„Aš esu žmogus, kuris nori dialogo su Baltarusija. Nesvarbu, kad Baltarusija stato Astravo AE, kuri neatitinka visų saugumo ir kokybės standartų, bet mes norime turėti geresnį supratimą apie vienas kitą. Todėl aš tęsiu savo siekius atkurti dialogą su savo kaimynu ir išspręsti visus šiuo probleminius klausimus“, – trečiadienį po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu teigė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
„Santykiai su Baltarusija, mano nuomone, toliau gali būti palaikomi ir mes darysime žygius, kad tie santykiai būtų plėtojami net ir įvertinant tą faktą, kad vis dėlto Astravo atominės elektrinės klausimu viskas lieka taip, kaip buvę“, – laidoje „DELFI Dėmesio centre“ sakė G. Nausėda.
Savaitę prieš pasirodė pranešimai, kad susitikęs su politologais prezidentas apsikeitė nuomonėmis dėl santykių su Baltarusija ir net kvietimo Baltarusijai atvykti į XIX amžiaus sukilėlių palaikų perlaidojimą Vilniuje lapkričio mėnesį.
Bent jau šie pastarųjų dienų prezidento pareiškimai leidžia įtarti, kad Prezidentūra surado naują užsienio politikos iniciatyvą, kuri, tikėtina, pasiekė ir A. Lukašenkos ausis (nes Baltarusija – tai jis).
Kalbant apie vidaus rinką (ekonominiais terminais), iniciatyva skamba skambiai ir jau sulaukė dėmesio, todėl, galbūt, galėtų atnešti tam tikrų populiarumo dividentų, ypač, jei (arba jau – priklauso nuo požiūrio) reikalai vidaus politikoje ne taip sekasi.
Visų pirma, kaimynų juk nesirenkama, o su jais gyventi reikia ir geriau gyventi su jais draugiškai.
Be to, sunku nesutikti su G. Nausėdos teiginiu, pasakytu per tą patį susitikimą su NATO vadovu, kad „mes turime trumpą pasienį su Rusija, bet labai ilgą su Baltarusija. Ir aš norėčiau, kad mes išlaikytume tokį pat ilgą pasienį su Baltarusija. Tai reiškia, kad mes remsime Baltarusijos visas pastangas išlikti nepriklausomai.“
Tuo labiau kad ir aplinkybės kaip ir palankios. Arba vėl, prezidento žodžiais tariant, „šiandien man šiek tiek keista stebėti, kaip mes čia toliau ketiname laikytis tokios pozicijos, nors per mūsų galvas skraido ir Amerikos valdžios atstovų, ir ES vadovų delegacijos į Minską ir kur yra sprendžiami labai konkretūs bendradarbiavimo klausimai.“
Bet sakoma, kad „viskas, kas yra nauja, tai seniai užmiršta sena“.
Sugrįžkime praeitį 10 metų. 2009 m. liepą Dalia Grybauskaitė prisiekia būti Lietuvos prezidente. Netrukus, rugsėjo viduryje, netikėtai Lietuvoje apsilanko iki tol paskutiniu Europos diktatoriumi vadintas A. Lukašenka. Tuomet teigta, kad atvyko beveik „atsitiktinai“ – ne į palaikų perlaidojimą, o į Baltarusijos ekonomikos forumą. Apsikeista pozityviai nuteikiančiomis pagyromis ir šypsenomis.
„Kaip galima reikalauti, kad mums ką nors duotų ar su mumis bendradarbiautų, kai mes nusukę nugarą į savo kaimynus stovime 20 metų?“ – 2010 m. pradžioje teigė D. Grybauskaitė, kuri tų pačių metų spalį apsilankė Minske ir kurią A. Lukašenka pasitiko gėlėmis.
Kuo ši iniciatyva baigėsi? Ogi niekuo arba tolesniu „lukašenkiškos demokratijos“ žydėjimu, didesne Baltarusijos integracija į Rusiją ir Astravo AE prie Vilniaus.
Pagal vieną iš versijų, kuri pasirodė 2011-ųjų rugsėjį – lygiai dveji metai po A. Lukašenkos apsilankymo Vilniuje ir kuomet jau buvo visiškai aišku, kad ši iniciatyva žlugo, – tuometinis Lietuvos diplomatijos vadovas Vygaudas Ušackas buvo įvardintas kaip „tikrasis draugystės su A. Lukašenka architektas“ ir esą dėl to krito ir jo galva dar 2010-ųjų pradžioje (nors vizitas į Minską įvyko 2010-ųjų rudenį, kai užsienio reikalų ministru jau buvo Audronis Ažubalis).
Pagal kitą versiją, kurią neseniai pateikė BNS, „praėjus vos mėnesiui po priesaikos, per pirmąjį savo vizitą Briuselyje Grybauskaitė informavo Europos Sąjungos vadovus, kad nuvažiuos į Minską, nutrauks Baltarusijos izoliaciją ir priartins ją prie Europos.“
Tikras „déjà vu“, kaip pasakytų čia, Briuselyje...
Bet gal šį sykį pasiseks neužlipti ant kolūkio pirmininko numesto grėblio? Viena vertus, tai priklauso nuo kolūkio pirmininko – A. Lukašenka visada balansavo tarp Rusijos ir Vakarų, t. y. tik pablogėdavo santykiai su Rusija (kaip tai buvo 2009 m., kaip tai yra dabar), jis imdavo siųsti oro bučinius Vakarams, o pavydo apimta Rusija turėdavo nusileisti, tad kolūkio pirmininkas vėl sugrįždavo į jos glėbį, o susižavėjusiems vakariečiams išdraskydavo akis su žodžiais iš vieno garsaus sovietinio filmo: „Ja ne takaja, ja ždu tramvaja“ (liet. „aš ne tokia, aš tik laukiu tramvajaus“).
Kita vertus, lieka klausimas, ar su ekonomikos stagnacija ir vis didėjančiu nepasitenkinimu viduje susidūręs Kremlius vėl nusileis A. Lukašenkos šantažui ir nesiims dar vienos užsienio politikos avantiūros – tarkim, „rusiško pasaulio“ plėtros Baltarusijos žemėje?
Taigi, sąlyginai naujos-senos Prezidentūros iniciatyvos sėkmė kaip ir nelabai priklauso nuo to, kas sėdi Daukanto aikštės rūmuose. Baltarusijos krypties sėkmė greičiau priklauso nuo gebėjimo reaguoti į tam tikrų veikėjų sprendimus ir aplinkybes.
Bet negalima pamiršti svarbiausio – nekartoti praeities klaidų. Kaip ne per seniausiai kalbėdama apie santykius su Baltarusija 15min.lt teigė politikos mokslų profesorė Aušra Park, „Grybauskaitė suprato, kad reikia laikytis Adamkaus prezidentavimo metu sukurtos VERTYBIŲ SISTEMOS, todėl jos užsienio politika grįžo beveik prie tokios pat krypties, kokios laikėsi jos pirmtakas. Nors pati Grybauskaitė niekada to nepripažino.“