Talentas nebūtinai yra aukščiausios kvalifikacijos specialistas ar genijus. Kai įmonėje trūksta fasuotojų, jie tampa didžiausiu talentu. Kai negalima paleisti antros pamainos, technologai tampa talentais, nes dėl jų stokos tenka atsisakyti milijoninių kontraktų. Koks skaudus paradoksas – galimų užsakymų ir kontraktų alkanoje pasaulio rinkoje yra daug, tačiau stokojama darbo rankų reikalingoms gėrybėms pagaminti, supakuoti, išvežioti, parduoti.
Lietuvos mastu praradimai skaičiuojami milijardais. Būtent tais milijardais, kurių taip trūksta mūsų gerovei ir valstybės biudžetui.
Šios anomalijos ištakos – pinigų politikoje, kuri iškėlė tikslą „paskatinti paklausą ir vartojimą“ ir tam pagamino daug pinigų. Pinigus pagaminti iš oro pavyko greitai, tačiau žmonių – ne. Todėl pasaulyje ir stokojama darbo rankų išaugusiai visa ko paklausai patenkinti. Tikėtis išspręsti trūkumą, tiesiog didinant atlyginimus yra iliuzija, kuri pastaruoju metu buvo visiškai demaskuota. Pernai atlyginimai Lietuvoje augo labiausiai Europoje, tačiau nuo jų vis labiau atsilieka našumas. Laisvų darbo vietų bumas nepadėjo išjudinti nedarbo rodiklio – šis laikosi arti 7 proc. Panašu, kad norintys rasti darbą, jį rado, o kitų motyvacijomis dabar teks užsiimti Užimtumo tarnybai.
Vis aštriau skamba klausimas – kas ateityje uždirbs pensijas ir kas paduos stiklinę vandens tam, kuris po trisdešimties metų taps bejėgis?
Kai pusiausvyra – valdžios rankose
Kaip į šiuos iššūkius atsiliepia Lietuvos darbo rinkos politika? Anot įstatymų, pagrindinė Užimtumo tarnybos (UŽT) misija yra derinti darbo rinkos paklausą su pasiūla, siekiant išlaikyti pusiausvyrą. Tai, kad Lietuvoje registruota virš 350 tūkst. pasiūlymų dirbti per metus (o ekspertiniais vertinimais, stokojame 10-15 proc. visų dirbančiųjų), reiškia, jog pusiausvyra yra drastiškai pažeista. O iki šiol naudotos reguliavimo priemonės pusiausvyrai pasiekti patyrė fiasko.
Plačiai kalbama, kad pusiausvyrą atkurti padėtų, jei iš užsienio grįžtų lietuviai, padidėtų gimstamumas ir gyvenimo trukmė, bedarbiai būtų įtraukti į darbo rinką ir iš trečiųjų šalių atvyktų darbuotojų.
Būtent darbo migracijai palengvinti skirtas šiuo metu Seime svarstomas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimas. Neišsigąskite – projektas nesiūlo nuimti visas privalomas saugumo patikras, atvirkščiai – jis padėtų išlaisvinti valstybės institucijų rankas svarbiausioms funkcijoms ir išsivaduotų iš biurokratizmo, kuris visų pripažįstamas kaip bergždžias ir kenksmingas.
Galiojanti darbo migracijos tvarka buvo kuriama kaip „apsauga“ nuo užsieniečių, baiminantis bedarbystės, todėl ir pastatyti neįveikiami labirintai. Ir štai, situacija pasikeitė – darbuotojų trūksta, dėl jų aršiai konkuruojama, o mes likome įstrigę labirintuose.
Ką mūsų laikais turėtų reikšti teiginys, kad UŽT „nustato aktyvios darbo rinkos politikos priemonių poreikį“ – tai turėtų reikšti, kad mes ne aktyviai ginamės nuo užsienio darbuotojų, o atvirkščiai, sukuriame konkurencingus mechanizmus, kad čia norėtų atvykti geriausi, ir padedame integruotis – darbovietėse, bendruomenėse, visuomenėje. O mes likome įstrigę laike – tebekuriantys apsaugas nuo darbuotojų, kai mums jų labiausiai trūksta.
