aA
Jeigu norime suprasti, kodėl šiandien Lietuvos žmonės nebesijaučia turintys „sutartį su valstybe“, turėtume atsisakyti mito, kad Sąjūdis – „intelektualų kūrinys“. Sąjūdžio varomoji jėga buvo tauta, ne tik intelektualai. Apie tai byloja Sąjūdžio mitingų masiškumas. Taip pat netiesa, kad intelektualai tautą išjudino. Tautos niekas negali išjudinti, jei ji pati to nenori.
© A.Didžgalvio nuotr.

Šią aksiomą galėtų patvirtinti visi tie, kurie šiandien aimanuoja dėl žmonių pilietinio pasyvumo, nors nuolat ragina juos tapti aktyvesnius. Sąjūdžio, kaip ir daugelio europietiškų revoliucinių judėjimų, pagrindas buvo vidurinioji klasė, pakankamai išsilavinusi, kad suprastų, kas iš jos atimta, be to, šis sluoksnis pernelyg platus, kad būtų galima jį papirkti privilegijomis kaip intelektualus, kurių visada yra mažuma.

Ypač svarbus Sąjūdžio ištvermės šaltinis buvo disidentai, politiniai kaliniai, represuoti asmenys, pasipriešinimo dalyviai. Tiesa, vedliai buvo intelektualai ir jų indėlis nenuneigiamas, tačiau į Sąjūdį įsitraukė palyginti nedidelė viso intelektualinio elito dalis. Kiti elgėsi taip, kaip įprasta intelektualams: pamatę, kad atošia banga, greit susirado banglentes ir šoko ant tos bangos. Dauguma tokių šiandien nekukliai dabinasi „dvasios aristokratų“ arba „Sąjūdžio kūrėjų“ laurais. Beje, kas vartys pastarųjų dešimtmečių spaudą, ras nemažai paniekinamų ir pašaipių pareiškimų Sąjūdžio adresu. Antai profesorė Vanda Zaborskaitė kadaise samprotavo apie Sąjūdžio „išsigimimą“, apgailestaudama, kad jam „nebuvo leista laiku numirti atkūrus Nepriklausomybę“. O „Akiračių“ redaktorius Zenonas Rekašius visus tuos, kurie priešinosi Grūto parko steigimui, išvadino „Sąjūdžio likučiais“… Tokie ir panašūs pasisakymai liudija, kad daugelio intelektualų santykis su Sąjūdžiu buvo gana šaltas, geriausiu atveju – oportunistinis.

„Trečiojo kelio“ atšakos, arba Kaip naudotis kirmgrauža

Liberaliosios inteligentijos lyderių bandymai panaikinti etinę ribą tarp kairiųjų ir dešiniųjų neturi nieko bendra su vakarietišku liberalizmu, kurio moralinės ir politinės nuostatos reikalauja, kad asmenys, susiję su antiliberalaus režimo struktūromis, ir politiniai dariniai, už kurių tie asmenys slepiasi, būtų griežtai nušalinti nuo politinės valdžios.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

1996 m. žurnalas „Veidas“ paskelbė anketą su klausimais apie Lietuvos politinę situaciją, vienas iš jų buvo toks: „Politologas A. Štromas teigia, kad yra būtinybė trečiai stambiai dešiniųjų partijai (liaudininkų?) atsirasti, nes kol kas abi – tiek LDDP, tiek Konservatorių – yra kairiosios pakraipos, t. y. iškelia valstybės vaidmenį prieš individą. Koks būtų Jūsų komentaras?“(2) 2 Savaitraščio „Dienovidis“ redaktorė Aldona Žemaitytė į šį klausimą atsakė ypač įžvalgiai: „Liaudininkai Nepriklausomybės laikais buvo kairieji ir daug erzelio, nesusipratimų, kiršinimų sukėlė jaunoje Lietuvos Respublikoje. Jie niekada nebuvo ir nebus dešinieji. Konservatorius ir LDDP suplakti į vieną kokteilį – tai jau sąmoningas visuomenės, kuri menkai išprususi politiškai, smegenų plovimas. Kam tai reikalinga, – atskira tema. Valstybės vaidmenį prieš individą iškelia galbūt socialdemokratai. „Trečioji jėga“, vis stipriau propaguojama visuomenės informavimo priemonių, – tai noras sudrumsti nepilietiškos mūsų visuomenės sąmonę artėjant Seimo rinkimams.“ 3 (3)

„Veido“ pateiktasis klausimas paradoksaliai atskleidžia, kad politinis kai kurių asmenų laikrodis jau penkiolika metų yra sustojęs, nes jie ir šiandien aktyviai zulina „trečiojo kelio“ idėją: liberalieji intelektualai ir tos partijos, kurios vadina save „liberaliomis“, atkakliai įrodinėja, neva tarp kairiųjų ir dešiniųjų (tiesa, jau ne tarp LDDP ir Konservatorių, bet tarp socialdemokratų ir TS-LKD) esminio skirtumo nėra, o politines jėgas lygina apsiribodami jų požiūriu į individo ir valstybės santykį, nors partijų pasirinkimo etiniai principai, bent jau Vakaruose, apima kur kas daugiau dalykų. Individo sąveikos su valstybe irgi nesistengia giliau paanalizuoti. Beje, „trečiojo kelio“ idėją ir šiandien bando įpiršti visuomenei ne kaip kairiąją, o kaip dešiniąją (arba centro dešiniąją) alternatyvą.

Pradėkime nuo pradinės „trečiojo kelio“ prielaidos: ar tikrai nėra jokio skirtumo, ką pasirinkti – TS-LKD ar LSDP, jeigu kalbame ne tik apie politines, ekonomines, bet ir apie moralines to pasirinkimo pasekmes? Ar tikrai nebuvo jokio skirtumo nei 1992-aisiais, nei 1996 m., net jeigu atsiribosime nuo fakto, kad „prichvatizacija“ buvo pirmutinis darbas, kurio griebėsi LDDP, gavusi triuškinančią daugumą? Visuotinai žinoma, kad 1992–1996 m. į LDDP, vėliau persivadinusią LSDP, įsiliejo daug asmenų, priklausiusių buvusiai sovietų valdžios viršūnei, o įstoti į Konservatorių partiją ir šiandieninę TS-LKD galėjo nebent eiliniai komunistų partijos nariai. Tiems, kurie mano, kad ši takoskyra yra nedidelė, priminsiu: skirtumas tarp eilinių nacionalsocialistų partijos narių ir nacių valdžios elito tapo „kelialapių“ į Niurnbergo tribunolą dalijimo pagrindu.

