Bankrotas? Karas? Badas? Maras? Vardan ko ūmai valdžia užsimojo vėzdu prieš liaudį?!
Kas atsitiko Lietuvai?
Niekas nieko dorai neaiškina.Panašu, kad ir nepaaiškins. Žmonės nebetiki racionaliu valdžios protu. Dėl vidutinybių, kurios per partijas ciūgais ropojaį valdžią, Lietuva pakliuvo į pelėkautus, kur masalas – šviesios ateities pažadai. O kurgi rezultatas? Mes mirštam, nykstam ir, ko gero, niekada negyvensime taip, kaip šiandien gyvena, tarkim, estai. Mūsų valstybės biudžetas – metai iš metų deficitinis. Valstybės skola auga nenumaldomai, – šiemet dar padidės 3,1 mlrd. eurų. Net kvailam aišku, kad milžiniška, lyg ant mielių kylanti valstybės skola ir jos aptarnavimas, skolos palūkanos, – pagrindinė priežastis, dėl ko žmonės nemato ekonominio pagerėjimo. Atvirkščiai, skurdas plečiasi, Lietuva sluoksniuojasi į turtinguosius ir vargšus. Ir mes, tauta, tiesiog tirpstam kaip sniegas. 2016 m. mūsų sumažėjo dar 39,2 tūkstančiais(net 51tūkst. deklaravo emigraciją), o šiemet po mokesčių smūgio turbūt emigrantų srautas padidės dvigubai.
Man atrodo, kad retas įvardija pagrindinę emigracijos priežastį, tarkime, kaip prof. R. Kuodis daugel metų bando tai daryti, kalbėdamas apie laimės indeksą.Pagal šį indeksą mes atsidūrėme tarp pesimistų ir pernelyg didelė dalis save įvardina nelaimingais.
Tad koks šiandieninės mokesčių revoliucijos tikslas? Kas rašys lietuviškas knygas, jei padvigubinti mokesčiai praktiškai atima galimybę Lietuvos rašytojams išgyventi?Lietuviška skaitytojų rinka labai susiaurėjo.Pagal statistiką net 52 proc. suaugusiųjų ir 35 proc. vaikų visiškai nebeskaito knygų.
Mane dažnai įvardija kaip vieną sėkmingiausių ar net pačiu sėkmingiausiu Nepriklausomybės metų rašytoju (išleista per pusę mln. knygų, 144 sykius kartoti nauji leidimai). Jei iki šiol galėjau šiaip taip išgyventi iš kūrybos, tai dabar nei pro kur. Rašantieji knygas puikiai žino, kad neparašysi romano „po darbo“ ar „savaitgaliais“, ar „per atostogas“. Kūryba reikalauja tavęs viso ir visada. Dieną naktį.
Juntu visuotinę žmonių baimę ir neviltį
Važinėju po Lietuvą pristatydamas savo istorinį romaną „Vytauto žemė“ ir bendrauju su skaitytojais. Ką jie kalba, kai po romano pristatymo dažnai nugrimztame į „aktualijas“? Visi žino, kad Lietuvoje daug protingų žmonių, puikių specialistų, bet kažkodėl valstybę persekioja it koks prakeiksmas: į valdžios viršūnę nuolat užšliaužia vidutinybės? Rodosi, ko daugiau norėti, tai ir buvę ministrai, ir partijų vadai, bet va, trūksta organizacinio talento, strateginio proto ar net atsakomybės vadovauti Valstybei. Jau dingojasi, kad ne taip surašyta net mūsų Konstitucija. Tarsi klaidingas pats Valstybės valdymo modelis, neužtikrinantis, kad valdžioje būtų patys geriausi, labiausiai tam tinkami. Jau akivaizdu, kad trūksta galių ir mūsų Prezidentei, kuri galėtų inicijuoti keisti Vyriausybę. Mes neturime instrumento atšaukti Seimo narius, kurie per klaidą patenka į valdžią. Tuos, kurie tuščia vieta. Būtent toji užsitęsusi Lietuvos lyderių bei gerovės ir laimės paieška žmones slegia labiausiai.
