Šiuo atveju tas „kas nors“ yra Briuselis. Net už pasilikimą Europos Sąjungoje agitavęs Davidas Cameronas aiškiai ir nedviprasmiškai sakė: „Aš nemyliu Briuselio“. Būtent! Šis referendumas buvo apie britų jausmus, orumą ir savarankiškumą, o ne apie ekonominius ir geopolitinius padarinius, kaip mėgo pabrėžti referendumo priešininkai.
Ir šie jausmai yra verti pagarbos, nors referendumo rezultatai Lietuvą privertė nusivilti. Panašūs jausmai vertė britus kilti į protestą prieš Tony Blairo ir George Busho planą atakuoti Iraką 2003 m. Mūšis tuomet buvo pralaimėtas, bet britų karikatūristai dar ilgai T. Blairą vaizdavo kaip G. Busho pudelį, kuriam JAV prezidentas liepia sakyti „au, au“.
Labai panašiai tas krūtinėje kirbantis orumo jausmas Lietuvą vertė atsikratyti sovietų imperijos, neskaičiuojant ekonominių padarinių. Padarinių neskaičiavo ir tie, kas ketvirtadienį balsavo už Didžiosios Britanijos atsiskyrimą. Ekonominius padarinius apskaičiuoja visuomet tikslūs vokiečiai.
Ifo instituto Vokietijoje skaičiavimais, atsiskyrus Jungtinei Karalystei realiosios Europos Sąjungos pajamos gali kristi 0,1-0,4 proc., priklausomai nuo atsiskyrimo scenarijų. Skaičiuojama, kad Vokietijos realiosios nacionalinės pajamos dėl Brexit gali smukti 0,1-0,3 proc.
Tačiau neatmestina, kad būtent Vokietijos dominavimo sustiprėjimas europiniuose reikaluose, skatinamas iš JAV, buvo paskutinis lašas iš išorės, nulėmęs amžinai euroskeptiškos Jungtinės Karalystės atsiskyrimą.
Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, JAV nenorėjo tiesiogiai kištis į Europos reikalus. Viena vertus dėl to, kad Baracko Obamos administracija apskritai daugiau dėmesio skyrė tiesioginiams šalies nacionaliniams interesams (Ukraina į juos nepateko), antra vertus, taip elgtasi dėl nuolatinės Maskvos isterijos, kad už kiekvieno stulpo stovi Vašingtono CŽV agentai.
Tad švelniai – pagyrimais ir paraginimais – Berlynas buvo paskatintas imtis lyderystės. Juolab, kad tam labai tiko energinga ir efektyvi kanclerė Angela Merkel. Londone šią energiją tikėtasi pakreipti britams naudingų reformų kryptimi, tačiau, regis, nesėkmingai.
VoteWatch netgi padarė tyrimą ir apskaičiavo, kad Jungtinė Karalystė ir Vokietija iš visų šalių dažniausiai balsuoja prieš viena kitos pasiūlymus Europos Ministrų Tarybos posėdžiuose. Didžiausi nesutarimai kyla dėl konstitucinių įgaliojimų klausimų.
Britai visuomet siekė veto galimybės, arba raudonosios kortelės, nacionalinėms vyriausybėms europinės teisėkūros klausimais, pakeitimų pašalpų mokėjimo srityje migrantams Europos Sąjungoje ir euro zonai nepriklausančių šalių apsaugos bendroje rinkoje. Britų ir vokiečių pozicijos kirtosi dėl Graikijos gelbėjimo, bankų sąjungos, pabėgėlių priėmimo. Be to, vokiečiai visuomet garsėjo kaip federalistinės Europos Sąjungos rėmėjai, o britams tai labiau primena košmarą.
Tiesą sakant, visus skaudulius geriausiai išdėstė pats D. Cameronas. Žmogus, kuris jautė nuolatinį euroskeptikų kvėpavimą į nugarą ir todėl pasiryžo eiti peilio ašmenimis – siekdamas laimėti rinkimus paskelbė referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje. Savo 2013 m. kalboje, kuria jis paskelbė apie būsimą referendumą, D. Cameronas nedviprasmiškai pasakė, ko nori britai.
„Žmonės jaučia, kad Europos Sąjunga juda kryptimi, dėl kurios jie nedavė sutikimo. Jie piktinasi kišimusi į mūsų gyvenimą, jų manymu, nereikalingomis taisyklėmis ir reguliavimu. Ir jie klausia, koks yra to tikslas. Pasakius paprastai: daugelis klausia „kodėl mes negalime turėti to, už ką balsavome – bendrą rinką“, - tuomet kalbėjo D. Cameronas.
Šalies viduje savo partijos narių D. Cameronas irgi buvo spaudžiamas į kampą. Referendumo pažadas buvo būdas išlaikyti į du flangus pasidalijusią torių partiją ir užtildyti partijos kolegas, kuriems Europos Sąjungos klausimas buvo pagrindinis jų darbotvarkėje.
2005 m. norėdamas būti išrinktas partijos lyderiu, D. Cameronas atšaukė konservatorius iš Europos liaudies partijos – centro dešinės parlamentarų grupės Europos Parlamente, nors tai ir susilpnino britų įtaką. Besibalotiruodamas 2010 m. rinkimuose jis pasiūlė priimti teisės aktus, pagal kuriuos bet kokia būsima galių slinktis Briuselio link būtų sprendžiama britų žmonių.
