Aš kalbu apie konsultacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ atliktą autorių teisių ir gretutinių teisių ekonominio indėlio į Lietuvos ekonomiką tyrimą. Išlukštenus šio tyrimo esmę, paaiškėja, kad jame kalbama apie pinigus ir prekes: kiek jų Lietuvos kūrėjai sukuria ir kokią dalį ši kūryba užima Lietuvos ūkyje. Tyrimo metu šie skaičiai ir buvo paskelbti – kūrybos darbininkai sukuria 5,54 procentus Lietuvos ekonomikos pridėtinės vertės, o tokių prekių ir paslaugų eksportas sudaro beveik 5 proc. viso Lietuvos eksporto.
Formaliai žiūrint – skaičiai lyg ir nedideli, bet verta juos panagrinėti panaudojant analogijas. Atsiverčiu Statistikos departamento šviežiausius duomenis apie Lietuvos eksporto struktūrą ir ieškau skaičių, panašių į 5 proc. Ir – štai! Trąšos. Lietuviškų trąšų eksportas yra lygiai toks pat, kaip ir kūrybinių industrijų. O ką vizualiai reiškia trąšų gamyba? Tai – milžiniškos gamyklos, kuriose ir aplink kurias dirba dviejų nemenkų miestų gyventojai, gigantiški terminalai Klaipėdos uoste, geležinkeliai, galingos nuosavos elektrinės, kaminai, sunkvežimiai, industrinis bumbsėjimas, šnypštimas, avarijos, sprogimai, kvapai ir individualios sutartys su dujų tiekėju. Skulptoriaus pirštų... ne, ne skulptoriaus pirštų, o monumentalisto teptuko ir šventovės skliauto vertas vaizdas. Ir lygiai tiek pat produkcijos tyliai į užsienį siunčia prie savo, gal net tėvų butuose tebestovinčių kompiuterių palinkę akiniuočiai. Aš, žinoma, atsiprašau visų gerai matančių kūrybininkų – akinių įvaizdį panaudojau tik metaforai sustiprinti.
Pavyzdžiui, lietuvišką sūrį gerai perka Maskvoje. Manot, dėl to, kad jis nebrangus? Kurgi ne. Patikrinau kelių Maskvos prekybos centrų sūrių kainas – lietuviškas sūris yra vidutinių ir aukštų kainų segmente. Taip pat ir varškė. Ir dar kažkas. Faktiškai rusai perka ne sūrį, ant kurio visuomet parašyta, kad tai – lietuviškas gaminys, o istoriją. Jie perka turinį, kurį per kelis dešimtmečius sukūrė Lietuvos kultūra. Maskvoje mūsų gamintojų sūris yra ne pieno, o kultūros produktas.
Ir tokių produktų, klaidingai priskiriamų ne kultūros, o įvairių pramonės šakų nomenklatūrai, yra galybė – nuo statybos su tekstile iki robototechnikos. Ir tik turinys, arba, imant plačiau, kultūra šalims suteikia konkurencinius pranašumus. Kai viskas visur tas pat, kultūros ir jos kuriamo turinio kokybė tampa vienintele unikalia preke. Kai visų gamintojų trąšų kaina vienoda, lengviau perkasi iš kultūringų.
Nesenai teko kalbėtis su vieno investicinio fondo veikėju, kuris prieš gerą dešimtmetį į Lietuvą iš kelių Vakarų šalių vežė galimus investuotojus. Kadangi žinau, kad ši jo veikla buvo sėkminga ir jam, ir investuotojams, ir Lietuvai, jo pasakojimo išklausiau patikliai susidomėjęs.
Jis pakviesdavo jau suinteresuotų išsigandusių optimistų grupę į Vilnių. Atvykus keliauninkams suorganizuotas maršrutas būdavo nesudėtingas ir visuomet vienodas – apsilankymas teisininkų kontoroje, ankstyva vakarienė atsitiktinėje užeigoje senamiestyje, apsilankymas operoje ir grįžimas pėsčiomis per naktinį miestą į viešbutį. Ir viskas. Investuotojų medžiotojas šį maršrutą man paaiškino šitaip – teisininkų kontoroje jie susitikdavo su jaunais, puikiai užsienio kalbomis kalbančiais specialistais. Šitaip neprimygtinai parodydavo, kad Lietuvoje be problemų galima susikalbėti specialiomis temomis, kad mūsų teisinė struktūra yra lengva ir skaidri.
Vakarienė standartinėje vilniečiams aplinkoje svečiams savumo ir įprastumo įspūdį dar labiau sustiprindavo, koncertas jį katalizuodavo, o kelionė šiltą naktį šviesiomis gatvėmis, užsukant į vieną ar kitą kavinę, demonstruodavo miesto saugumą. Ir to užtekdavo, kad baimė dingtų. Žinoma, svečiai šiek tiek nusivildavo, neradę jokio ekstremalumo, kuriuo įveikimu galėtų pasididžiuoti savo šalyje, ar nepamatę nuo karo likusių griuvėsių, kurių nuotraukas galėtų įdėti į savo „Facebook`o“ profilį. Bet mes, be abejo, neliūdėjome, kad jie negaudavo tokio žanro turistinių trofėjų. Tikslas buvo visai kitas – mums tereikėjo išmušti stereotipus ir gauti pinigus. O tai, kaip matėte, pavykdavo padaryti tik kultūros ir turinio priemonėmis – per kalbas, įstatymus ir tiesioginius kultūros produktus. Kultūros bazė čia suveikė kaip strateginis valstybės elementas.
Šiandien kultūros, kaip strateginio veiksnio, reikšmė dar didesnė, o sąlyginiame rytojuje taps lemiama, nes, jei nesibaigs elektra ir visa gamyba bus robotizuota, liks tik dvi klasės – turinio gamintojai ir turinio vartotojai. Nereikia sakyti, kurie gyvens prabangiau. O ruoštis būsimam klestėjimui reikia dabar. Pradžioje – sisteminiais veiksmais, pervadinant ministerijas. Švietimo ir mokslo ministerija verta Ūkio ministerijos vardo, nes būtent jos kuruojama sritis ruoš bazę būsimiems kūrybinės industrijos darbuotojams.
Energetikos ministerija telieka kokia buvusi, nes be elektros nebus ir globalaus kultūros vartojimo. Bet visas kitas ministerijas reikia vadinti Kultūros ministerijomis. Vidaus reikalai – akivaizdi kultūra, kaip ir Teisingumo ministerija. Aplinkos, Susisiekimo, Užsienio reikalų, Finansų ministerijos – visa tai yra kultūra. O kas atsitiks, paklausite, su tradicine, dabartine Kultūros ministerija? Ji išnyks, nes taps tiesiog Vyriausybe. Kada nors.
Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.