Trūksta vilties
Apsižvalgykime. Politikai jau sukūrė savo piliečiams baimės ir panikos aplinką. Ką mes matome? Nepaprastai, viršijant sveiko proto ribas, išaugo įvairiausios baudos. Tu eini per Lietuvą ir pats nežinai, už ką gali būti nubaustas. Tarkim, visai neseniai ežere įšalo gulbė, bet žmonės nešoko gelbėti nelaimingo paukščio, o skambino pareigūnams. Žinokitės, nes palietus paukštį gresia bauda! Su baime uogauji, grybauji ar renki riešutus, nes draudžiama automobiliais važinėti miško keliukais, parkuotis. Gresia mokesčiai ir baudos už uogas, už grybus, už poilsį prie ežero ar upės. Jau visai nebeaišku,dėl ko Lietuvoje vis daugėja saugomų teritorijų (buvo 18 proc., dabar jau 22 proc. šalies teritorijos). Ten gyvenantiems taikomi reglamentai blogina žmonių gyvenimo kokybę, bet Valstybė to nekompensuoja ir t.t.
Šiais metais jau gyvensime tokioje teisinėje aplinkoje, kai dėl piliečio padaryto, nors ir nesąmoningo pažeidimo (pavyzdžiui, už eismo tvarkos klaidą), niekas apie skirtą baudą mums nepraneš, tai įstatymu nenumatyta, o sužinosime tik gavę antstolio raštą – reikalavimą. Politikai galutinai „užgudrino“ mūsų galvas: nuo šiol MES PATYS turėsime įrodinėti, kad esame NEKALTI, nors nekaltumo prezumpcija vis dar galioja! Net įrodžius, jog kaltinimas buvo nepagrįstas ir laimėjus bylą, atstovavimo išlaidų prisiteisti nepavyks – nenumatyta. Durnių laivas! Kur dar pasaulyje tokia tvarka?! Teisininkai mano, kad tokiu būdu pažeistos pamatinės Žmogaus teisės!
Nuo sausio 1 d., jei neteisingai informuosime Mokesčių inspekciją apie pajamas, pelną ar turtą, mums gresia net iki 19 000 eurų bauda! Daugeliui tai neabejotinai reikš bankrotą.
Šiemet tūkstančiams piliečių verslo liudijimų teks atsisakyti, nes valdžia nusprendė atimti daugiau, nei bandydamas gelbėtis nuo skurdo Žmogus gali uždirbti. Gal galite pasakyti: kur pasaulyje dar kvailiau?
Galima vardyti ir vardyti paprastam žmogui ir net specialistams sunkiai suvokiamą prieštaravimų ir teiginių logiką. Tuo pačiu ir bauginančias vingrybes. Šioje įstatymų košėje yra vienintelis racionalus grūdas: jei valdžia šiandien galėtų paaiškinti,koks mokesčių revoliucijos tikslas ir kiek tai tęsis, ir kada šio košmaro pabaiga, – tada Lietuvos piliečiai, manau, suprastų mokestinio ledinio dušo prasmę.
Dėl didelio tikslo galima pakentėti
Laikinai pamirškime, kad Lietuva – viena skurdžiausių Europos valstybių, kur darbo mokesčiai DIDŽIAUSI PASAULYJE. Nei vienoje pasaulio valstybėje nėra tiek savižudžių. Esame Europoje labiausiai nykstanti tauta. Mes, net sunku patikėti! – santykinai daugiausiai alkoholio išgerianti šalis... PASAULYJE! Sakote, kad pernelyg žemas mūsų piliečių verslumas ir mes MAŽIAUSIAI EUROPOJE investuojanti visuomenė? Nevyniokim į vatą: tik valdžios dėka išsikeroję didieji prekybos centrai užmušė Lietuvos smulkųjį, net vidutinį verslą bei ūpą verslauti.
Visa tai neabejotini milžiniško žmonių nusivylimo požymiai. Ar gali būti didesnė nelaimė mūsų Tėvynei po 26-erių Nepriklausomybės metų?!