Savo strategija D. Cameronas neabejojo: jis gana viešai kalbėjo, kad tikisi lengvai laimėti referendumus dėl Škotijos atsiskyrimo ir dėl Jungtinės Karalystės priklausymo Europos Sąjungai ir taip „uždaryti klausimą“ ateinantiems dvidešimčiai metų. Deja, pastarąjį referendumą pralošė ir bus prisimintas, kaip premjeras, kuris nesėkmingai žaidė partiją iš Britanijos vietos Europos Sąjungoje.
Tačiau Jungtinė Karalystė iš esmės visuomet buvo euroskeptiška ir nebuvo linkusi gyventi pagal kontinentinės Europos taisykles. Tam yra keletas priežasčių.
Pirma, Jungtinė Karalystė buvo ir yra jūrinė valstybė, kurios interesai driekėsi po visą pasaulį: kolonijų kūrimas, prekyba, investicijos, emigracija ir imigracija buvo nukreipta į Šiaurės ir Pietų Ameriką, Aziją, Afriką, bet kiek mažiau į Europą, kurioje šeimininkavo kontinentinės galios – Prancūzija, Rusija.
Charles Grantas savo studijoje pabrėžė ir Antrojo pasaulinio karo indėlį britų euroskepticizmo susiformavimui. Pasak autoriaus, beveik visos Europos šalys šiame kare turi ko nors gėdytis: vienos tarnavo naciams, kitos buvo užkariautos, trečios paskelbė neutralitetą, kad tik jų neliestų, tuo tarpu britai buvo teisingoje istorijos pusėje, kovojo ir sumušė nacius, nėra susiję su karo nusikaltimais. Jei Europos šalys į sąjungą vienijosi tam, kad toks karas nepasikartotų ir kad viskas būtų užmiršta, britai nieko užmiršti nenori.
Pasak C. Granto, Margaret Thatcher dažnai sakydavo, kad Europos kontinentas buvo daugumos Britanijos ligų priežastis ir kad tik anglosaksų tautos, tarp jų ir amerikiečiai, nuolat gelbėja nuo tokių ligų.
Dar viena eurospekticizmo priežastimi įvardinamas ekonominis Jungtinės Karalystės pranašumas. Nors Vokietija yra didžiausia Europos Sąjungos ekonomika, tačiau Jungtinė Karalystė ją stipriai vejasi. Ekonomikos ir verslo tyrimų centras buvo paskelbęs prognozes, kad po 2030 m. Didžiosios Britanijos ekonomika bus ketvirta pagal dydį pasaulyje – taip esą gali nutikti dėl senstančios Vokietijos ir Japonijos populiacijos.
C. Grantas taip pat mano, kad dar viena svarbi britų euroskepticizmo priežastis – priešiškai Europos Sąjungos atžvilgiu nusiteikusi britų žiniasklaida.
Kontinentinės Europos ir Jungtinės Karalystės skirtumus gana aiškiai pabrėžė legendinis Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle 1963 m., kai motyvavo savo veto, kodėl Jungtinė Karalystė neturėtų tapti Europos ekonominės bendrijos nare.
„Britanija yra jūrinė valstybė, susijusi savais prekybos ryšiais, palaikanti santykius su tolimomis rinkomis ir importuojanti maistą iš tolimiausių kraštų. Jos ūkis yra industrinis, komercinis, o ne pagrįstas žemės ūkiu. Britanija turi labai specifinius, autentiškus įpročius ir tradicijas. Trumpai tariant, visos Anglijos savybės labai skiriasi nuo šalių, kurios yra kontinente“, - sakė C. de Gaulle.
C. de Gaulle britų prašymą vetavo ir vėliau, bet jau 1973 m. Jungtinė Karalystė tapo susijungusių Europos Bendrijų nare. Tačiau dar prieš britų įstojimą (vadinasi, britams neturint balso teisės) Prancūzija reformavo Bendrijos paramos sistemą taip, kad būtų naudinga žemės ūkiui. Tai neatitiko britų interesų ir buvo ilgalaikių nesutarimų židinys. Net 2014-2020 m. perspektyvoje bendra žemės ūkio politika ir regioninė politika užima didžiąją išlaidų dalį – atitinkamai, 38 proc. ir 33,9 proc.
1975 m. britai surengė referendumą dėl išstojimo, bet jame balsuota pasilikti Bendrijoje. Beje, viena įdomi detalė: tuo laikotarpiu M. Thatcher buvo didelė Europos šalininkė, pirmiausia dėl ekonominių priežasčių. Bet kai tapo torių lydere, kursą ji radikaliai pakeitė ir nuo 1979 m. vykdė euroskeptišką politiką.
Iš esmės proeuropietiškiausi britų premjerai buvo leiboristai T. Blairas ir Gordonas Brownas. Tuo tarpu torių premjeras D. Cameronas, nors ir agitavo už tolesnį buvimą Europos Sąjungoje, bet iš tiesų gana dažnai dėliojo argumentus prieš Briuselį.