1992–1996 m. dauguma tremtinių ir politinių kalinių kartu su kitomis dešiniosiomis jėgomis gana ryžtingai oponavo LDDP. Sovietų represuotiems asmenims ir rezistentams atstovaujanti sąjunga (LPKTS) po 2004 m. susijungė su Tėvynės sąjunga. O LSDP gretose asmenų, patyrusių sovietų represijas, yra labai nedaug.

Taigi skirtumai visiškai akivaizdūs, todėl vienintelis etiškas lietuvių inteligentijos pasirinkimas – nuosekli parama dešiniesiems, bet ne porą savaičių, o mažiausiai dešimtmetį, net ir tuo atveju, jeigu viskas, ką tendencinga kairioji spauda rašė apie dešiniųjų klaidas, apie aroganciją ar valdymo trumparegiškumą, būtų tiesa. Jei lietuvių intelektualai iš tikrųjų nesuvokia, koks moralinis skirtumas yra tarp TS-LKD ir socialdemokratų, jei nenutuokia, kokią įtaką pilietinei sąmonei daro politinis intelektualų pasirinkimas, tai gal turėčiau leistis ne į polemiką su jais, o tiesiog pareikšti užuojautą?

Griežtas atsiribojimas nuo antiliberalaus režimo liekanų padėjo Vakarų liberalams tapti įtakinga politine srove. Lietuvių liberalai atsiriboti nebandė, ir tai iš esmės keičia jų vaidmenį. Vakaruose kairuoliškumas suvokiamas kaip pažangi opozicija nusistovėjusioms normoms, ypač toms, kurios varžo individo laisvę. Palaikydami kompartijos elitą, neįžvelgdami skirtumo tarp okupacinio režimo tarnų ir jo aukų, liberalieji lietuvių intelektualai pasielgė ne kairuoliškai, o reakcionieriškai.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Liberaliosios inteligentijos lyderių bandymai panaikinti etinę ribą tarp kairiųjų ir dešiniųjų neturi nieko bendra su vakarietišku liberalizmu, kurio moralinės ir politinės nuostatos reikalauja, kad asmenys, susiję su antiliberalaus režimo struktūromis, ir politiniai dariniai, už kurių tie asmenys slepiasi, būtų griežtai nušalinti nuo politinės valdžios. Vakarietiškojo liberalizmo intelektualinis sparnas čia nepripažįsta jokių kompromisų: tie asmenys negali būti nei politiniai, nei intelektualiniai visuomenės lyderiai, kad ir kokie svarūs būtų jų nuopelnai, kad ir kokios „šiltai žmogiškos“ būtų asmeninės jų savybės. To nepadarius, – taip argumentuoja liberalieji Vakarų intelektualai, – kelias represyvioms struktūroms sugrįžti bus atviras. Taigi, lietuvių liberalioji inteligentija, 1990 m. apsisprendusi remti komunistų partijos elitą, susijusį su okupaciniu režimu, prasilenkė su liberalizmo, kaip vakarietiškos intelektualinės srovės, nuostatomis.

Griežtas atsiribojimas nuo antiliberalaus režimo liekanų padėjo Vakarų liberalams tapti įtakinga politine srove. Lietuvių liberalai atsiriboti nebandė, ir tai iš esmės keičia jų vaidmenį. Vakaruose kairuoliškumas suvokiamas kaip pažangi opozicija nusistovėjusioms normoms, ypač toms, kurios varžo individo laisvę. Palaikydami kompartijos elitą, neįžvelgdami skirtumo tarp okupacinio režimo tarnų ir jo aukų, liberalieji lietuvių intelektualai pasielgė ne kairuoliškai, o reakcionieriškai. Todėl, nors atrodys paradoksalu, santarietiškas liberalizmas laikytinas mažiausiai „kairuoliška“ intelektualine srove Lietuvoje, nes jis nebuvo ir nėra provokuojamai opozicinis.

Bet grįžkime prie „trečiojo kelio“ idėjos. Jeigu žmogus, vedamas nuoširdžių paskatų, ieško trečiojo kelio, paprastai jis būna jau išbandęs pirmąjį ir antrąjį. Antraip ieškos ne trečio kelio, o „penkto kampo“. Taigi paklauskime, ar liberalioji lietuvių inteligentija kada nors žygiavo antruoju keliu? 1992 m., praėjus metams su puse po to, kai Greimas mobilizavo lietuvių išeivijos intelektualus, kad šie padėtų „susigaudyti kairiesiems“, į valdžią vėl sugrįžo „išsilavinęs sekretorius“. Maždaug apie 1994–1995 m., kai jau visiems akis badė „prichvatizacijos“ padariniai, imta ieškoti išeities, o 1996 m. tarp inteligentų plačiai pasklido „Santaros-Šviesos“ aktyvisto Aleksandro Štromo suformuluota „trečiojo kelio“ ideologija. Tai kada gi liberalioji-santarietiška inteligentija ėjo antruoju keliu? Kada ji darė tai, ką diktuoti turėjo sąžinė ir moralė, t. y. kada ji stojo sovietinio režimo aukų pusėn, kada padėjo dešiniesiems patarimais, naryste partijoje, viešu palaikymu, aktyviu dalyvavimu valstybės kūrime?