Tiek to. Dėl KAŽKOKIO, bet Lietuvai LABAI SVARBAUS tikslo Lietuvos rašytojai gali ir pakentėti. Didelio čia daikto, jei per keletą metų knygynuose nebeliks lietuviškų knygų. Skaitysime svetimas, vertimus. Ir tyliai atšvęsime Lietuvos Valstybės šimtmečio jubiliejų. Kiek čia beliko.
Ir dar.
Tiesiog nesuprantama, kodėl tyli Lietuvos psichologai, kai mokesčių inspekcija, policija, gamtosauga, teisėsauga ir kt. skatina visuomenę stebėti vieniems kitus, skųsti, fotografuoti ir pranešinėti „anoniminiais telefonais“. Valdžia mus ir vėl verčia būti išskirtiniais pasaulyje, nes, tarkime, Japonijoje, o ypatingai Izraelyje, toks reikalavimas (ne prašymas, nes jei nepraneši, būsi traktuojamas kaip bendrininkas) – neįmanomas. Tai ypač žalinga valdžios inicijuojama psichologinė kryptis, žalojanti piliečių psichiką! Tai žmonių draugiškumą, savitarpio pagalbą, atjautą, konsolidaciją žudanti kryptis. Skatinanti chaosą, agresiją kaimynui, darbdaviui, net giminaičiui.Neapykantą ir absoliutų blogį, priešingą meilei, – norą griauti. Valdžia užsimojo ne tik prieš žmogaus teises, bet ir prieš pamatines moralines vertybes. Kas mes liksime po to?! Baudas ir mokesčių chaosą užmetęs Lietuvai Seimas vėl gali – žybt! per naktį balsuoti priešingai. Gal tai laikina, tikėkimės, bet psichologinis tautos klimatas išliks lyg įrėžtas akmeny!
Ir PO TO valdžia šaukia Lietuvos jaunimą į kariuomenę su šūkiu: PRIVALAI ginti Tėvynę. O gal – nori, gal morališkai tau to reikia, galbūt tai dvasinė tavo reikmė? Ko tikėtis iš supriešintos Lietuvos?! Šūkis „savo kieme nenoriu matyti jokio kaimyno, jokio pareigūno, jokio svečio!“ tampa Lietuvos norma. Prisiminkime, kaip Gruzijoje vestuves ir krikštynas švenčia visas kaimas. Apsiversiu grabe, iš Dangaus aukštybių matydamas, kaip „savi šaudo į savus“.
Kas paaiškins žodžio „Tėvynė“dabartinę sampratą?
Ar mes visi tie, kurie 1991 m. sausį saugojom Parlamentą, visus Lietuvos gyvybinius objektus ir kunigų pašaukti garsiai choru meldėmės, o kišenėse turėjome raštelius su vardu, pavarde, adresu ir kraujo grupe, tikėjomės TOKIOS LIETUVOS? Visi tie, kurie plūdom į gatves su Sąjūdžiu, su Trispalve, su Tautiška giesme! Kurie susikibę rankomis stovėjom Baltijos kely! Kurie dabar, jau 26-iais metais pasenę, su gaižia nuostaba ir liūdesiui priimame šiandienos tikrovę?...
Mūsų viltis miršta paskutinė.
Tik ką pasakyti skaitytojams, kai važiuoju per Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus? Kaip interpretuoti savo istorinį romaną „Vytauto žemė“? Apie tai, kad Lietuva pagimdė savo kunigaikštį Jogailą, kurs taip ir netapo Lietuvos sūnumi? Apie tai, kad Didysis Vytautas nesuvokė Lietuvos valstybingumo ir Lietuva kaip valstybė ilgiems šimtmečiams išnyko iš Europos žemėlapio? Ar išvesti paraleles su šiandiena?
Noriu kalbėti apie tautos didvyrius, apie augančią, stiprėjančią, garsėjančią sąmoningumu ir pasiekimais Lietuvą! Noriu ne sriūbauti, o didžiuotis savo Tėvyne. Kaip tūkstančiai, šimtai tūkstančių, ir likę keli milijonai mūsų čia, Lietuvoje, ir visame pasaulyje.