideli reklaminiai stendai, reklamuojantys „ypatingai...“ Kaip tik tuo metu mane aplanko mano šefė iš Bonos ir, nespėjus man nieko pasakyti apie savąsias profesines problemas, iš karto klausia: ką reiškia tas „saugumas“? Taip, tai reiškia saugumą. Tai buvo tinkamas momentas kam nors pasisakyti apie savo istorinę optinę apgaulę ir nebūti palaikytam pamišusiu. „Aš taip pat visur matau saugumą.“

Vokiečių gatvė

© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Nepaisydamas šios profesinės ligos, tęsiu Lukiškių projektą, o jo dalis yra ir mano paskaita kalėjime apie tyrimų rezultatus. Kalėjimo vadovybė džiaugiasi šia iniciatyva ir štai, buvusioje stačiatikių bažnyčioje, kuri nuo sovietmečio atlieka kalėjimo kultūros namų funkciją, manęs pietų pertraukos metu klauso daugiau žmonių, nei kada nors yra buvę universitete. Savaime suprantama, kad tokioje vietoje paskaitą aš skaitau rusiškai. Angliškai čia vargiai ar kas suprastų. Bet kai kalėjimo darbuotojams aš pasakoju apie Foucault ir Panoptikumą, kurio forma čia Lukiškėse išdėstytas kalėjimas, jie tik numoja ranka: „Žinome, kad čia panoptikonas, tą jau seniai žinome“.

Nuosekliai skaitydamas istorinius dokumentus ir dar „Žinių radijo“ dėka aš pradedu pamažu suprasti paskirus žodžius ir posakius be žodyno. Sutelkiu drąsą ir prašau kai kurių draugų kalbėti su manimi lietuviškai – tiesiog pagal moto: suteik savo vokiečiui šansą! Kartais dabar jau ir mano vaikai kalbasi tarpusavyje lietuviškai. Vienas kitas baltarusių kolegų taip pat mokosi lietuvių, tai mes susikuriame sau pramogą šmaikštaudami tarpusavyje laužyta lietuvių kalba. Po trejų, ketverių metų pamažu pramuša. Galų gale tai juk indoeuropiečių kalba, ne taip jau ir besiskirianti nuo lenkų ir rusų vokiečių ir anglų. „Svarbiausia kalbėti, tegul ir klaidingai, tegul ir nesustabdant lietuvių tautos žlugimo.“ Laikydamasis šios taisyklės, aš pamažu ir toliau, nepaisydamas rusų, lenkų ir lietuvių, Vilniuje mokausi seniausios ir sunkiausios pasaulyje kalbos. Štai mūsų buto šeimininkė Aldona per tą laiką jau tapo vietine pakaitine močiute. Ji džiūgauja ne tik dėl mano vaikų dailios lietuvių kalbos, bet ir dėl to, kad jau galime be problemų lietuviškai susikalbėti telefonu. Aš savęs vis klausiu, ar tai tikrai komplimentas, kad mano vyriausioji duktė lietuviškai kalba kaip suvalkietė?

Per tą laiką mano rektorius Vakarų finansuotojų paramos dėka tapo prezidentu. Vokietijos studijų centre studentų jau daugiau nei galiu dėstydamas aprėpti. Ir aš lietuviškai išlaikiau teorijos egzaminą „Regitroje“. Pakartosiu: aš lietuviškai išlaikiau vairavimo teorijos egzaminą „Regitroje“. Dėl viso pikto gerasis Dievas man atsiuntė į kaimynystę lietuvę, kuri laikė tą patį testą. Ties klausimais, kurie man būdavo išties kiek sudėtingi, ji vos girdimai šnypšteldavo: pakeisk!

Per tą laiką paaiškėjo, kad mano pirmasis vairavimo instruktorius anksčiau dirbo policininku. Tai mano pamatinį pasitikėjimą Lietuvos valstybe kiek paplovė, bet mano polinkis į lietuvių kalbą yra nepalaužiamas. Dėkui, Lietuva!