Manau, yra tik vienas atsakymas į šį mįslingą klausimą. Mokslinės fantastikos gerbėjai žino, ką reiškia kirmgraužos (wormwhole) sąvoka. Turimas omenyje „hipotetinis tunelis“, kuris leidžia sutrumpinti kelionę erdve ir laiku, taigi iš vieno visatos krašto į kitą nueinama vos per kelias sekundes. Panašiai savo kelionę sutrumpina ir kirminas, kuris šliaužia ne obuolio paviršiumi, o pragraužia jo vidurį. Kartais gali nutikti, kad per kirmgraužą keleivis pateks ne į kitą planetą, o į vadinamąjį paralelinį pasaulį. Manyčiau, tokioje kirmgraužoje atsidūrė ir lietuvių liberalioji inteligentija. Tai turėjo vykti, mano apskaičiavimu, gal 1994-ųjų pabaigoje. Po to, kai komunistai, grįžę į valdžią su liberaliųjų intelektualų palaiminimu, per trumpą laiką susišlavė bendruomenės turtą, kai kurių „laimintojų“ sąžinė, matyt, suspurdėjo. Tad jie sulindo į „hipotetinį tunelį“ ir akimirksniu atsidūrė „paralelinėje“ Lietuvoje, nutarę, kad dabar jau laikysis bendruomeninės etikos taisyklių, stos represinio režimo aukų pusėn ir rems nepriklausomybininkus. Bet po kurio laiko, matyt, nukamuoti dešiniųjų „naftalininio patriotizmo“, ėmėsi trečiojo kelio paieškų. Vėl nėrė į kirmgraužą ir „hipotetiniu tuneliu“ sugrįžo atgal į 1994 m. pabaigos Lietuvą. Jeigu tai būtų tiesa, tada galėtume sakyti, kad liberalieji lietuvių intelektualai neatmeta nacionalinės etikos, o jų sprendimai yra logiški ir nuoširdūs.

Kalbant apie Lietuvos „trečiąjį kelią“ neaišku, ar jis tikrai būtinas. Pavyzdžiui, amerikiečiai ir britai jau seniai išsiverčia, galima sakyti, tik su dviem partijomis, bet dėl to, regis, nenukenčia nei demokratija, nei politinė padėtis (greičiau abi išlošia). Net „bausti valdžią“ kuo puikiausiai galima turint tik dvi partijas. Partijų gausa dažnai pasižymi būtent tos šalys, kur daugumos piliečių interesams atstovaujama prastai.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Deja, tie, kurie liko šioje kirmgraužos pusėje, niekada nesupras kilnios jų intencijos sutrumpinti kelionę erdve ir laiku, nes matė tik apgailėtiną realybę: liberalioji inteligentija žygiavo pirmuoju (gėdinguoju) keliu, „nusiplovė“ nuo antrojo (garbingojo), o tada įsikibo trečiojo... Taigi tiems, kurie nėra mokslinės fantastikos gerbėjai, teks atmesti patrauklią versiją apie nuoširdžias „teisingiausio“ kelio paieškas.

Buvo išbandyta jau keletas „trečiojo“ pasirinkimo šunkelių. Vienas baigėsi prezidento atstatydinimu, antras – „Rubikono“ afera. Jeigu kauniečiams nebūtų pavykę nušalinti liberalaus mero Rimanto Mikaičio, Kaunas būtų turėjęs dar vieną lietuvišką gazpromininkų partiją (kokią trečią ar ketvirtą pagal dydį).

Jau penkiolika metų išradinėjami vis nauji „trečiojo kelio“ variantai, bet visi veda į tą pačią aklavietę, nes yra paženklinti dviem charakteringais bruožais – lyderių korupcija ir įtartinais ryšiais su didžiąja Rytų kaimyne.

Vakarų valstybėse gyvuoja dvi liberalizmo rūšys – dešinysis ir kairysis. Dešinysis, arba klasikinis, liberalizmas (žinomas ir kaip neoliberalizmas) yra grynai ekonominė doktrina, reikalaujanti, kad valstybė kuo mažiau kištųsi į laisvąją rinką. Todėl jis laikomas „laukinio kapitalizmo“ atrama. Kairiojo, arba socialinio, liberalizmo požiūris į ekonomiką artimas socialdemokratiniam, t. y. mažai kuo skiriasi nuo kairiųjų pozicijos. Svarbu yra tai, kad Vakarų valstybėse turbūt nerasime kitų dviejų politinių krypčių, kurios turėtų mažiau sąlyčio taškų negu šios dvi liberalizmo rūšys.
Dešinieji liberalai dėl radikalaus požiūrio į rinkos laisvę, nesijungia beveik su niekuo, išskyrus dešiniuosius konservatorius, kurie kontroliuoja rinką daugiau tam, kad užkirstų kelią nusikalstamiems veiksmams, o ne tam, kad perdalytų turtą skurstančiųjų labui, kaip to siekia socialdemokratai. Beje, būtent dešiniųjų liberalų sąjunga su konservatyviais, nuosaikiaisiais dešiniaisiais istoriškai Vakaruose būdavo ypač sėkminga. Kiek man žinoma, dešinysis liberalizmas šiandien niekur netampa „trečiuoju keliu“, nes išreiškia turtingų verslininkų interesus ir nėra patrauklus tokiam plačiam visuomenės sluoksniui, kad galėtų „mesti pirštinę“ konservatoriams ir socialdemokratams.

Kalbant apie Lietuvos „trečiąjį kelią“ neaišku, ar jis tikrai būtinas. Pavyzdžiui, amerikiečiai ir britai jau seniai išsiverčia, galima sakyti, tik su dviem partijomis, bet dėl to, regis, nenukenčia nei demokratija, nei politinė padėtis (greičiau abi išlošia). Net „bausti valdžią“ kuo puikiausiai galima turint tik dvi partijas. Partijų gausa dažnai pasižymi būtent tos šalys, kur daugumos piliečių interesams atstovaujama prastai. Akivaizdu, kad Lietuvoje „trečiojo kelio“ idėja nebuvo nei neišvengiama, nei ją aiškinti reikėtų remiantis vakarietiškos politologijos kategorijomis, todėl atsakymo tenka ieškoti kitur.

Tarp chaotiškų, neretai prieštaringų tezių, kurias žarsto liberalūs lietuvių politikai, nekintama yra ši: individas turi būti aukščiau už valstybę. Aiškinimai, kaip jie tą viršenybę supranta, yra tokie migloti, kad neretai primena svarstymus, kas svarbiau – oras ar vanduo. Juolab tenka laužyti galvą, kuriuo atžvilgiu liberalai iškelia žmogų virš valstybės, kai priešinasi, pavyzdžiui, alkoholio reklamos ribojimui – gal siekia užtikrinti individo teisę neblaiviam žūti per avariją arba pražudyti kitus?