Įstrigę akligatviuose
Vos tik įkišę nosį į galiojančius migracijos procedūrų labirintus, visi politikai nustemba, kur deginami riboti valstybės ištekliai ir kokiomis priemonėmis mes patys sau trukdome kurti BVP. Štai, IT specialistas ar mechanikas nori atvykti į Lietuvą. Pirmiausia jis ir būsimas jo darbdavys turi patikrinti, ar profesija yra trūkstamų profesijų sąraše. Intuityviai gali atrodyti, kad jei žmonių trūksta, tai būtinai skelbia ir sąrašas. Tačiau profesijų pasaulyje yra tūkstančiai, o trūkstamų profesijų sąrašas buvo išplėstas nuo 96-ų 2021 m. iki 163-ų profesijų 2022 m.
Sąrašo pastanga apimti neaprėpiamą glumina – mėsos pjaustytojas, mėsos darinėtojas, mėsos išpjaustytojas, išgįslintojas ir dar daugybė su mėsos paruošimu susijusių profesijų. Ir visgi mėsos sūdytojas ar marinuotojas actu į sąrašą nepatenka, nors šios profesijos yra Lietuvos profesijų klasifikatoriuje. Kai trūksta visų profesijų, vadinasi, ir dėl sūdytojų stokos kažkas kenčia.
Profesijų pavadinimai skirtingomis kalbomis skiriasi, ir verčia valstybės tarnautojus užsiimti kalbotyra. Kaip bus išversta į ukrainiečių kalbą „pagrindinio (magistralinio) vamzdyno klojėjas sujungėjas“? O į farsi kalbą „kvalifikuotas vaismedžių ir vaiskrūmių ūkio darbininkas“? Kai atvykėlis pasisako, kad jis „fasadčik“, tarnautojai bando jam padėti – gal jis yra „fasuotojas“?
O gal „farmacininkas“? Tokios istorijos būtų juokingos, jeigu jos truktų ne 3 ar 4 mėnesius ir ne mokesčių mokėtojai finansuotų tokias kuriozines situacijas. Įdomu, kiek kainavo įstaigoms išsiaiškinti, kad žmogaus profesija yra „fasado apipavidalintojas“ (beje, jos nėra sąraše).
Nesunku nuspėti, kad dažniausiai žmonės neaptinka savo specialybės trūkstamų profesijų sąraše. Nustemba. Darbo vieta stovi tuščia, darbdavys stokoja darbuotojo, tačiau biurokratinė sistema negali atsižvelgti į realaus gyvenimo poreikius – nes ji pildo sąrašus vieną kartą į metus. Ir niekaip negali įsprausti į sąrašus gyvenimo įvairovės.
Tuomet darbdavys kreipiasi į Užimtumo tarnybą ir skelbia apie laisvą darbo vietą. Tai vadinama „rinkos testu“ – juo siekiama įsitikinti, kad Lietuvoje nėra tinkamo darbuotojo šiai vietai užimti. Testas tik vadinasi „rinkos“, tačiau atlieka jį biurokratinė mašina. Ir jai nerūpi, kad darbdavys kreipėsi dėl tokios pačios profesijos prieš savaitę; nerūpi, kad visą pastarąjį mėnesį 100 darbdavių jau pildė paraiškas dėl lygiai tos pačios specialybės. Jeigu testas būtų vykdomas rinkoje, ši aiškiai įjungtų „žalią šviesą“.
Tačiau testą vykdo lėta biurokratinė sistema. Todėl trūkstamų profesijų sąrašas nepasipildo, ir Užimtumo tarnyba kiekvieną iš tų prašymų turi svarstyti individualiai. Kiekvieną iš prašymų – individualiai! Padauginkime iš šimtų tūkstančių registruotų vakansijų ir suprasime, kokio masto biurokratija čia yra sukurta. Štai kodėl leidimų išdavimai trunka iki keturių mėnesių, štai kur glūdi valstybės rezervai.