Diskutuojant, kas svarbiau – individas ar valstybė – vertėtų prisiminti Thomas’o Hobbeso „Leviataną“. Šis veikalas, būdamas vienas iš pagrindinių Vakarų kultūros tekstų apie valstybę, įstabus tuo, kad jame kartu išdėstoma ir klasikinė žmogaus teisių teorija. Valstybę Hobbesas suvokia kaip įrankį, be kurio neįmanoma užtikrinti žmogaus teisių, jo saugumo ir laimės. Tik bendruomenė, reguliuojama tam tikru būdu (tą būdą ir apibrėžia sąvoka „valstybė“), gali suteikti individui tai, ką šiandien vadiname „žmogaus teisėmis“. O kas individui yra svarbiau už šitas teises? Taigi, šiuo požiūriu valstybė yra geriausias būdas užtikrinti individo gerovę, todėl teiginys, kad žmogus yra „aukščiau“ už valstybę, tampa tuščiaviduris.

Etninei kultūrai, kuri jaučiasi pakankamai saugi ir tvirta, tikrai nepakenks liberalus požiūris į imigraciją ir multikultūrinė politika, net išeis į naudą – neleis visuomenei sustabarėti. Bet jeigu tautos kultūros likimas kabo ant plauko, kultūrinis pliuralizmas suskaldys bendruomenę, o kartu pamins ir individo laisves, bent jau tų asmenų, kuriems yra svarbu bendrauti ir kurti, pavyzdžiui, gimtąja kalba.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Žinoma, į klausimą, kas svarbiau: ar valstybė, ar individas, galima atsakyti ir visai kitaip, jeigu kalbama apie stiprias valstybes, kurių administracinis aparatas toks galingas, kad lengvai gali tapti despotiškas. Individo ir valstybės santykio analizė dažnai verčia daryti skirtingas išvadas, nes viskas priklauso nuo to, kokią stadiją valstybė yra pasiekusi, ir nuo to, koks sąvokos „valstybė“ turinys, – ar turimi omenyje mechanizmai, garantuojantys žmogaus teisių paisymą, ar valdininkai ir biurokratinis aparatas. Lietuvoje pirmuoju atžvilgiu valstybės esama per mažai, antruoju – per daug.

Kai valstybė yra stipri ir turtinga, tam tikras turto perskirstymas, kurio siekia socialdemokratai, gali būti išties prasmingas. Bet jeigu valstybė neturtinga, turto išdalijimas skurstantiesiems lems, kad visa bendruomenė neteks būtinojo kapitalo, taigi kilni socialdemokratinė idėja gali sužlugdyti jos ateitį. Panašų poveikį daro ir kultūrinis pliuralizmas, diegiamas kairiųjų liberalų: etninei kultūrai, kuri jaučiasi pakankamai saugi ir tvirta, tikrai nepakenks liberalus požiūris į imigraciją ir multikultūrinė politika, net išeis į naudą – neleis visuomenei sustabarėti. Bet jeigu tautos kultūros likimas kabo ant plauko, kultūrinis pliuralizmas suskaldys bendruomenę, o kartu pamins ir individo laisves, bent jau tų asmenų, kuriems yra svarbu bendrauti ir kurti, pavyzdžiui, gimtąja kalba.

Jeigu kurioje nors Vakarų valstybėje imigracija auga pernelyg sparčiai, o atvykėliai nespėja ar nenori integruotis, todėl neišvengiamai daugėja etninių konfliktų, tada dauguma piliečių renkasi dešiniąsias konservatyvias ar net radikaliai nacionalistines partijas. Taigi, ar tam tikros idėjos yra prasmingos tiek individui, tiek bendruomenei, lemia valstybės būklė. Kalbėti apie valstybės ir individo sąveiką, nesiejant jos su istorine konkrečios bendruomenės situacija, reikštų pilstyti iš tuščio į kiaurą. Nemažai idėjų, kurių vaidmuo Vakaruose yra pažangus ir svarbus, Lietuvai kol kas nelabai tinka, nes po penkiasdešimties okupacijos metų mūsų šalis, skirtingai nuo brandžių Europos demokratijų, yra pasiekusi dar tik pradinę valstybės kūrimo stadiją.

Vėl grįžkime prie Hobbeso. Anglų filosofas, aptardamas situaciją, kai valstybė dar tik kuriama, pabrėžė, kad tada ji yra individo laisvės ir laimės prielaida, o ne priešprieša. Kitas esminis valstybės uždavinys yra išsaugoti tam tikros bendruomenės etninę kultūrą ir papročius, nes kultūrinė terpė yra labai svarbi daugelio individų laimei ir raiškai. Kultūros saugojimo Hobbesas nevadino valstybės idėja, bet pabrėžė, kad nesant valstybės įsigali ne individo laisvė ir laimė, bet stipresniojo teisė. Nesant valstybės, individams niekas „nepriklauso“ iš prigimties, jie yra beteisiai, o turi tik tiek, kiek įstengia patys pasiimti.

Tik valstybė gali užtikrinti, kad neturtingas, silpnas žmogus irgi turės tai, kuo kitu atveju džiaugtųsi vien stipresni ir turtingesni. Todėl, kai valstybė dar nėra (iki galo) sukurta, teigti, kad „individas yra svarbiau nei valstybė“ reiškia netiesiogiai ginti stipresniojo teisę. Natūralu, kad būtent liberalai (tiek Liberalų sąjūdis, tiek liberalcentristai) priešinosi Tarptautinio valiutos fondo siūlymams įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Taip yra ginamas pasiturinčiųjų ir turtingųjų interesas. Nekeista, kad Lietuvoje verslas dosniausiai finansuoja būtent liberalias partijas.

Lietuvių dešiniuosius liberalus su kairiosiomis partijomis vienija požiūris, kad silpna valstybė yra „viešasis gėris“. Tik esant silpnai valstybei leidžiama taip nevaržomai turtėti saujelei pasiturinčiųjų. Tik Lietuvos valstybės silpnumas lemia, kad toliau klesti buvęs sovietinis elitas, susibūręs po kairiųjų partijų stogu.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Hobbesas, kaip ir Platonas, buvo įsitikinęs, kad valstybės misija yra užtikrinti teisingumą, be kurio neįmanoma bendruomenės darna. Tačiau neteigė, priešingai negu Platonas, kad teisingumu pagrįsta gyvensena yra palanki visiems, Hobbesas kalbėjo apie jo naudingumą daugumai – t. y. visiems tiems, kurie kitaip negalėtų turėti pakenčiamų gyvenimo sąlygų, nes viską pasiglemžtų „išrinktųjų“ saujelė. Ir būtent nuo to, ar gẽra gyventi daugumai, priklauso socialinė santarvė, be kurios, Hobbeso nuomone, bendruomenė ima byrėti iš vidaus.

Manyčiau, tie dalykai labai aktualūs Lietuvai, nes tikroji mūsų šalies problema yra ne valstybės brandumas (jos galios perteklius), bet valstybės silpnumas. Dauguma žmonių jaučiasi beteisiai ir bejėgiai ne todėl, kad valstybė savivaliauja ar jais nesirūpina, o todėl, kad valstybė vis dar nesukurta.

Dabar pabandykime atsakyti į klausimą, kodėl dešiniojo liberalizmo, kaip alternatyvaus politinio kelio, idėją pasiūlė tie patys intelektualai, kurie nepriklausomybės pradžioje rėmė kairiuosius ir kurių ideologija artimesnė kairiajam, o ne dešiniajam liberalizmui (nė vienas santarininkas lyg ir nereikalauja suteikti neribotą laisvę rinkos kapitalizmui, greičiau atvirkščiai), nepaisydami net to, kad Vakaruose dešinysis ir kairysis liberalizmas reprezentuoja dvi ideologijas, kurios yra labiausiai nutolusios viena nuo kitos? Ir kodėl lietuviškų „ne kairiųjų“ liberalų istorija rodo didesnį jų bendrumą su kairiaisiais negu su dešiniaisiais?

Mano galva, įtikinamiausias atsakymas būtų toks: lietuvių dešiniuosius liberalus su kairiosiomis partijomis vienija požiūris, kad silpna valstybė yra „viešasis gėris“. Tik esant silpnai valstybei leidžiama taip nevaržomai turtėti saujelei pasiturinčiųjų. Tik Lietuvos valstybės silpnumas lemia, kad toliau klesti buvęs sovietinis elitas, susibūręs po kairiųjų partijų stogu. Natūralu, kodėl lietuvių liberalams daug labiau pakeliui su socialdemokratais negu su TS-LKD. Tie du politiniai keliai – tiek pirmasis, tiek trečiasis – veda tolyn nuo tikslo, nes vedliai nenori, kad lietuviai taptų modernia europietiška nacija, t. y. tikrais savo žemės šeimininkais. O TS-LKD vis dėlto (dar) vienija nemažai asmenų, kuriems rūpi stiprinti Lietuvos valstybę.

„Trečiojo kelio“ idėja atsirado todėl, kad grįžusi į valdžią LDDP susikompromitavo ir buvo išrinkti dešinieji – konservatoriai. Siekiant, kad dešinieji neįgautų daugiau įtakos, buvo paskubomis sukurta nauja ideologija. Kitaip tariant, „trečiasis kelias“ yra tik kita „pirmojo“ atšaka su tais pačiais „keliauninkais“.

Iškart, t. y. jau 1996 m., įgyvendinti šios idėjos nepavyko, bet kiek vėliau būtent „trečiasis kelias“ suskaldė visuomenę ir Algirdas Brazauskas su gausia sovietinės nomenklatūros svita įsitvirtino dar dešimtmečiui – iki pat krizės išvakarių, kai ekonomistai ėmė „užuosti“, kad artėja Lietuvos bankrotas. Tačiau šiuo atveju svarbesni ne politiniai „trečiojo kelio“ padariniai, o poveikis pilietinei sąmonei. Nusigriebusi „trečiojo kelio“ idėją, liberalioji lietuvių inteligentija net du kartus sulaužė fundamentaliausią bendruomeninės etikos principą. Pirmą kartą – kai iš visų politinių grupių parėmė būtent tas, kurios susijusios su bendruomenės naikinimu. Antrą kartą – kai nusisuko nuo tų, kurių lojalumas bendruomenei yra didžiausias. Taigi XX a. pabaigoje įtakingi liberalieji intelektualai savo rankomis sulaužė pilietiškumo stuburą ir visuomenę ištiko tiek moralinis, tiek pilietinis paralyžius.

Tremtys versus dešrelės

„Santaros-Šviesos“ suvažiavime 2006-aisiais dr. Neringa Klumbytė skaitė pranešimą „Tarybinių dešrelių renesansas“. Jauna mokslininkė teigė, esą jos kalbinti pašnekovai tas dešreles perka ilgėdamiesi sovietinių laikų, kai „maisto gaminiai buvo pigūs ir gaminami iš natūralių produktų“(4).4 Po keleto metų Klumbytės mintį ėmė rutulioti kitas jaunas mokslų daktaras – istorikas Valdemaras Klumbys. Pasak jo, maistas sovietmečiu „buvo kokybiškesnis, bent jau visokių priedų, dažiklių, skonio stipriklių, emulsiklių ir panašaus „brudo“ buvo gerokai mažiau“. Ir piktinasi: „Vis bandoma įtvirtinti žmonių sąmonėje (ir atmintyje), [esą] sovietmetis juk buvo blogis, todėl negalima, tiesiog neįmanoma prisiminti, kad tuomet buvo ir gerų dalykų.“ Tuos, kurie drįsta šiandienines negeroves aiškinti nuorodomis į sovietmetį, istorikas prilygino XIX–XX a. „aukštuomenės poniutėms“, kurios išsigalvodavo visokių ligų taip „užmušinėdamos laiką“. Apie sovietmečiu vis dėlto „pasitaikydavusias“ blogybes Klumbys kalba sausais sakiniais be predikato („partizanai, tremtis, represijos“), tuo pabrėždamas, kad šie faktai yra pabodę ir riboti, neišsemiantys sovietmečio patirties. Atžagariai mesteli, esą tie, kurie sovietmetį suvokia kaip blogį, netgi „nesugebėtų paaiškinti [...] kokios gi konkrečiai buvo tos sovietinės traumos.“