Pinigai – vietoj žvakių
Valstybės institucijos tikrina ne tik tai, kas jums atrodo būtina, kad neprikurtume problemų šalies ir piliečių saugumui. Netgi dvi įstaigos tikrina potencialaus darbuotojo atitikimą būsimai darbo vietai. Tikrina diplomą, įrodantį žmogaus profesinį tinkamumą, ir įsitikina, kad šis turi ne mažesnę nei vienerių metų atitinkamo darbo patirtį. Šiame labirinto sparne prikurta aibė kliūčių, verčiančių daugybę žmonių vargti. Juk ne visoms profesijoms yra oficialūs diplomai, ne visi jie atitinka Lietuvos standartus, pagaliau, profesijų kodai skirtingose šalyse skiriasi. O mes vis vaikštome labirintais, degindami ne žvakes, o valstybės lėšas, nors net ir ypač patyrę vaikščiotojai – valstybės tarnautojai – pripažįsta, kad tai bergždžia.
Visi supranta, kad darbdaviai patys stengiasi rasti darbuotoją, kuo labiau tinkantį darbo vietai, ir kad būtent darbdaviai yra labiausiai tuo suinteresuoti. Beje, naujoje valstybės tarnybos pertvarkos koncepcijoje nedviprasmiškai nurodoma, kad valstybės įstaigos neturi teisės atlikti tai, ką gali atlikti verslas ar NVO.
Visi žino, kad ir atvykusį su geriausiu diplomu ir ilgiausiu stažu darbuotoją teks apmokyti dirbti su konkrečia įranga, konkrečiomis sąlygomis. Stokojant darbuotojų, visi pasiruošę investuoti kad ir į ką tik mokyklą baigusį žmogų, nes svarbiausia yra žmogaus troškimas mokytis ir dirbti. Tačiau mokyklą geriausiais pažymiais baigęs jaunuolis negali atvykti į Lietuvą dirbti ir pagal naują įstatymą, deja, to padaryti ir ateity negalės. Mat, darbo patirties ir kvalifikacijos tikrinimas yra tik per pusę apkarpomas – leidžiama įrodyti arba vieną, arba kitą. Bet pati labirinto atšaka, skirta profesiniam atitikimui įvertinti ir individualiems leidimams išduoti, mūsų valstybėje lieka. Ir tai sudegina didelius pinigus, atitraukia tarnautojus nuo funkcijų, kurios visuomenei yra išties reikalingos, prasmingos.
Vienas iš pasiteisinimų, kodėl tie leidimai būtini – poreikis suskaičiuoti įvažiuojančius užsieniečius. Tačiau Seime paaiškėjo, kad nė viena valstybės institucija nesuskaičiuoja ir iki galo nežino, kiek užsieniečių turėjo teisę įvažiuoti į Lietuvą, kiek jų pasinaudojo teise dirbti ir realiai atvažiavo ir dirba. Biurokratinė mašina veikia, o elementarios valstybei būtinos informacijos neturime.
Kelrodė žvaigždė labirinte
Apšvietę labirintus Teisėkūros pagrindų įstatymo įtvirtintais proporcingumo, tikslingumo ir efektyvumo principais, drauge su įstatymo leidėjais prieiname išvados, kad rinką dubliuojančias ir neveiksmingas priemones būtina naikinti – o bliūkštant vieno įrankio tikslingumui, prasmės netenka kiti. Darbo rinkos testas, patikimų įmonių sąrašas, trūkstamų profesijų sąrašas ir trūkstamų aukštos kvalifikacijos profesijų sąrašas – visos šios atšakos neatlaiko nei proporcingumo, nei tikslingumo testo. Tik atsisakę šios bergždžios gausos, valstybės institucijos galės susikaupti į savo išimtines funkcijas, pirmiausia į saugumo užtikrinimą ir bedarbių integravimą. Tik išsilaisvinę iš šių labirintų, galime pasiekti taip trokštamą pusiausvyrą – kurioje gera kurti gerovę.