Mūsų televizijos ir radijo programose apstu laidų, kuriose su žiūrovais ir klausytojais dalijamasi šiltais prisiminimais apie sovietmetį, priešingai negu Vokietijoje, kur nevalia kalbėti apie jokius „gerus dalykus“, susijusius su nacionalsocializmu, nes bet kokia despotiškos sistemos reliatyvizacija yra suvokiama kaip režimo teisinimas.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Klumbio dėstomos mintys yra šabloninis reliatyvistinės istoriografijos ir reliatyvistinio praeities naratyvo pavyzdys: sovietmetis – tai kompleksiškas praeities tarpsnis, okupacinė sistema turėjo ir blogų, ir gerų pusių, todėl teisinga ir teisėta kalbėti apie jas visas. Reliatyvistinis sovietmečio vertinimas įsigalėjo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, nekeista, kad tokiais pasisakymais niekas, bent jau intelektualai, viešai nesipiktina. Taigi du jauni mokslininkai, kuriuos čia paminėjau, niekuo neišsiskiria iš kitų, nebent tuo, kad į tremtį ir represijas abu žvelgia per „natūralių mėsos gaminių“ nostalgijos miglas, o tai jau itin groteskiškas reliatyviosios istoriografijos variantas. Jaunesnės kartos mokslininkų samprotavimus parinkau dar ir todėl, kad noriu pabrėžti: problemos, kurių sprendimas atidėliojamas, savaime neišsisprendžia, o darosi tik dar gilesnės.

Svarbu, žinoma, ne tai, kad Klumbytė su Klumbiu pernelyg greitai pamiršo chronišką deficitą, juk, pavyzdžiui, „mėsos gaminiai“ buvo tapę tikra retenybe daugumai sovietinio „rojaus“ gyventojų, ir ne tai, kad šiandieniniai emulsikliai kenksmingumu gerokai nusileidžia tiems „natūraliems“ mėsos pakaitalams, kuriuos į dešreles kimšdavo sovietmečiu. Neketinu gilintis ir į tų gaminių „kokybę“, nes Sovietijoje neegzistavo nei vartotojų teisės, nei su jomis susijęs reikalavimas nurodyti produktų sudėtį, nei pats žmogaus teisių diskursas, iš kurio ir atsirado vartotojų teisės. Mano tikslas – apsvarstyti, kaip reliatyvistinis istorijos naratyvas skatina bendruomeniškumo ir pilietiškumo nykimą, apie kurį šiandien tiek daug kalba lietuvių intelektualai.

Pradėkime nuo palyginimo. 2007 m. Vokietijos TV „žvaigždė“, pokalbių šou vedėja Eva Herman, vienoje laidoje kalbėdama apie radikalius šeimos sampratos pokyčius, ėmė kritikuoti 1968-ųjų įvykius, pakenkusius šeimos įvaizdžiui, ir, be kita ko, paminėjo, esą taip, kaip dabar, šeima nebuvo nuvertinta net nacionalsocializmo laikais. Ši pastaba lėmė, kad „žvaigždė“ buvo žaibiškai atleista iš darbo. Žodžiai, nutraukę svaiginančią Herman karjerą, buvo įvertinti kaip bandymas pateisinti nacionalsocialistų valdymą. O sovietinę sistemą „dabinti“ tarybinių dešrelių vainikais yra normalu, niekas Lietuvoje to nelaiko represinės sistemos „teisinimu“, nes reliatyvistinis istorijos vertinimas diegte diegiamas jau ištisus du nepriklausomybės dešimtmečius. Mūsų televizijos ir radijo programose apstu laidų, kuriose su žiūrovais ir klausytojais dalijamasi šiltais prisiminimais apie sovietmetį, priešingai negu Vokietijoje, kur nevalia kalbėti apie jokius „gerus dalykus“, susijusius su nacionalsocializmu, nes bet kokia despotiškos sistemos reliatyvizacija yra suvokiama kaip režimo teisinimas.

Iš kur toks skirtumas? Gal kas nors sakys, kad sovietmetis yra tiesiog daug ilgesnis laikotarpis už nacionalsocialistinės darbininkų partijos valdymą Vokietijoje, t. y. apima ne tik tą laiką, kai smurtas buvo ypač intensyvus. Užbėgdama už akių šiam argumentui, priminsiu, kad NSDAP valdė Vokietiją irgi ne tik per Antrąjį pasaulinį karą, bet ir keletą metų prieš masinio smurto pradžią. Laikotarpiu tarp 1933 ir 1938 m. nacionalsocialistai įdiegė daug reformų, kurias ir šiandieniniai socialistai laiko svarbiomis „socialinei gerovei“ užtikrinti: pakėlė minimalią algą, taikė mokesčių lengvatas skurdžiausiems sluoksniams, gerokai padidino pašalpas šeimoms, praplėtė vaikų lopšelių ir darželių tinklą, ėmėsi geriau ginti darbininkų teises, jau nekalbant apie tai, kad mėsos gaminiais ne tik buvo užverstos parduotuvės, bet ir gamindavo juos be „natūralių mėsos pakaitalų“, kokius naudojo sovietų ekonomika. Š

ie faktai yra pakankamai gerai žinomi. Skirtumas tik tas, kad juos pabrėžti yra laikoma nepriimtinai blogu tonu. Tik įsivaizduokime, kas dėtųsi ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Vakarų valstybėse, jei koks nors universiteto dėstytojas imtų ir pareikštų: Ką čia mes vis apie tą Aušvicą! Tarsi gerų dalykų nebūtų buvę. Verčiau prisiminkime, koks nuostabus buvo bavariškų dešrelių skonis Hitlerio laikais! Vakarų intelektualai – ir ne tik nacizmo aukos! – į tokį pareiškimą reaguotų žaibiškai, o nacionalsocialistinių dešrelių propaguotojas iškart netektų darbo universitete.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad Herman istorinis reliatyvizmas buvo tikrai švelnus. Priešingai negu Klumbys, tarybinėmis dešrelėmis dangstantis sovietinį terorą, Herman taip drastiškai nesielgė, jai nebuvo būdingas ir užgaulus tonas, kurio nevengia lietuvių istorikas, sovietinės sistemos liekamuosius reiškinius prilygindamas „poniučių išsigalvotoms ligoms“. Priešingai, žurnalistų apgulta Herman pabrėžė, kad ji nebando dailinti represinės sistemos. Tačiau, nepaisydama visuomenės spaudimo, TV „žvaigždė“ laikėsi savo nuomonės: jei sistema, kad ir kokia bloga ji būtų, turėjo kažką gero, ką patvirtina faktai, negalima drausti apie tai kalbėti.

Nevalia leisti, kad išnyktų etinės ribos. Jų nykimą ypač aiškiai rodo dabartiniai lietuvių diskursai: emigracija lyg niekur nieko lyginama su tremtimis į Sibirą, „kaip tremtinys“ pasijuto net rūbų modeliuotojas Juozas Statkevičius, kai „Snore“ užstrigo jo indėlis, o pats banko nacionalizavimas kai kam panašus net į bolševikinę kolektyvizaciją!
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Vis dėlto vokiečių viešajai nuomonei, kurią, beje, formuoja intelektualai, visiškai nerūpėjo, ar Herman teiginys yra pagrindžiamas faktais. Etiškai nepriimtina jau vien tai, kad laidos vedėja viešai paminėjo kažką gero iš NSDAP valdymo laikų. To pakako, kad jos požiūris būtų įvertintas kaip nacizmo teisinimas. Buvusi TV „žvaigždė“ padavė į teismą laikraštį, kuris išspausdino straipsnį „Eva Herman – ruda ar tiesiog buka?“ Bet teisėjai nusprendė, kad leidėjas neprivalo atlyginti jai neturtinės žalos už skriaudą, patirtą dėl šmeižto, nes antraštė, teismo požiūriu, atitiko „išsakytą nuomonę“. Herman pavyzdys puikiai iliustruoja, kad Vakarų valstybės laikosi griežtai vertybinės etikos: apie nacių valdymo laikus arba blogai, arba nieko! O Lietuvoje elgiamasi visiškai priešingai – dominuoja reliatyvistinis istorijos diskursas.

Žinoma, tokie suvaržymai Vokietijoje labiau taikomi viešiesiems diskursams ir asmenims, turintiems institucinių įsipareigojimų. Jeigu neoficialiai kalbėsitės su vyresniosios kartos vokiečiais, jie mielai papasakos apie nacionalsocialistinės sistemos pliusus, pradėdami nuo gerų asfaltuotų kelių (tuo, kaip žinome, mėgo pasigirti ir Algirdas Brazauskas). Tačiau viešieji asmenys atlieka ypatingą misiją, o jiems galioja daug griežtesnis moralinis kodeksas. Būtent todėl visiškai neįsivaizduojama, kad universiteto dėstytojas viešai ir niekieno neoponuojamas ironiškai stebėtųsi, kodėl represinės sistemos nusikaltimai suvokiami kaip trauma! Tokį stulbinamai neetišką elgesį pasmerktų bet kurios civilizuotos šalies intelektualai.

Reliatyvistų ir vertybininkų ginčas kartais įsiplieskia ir Vokietijoje. Vieną karščiausių išprovokavo filmas „Trečiojo Reicho žlugimas“ (Untergang), kino teatruose pasirodęs 2004-aisiais. Sukurtas remiantis Hitlerio sekretorės užrašais, jis pasakoja apie paskutines karo dienas, kurias fiureris praleido bunkeryje. Pasipiktinimą sukėlė keletas scenų, kuriose Hitleris jautriai ir draugiškai elgiasi su savo aplinkos žmonėmis, ypač su sekretore. Kaip ir Herman atveju, filmo autoriai buvo smerkiami ne todėl, kad kas nors abejotų istoriniu šių scenų pagrįstumu, bet todėl, kad vaizduojant pozityvias Hitlerio puses, net jeigu jos neišgalvotos, kritikų nuomone, iškraipoma istorija. Kaip ir Herman atveju, kalbėti apie gerus budelio bruožus, net jeigu jis jų turėjo, yra laikoma budelio teisinimu.

Pamenu, po filmo peržiūros, išgirdusi, kaip juo piktinasi vienas mano pažįstamas, paklausiau: kas iš to, jeigu žmonės įsivaizduos Hitlerį tik „su ragais ir kanopom“, juk tada jie nieko nepasimokys iš istorijos, nesugebės perprasti ir atskirti tokių pavojingų žmonių? Ramiai išklausęs, mano pašnekovas atkirto: jeigu Hitleris bus vaizduojamas tiesiog kaip žmogus „su savo pliusais ir minusais“, visuomenė ilgainiui pradės nebesuvokti skirtumo tarp jo ir normalaus politiko, taigi iš istorijos bus pasimokyta dar mažiau. Šiandien, skaitydama kai kuriuos lietuviškus diskursus, mintimis grįžtu prie ano pokalbio ir bevelyčiau atsiprašyti savo pašnekovo dėl tų „ragų ir kanopų“. Jis teisus: nevalia leisti, kad išnyktų etinės ribos. Jų nykimą ypač aiškiai rodo dabartiniai lietuvių diskursai: emigracija lyg niekur nieko lyginama su tremtimis į Sibirą, „kaip tremtinys“ pasijuto net rūbų modeliuotojas Juozas Statkevičius, kai „Snore“ užstrigo jo indėlis, o pats banko nacionalizavimas kai kam panašus net į bolševikinę kolektyvizaciją! Antano Smetonos kai kurių nedemokratiškų sprendimų jau nesivaržoma gretinti su stalinizmu, o Europos Sąjungos taisyklių ir rekomendacijų – su Maskvos direktyvomis. Manau, šie reiškiniai yra reliatyvistinio istoriografijos stiliaus, vyravusio per abu nepriklausomybės dešimtmečius, padarinys, nors, žinoma, už jų dažnai slypi ir kiti taip kalbančiųjų interesai, paprasčiausiai savanaudiški ar piktybiški.

Grįžkime prie svarbiausio klausimo: kodėl didžioji Vakarų intelektualų dalis, nepaisant retsykiais įsiplieskiančių ginčų, vis dėlto gana vieningai laikosi nuomonės, kad tik griežtai vertybinis istoriografijos metodas yra adekvatus, kai kalbama apie nacių valdymo laikotarpį? Svarbiausias to priežastis geriausiai atskleidžia argumentai, pateikiami tada, kai kyla konfliktas. Pirmasis, kartojamas ypač dažnai, yra toks: kalbėti apie „gerąsias“ kruvino režimo puses nedera, nes tai žeidžia jo aukų jausmus. Antrasis – tik vertybinis naratyvas padeda išvengti socialinės amnezijos. Jeigu aptardami diktatūras, ypač genocidines, pradėsime šalia „minusų“ dėlioti „pliusus“, bendruomenės sąmonėje po truputį ims nykti skirtumas tarp diktatūros ir demokratijos, nes kokia gi politinė sistema, partija ar valdymas turi tik „pliusus“ arba tik „minusus“? Ypač svarbu, kad abi šios priežastys yra esmiškai susijusios su visuomenės vienijimu ir bendruomeniškumu. Solidarumas su aukomis yra savaime suprantamas veiksmas, siekiant vienybės, tačiau ką bendra su bendruomeniškumo puoselėjimu turi pastangos išvengti socialinės amnezijos? Atsakymas paprastas: bendruomenės, kaip ir individo, tapatumo garantas yra atmintis. Kodėl net ir tada, kai individas netenka rankų ar kojų, kai jam persodinama daug svetimų organų, pakeičiami veido bruožai, kai pakinta jo būdas, skonis ir pažiūros, vis tiek sakome, kad tai „tas pats“ asmuo? Daugelio filosofų manymu, asmuo yra „tas pats“ tol, kol atsimena savo praeitį. Kitaip tariant, represinių režimų reliatyvizacija stumia į amneziją, o ši ardo bendruomenės tapatumą. Vertybinė istoriografija, priešingai negu reliatyvistinė, saugo bendruomeniškumo dvasią.

Čia reikėtų pridurti, kad vertybinį istoriografijos modelį, aptardami neseną Vakarų Europos praeitį, ypač griežtai taiko kairieji ir kairysis liberalų sparnas. Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai – būtent kairioji ir liberalioji inteligentijos dalis karščiausiai pasisako už istorinį reliatyvizmą. Vertybinę poziciją gina tik dešinieji – konservatyvioji ir tautininkiška inteligentijos dalis. Vakarų kairieji liberalai nuolat pabrėžia: antireliatyvistinis istorijos naratyvas yra pažangus todėl, kad leidžia griežtai atsiriboti nuo represyvaus isteblišmento ir padeda visuomenei nusistatyti santykį su praeitimi. Jeigu tai tiesa, vadinasi, Lietuvoje pažangi ir „kairuoliška“ yra tik konservatyvioji dešinė.

Liberalizmui tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose ateina laikas apsispręsti dėl kai kurių esminių dalykų. Savo griežtą laikyseną nacistinio isteblišmento atžvilgiu liberalizmas iki šiol grindė užuojauta aukoms ir istorinės atminties puoselėjimu. Jeigu tai tikrieji liberalizmo motyvai, vadinasi, jis turėtų liautis reliatyvizavęs ir komunizmą.

O jeigu kairysis liberalizmas vis dėlto nuspręs (ir toliau) laikytis dvejopų standartų, kai požiūris priklauso nuo to, koks – kairysis ar dešinysis – buvo totalitarinis režimas, tada bus aišku, kad griežta „moralinė laikysena“ nacizmo atžvilgiu yra „vienos krypties“, kitaip tariant, tai ne kas kita, o tiesiog gudri kairiųjų kampanija, kuria siekta savireklamos ir bandyta išstumti varžovą, t. y. dešiniuosius. Tačiau – ir tai ypač svarbu mūsų temai! – net tuo atveju kairysis liberalizmas Vakaruose bus įtakinga srovė, nes išliks etiškas bent jau savo bendruomenės atžvilgiu. Kitokia ateitis laukia Rytų Europos kairiojo liberalizmo – jeigu jis ir toliau laikysis reliatyvistinių nuostatų, tai niekada netaps tokia reikšminga intelektualine ir moraline srove, kokia tapo Vakaruose, ir bus įtakingas tik tol, kol turės sovietinės nomenklatūros užnugarį.

Bus tęsinys.

1 Marija Gimbutienė/Laimos palytėta, Sudarytoja Austėja Ikamaitė, Vilnius, 2002, p. 173.
2 Veidas, 1996-02-24.
3 Ten pat.
4 Daiva Litvinskaitė, 53-iasis Santaros-Šviesos suvažiavimas, 2006-10-07.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

KU: milijoniniai Indijos piliečio ieškiniai universitetui galėjo sukelti chaosą visoje Lietuvoje (98)

Milijoninių ieškinių taikiniu tapusio universiteto vadovybė sako, kad mielai pareikalautų buvusio...

Aferistai iš pašaukimo: jiems pavyko apmulkinti ištisas tautas (8)

Apšauti draugus balandžio 1-ąją gali kiekvienas, bet štai virtuoziškai suregzti išties...

Prancūzų šefas pademonstravo, kaip teisingai reikia paruošti midijas

Prancūzų šefas Olivier Criou pademonstravo, kaip teisingai reikėtų paruošti midijas. Jas jis...

Siaubingus laikus išgyvenęs miestas sugebėjo atsitiesti: šiandien turistus vilioja žemomis kainomis ir egzotiškais vaizdais (41)

Planuoti atostogų kelionę – tikras galvosūkis. Kokią kryptį pasirinkti, kiek finansų tam...

Kristina Brazauskienė atvirame interviu papasakojo apie onkologinę ligą, gyvenimą be velionio vyro ir vienatvę (166)

Po to kai paaiškėjo, kad pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos respublikos prezidento Algirdo...

Atsikratyti arba išvengti mimikos raukšlių – įmanoma užduotis specialistų patarimai

Vadinamosios juoko raukšlės – menki juokai, jei svajojate apie lygią it kūdikio odą. „Harpers...

Gyvai / LKL rungtynės: „Lietkabelis“ – Prienų „CBet“ tiesioginė rungtynių transliacija (2)

„Betsafe-LKL“ čempionatas prasideda ir Panevėžyje. Pirmose sezono namų rungtynėse vietos...

Elektromobilio istorija: kadaise buvo laikomas skirtu moterims ir konkuravo su arkliais (6)

Daugelis pritartų, kad vairuoti elektromobilį šiandien yra modernu, ir pažangu. Vis dėlto...

Kad kelionė nesibaigtų dar net neprasidėjusi: kada vien paso vaikui neužteks?

Pasibaigus vasarai, šeimos kelionių sezonas tęsiasi dar mažiausiai porą mėnesių. Šiandieninės...

Kokios leidžiamos glifosato normos, kada galima purkšti

Skaitytojai pasakojo pastaruoju metu itin dažnai girdintys kalbant apie herbicidą glifosatą, jo...